Gyvenimas akivaizdžiai parodo, kad Lietuvoje šiuo metu savivaldybės yra neefektyvios.

Savivaldos neefektyvumo priežasčių galima atrasti daug:
- prastas administravimas savivaldybėse,
- nepasidalina kompetencija ir atsakomybė tarp valdžios struktūrų,
- bloga ekonominė Lietuvos padėtis,
- savivaldos tradicijų nebuvimas,
ir t. t. ir pan.

Nėra prasmės ieškoti visų neefektyvumo priežasčių ir kiekvienos iš šių priežasčių reikšmės. Svarbiau yra suprasti, kur situaciją galima pakeist į gera ir kaip tai padaryti. Didžiausią painiavą, neefektyvumą, o tuo pačiu ir didžiausią galimybę teigiamiems poslinkiams mes matome šiose srityse:
- funkcijų paskirstymas tarp valdžios lygių;
- viešų paslaugų organizavimas;
- viešų funkcijų finansavimas.

Šiame pranešime bus kalbama apie funkcijų pri(si)skyrimą vietos valdžiai bei šių funkcijų atlikimą, finansavimo klausimus paliekant nuošalėje.

Pranešime taip pat nekalbama apie tokias, reformas, kurios susijusios su valdžios vidine struktūra: reikia ar nereikia apskričių, ar turi būti renkami seniūnai, per dideli, ar per maži yra administraciniai vienetai Lietuvoje. Apsiribojama bus tais dalykais, kuriuos galima padaryti nekeičiant savivaldos organizavimo sistemos, tačiau iš esmės pakeičiant savivaldybių veikimo principus. Būtent tai yra svarbu ir aktualu žmogui, o ne valdžios grandžių santykiai, valdžios renkamumas ar nerenkamumas (yra valdžia, o žmogui svarbu, ką ji daro).

Kalbant apie savivaldybes ir taip pageidaujamą jų savarankiškumą dažnai užmirštama, kad savivaldybė mūsų vartojamo žodžio prasme yra vietinė valdžia, sukurta ir apspręsta aukštesnės valdžios, o toli gražu ne žmonių bendruomenė, demokratijos mokykla, bendruomenės savarankiškumo išraiškos būdas. Tai, kad savivaldybėse vyksta rinkimai, apsprendžia tik žmones prie vietos valdžios vairo, bet ne jos esmę. Todėl ir nederėtų apie savivaldybę kalbėti kitaip, nei kalbama apie bet kurią valdžią.

Pripažįstama, kad valdžia nėra visagalė ir konstruktyviai veikti gali tik ribotame kiekyje veiklos sričių. Šių veiklos sričių plėtimas galų gale priveda prie valdžios diskreditavimo. Taigi, kaip ir bet kokios kitos valdžios atveju savivaldybės valdžia turi būti minimali ir turėti savo veiklos ribas. Deja to šiuo metu Lietuvoje nesijaučia.

 

Savivaldybės funkcijų privatizavimas gali būti suprantamas nevienareikšmiškai. Čia terminas "privatizavimas" suprantamas kaip visiškas atsakomybės atsisakymą už funkcijos atlikimą, valdžiai paliekant ne daugiau kaip reguliacinę funkciją.

Savivaldybė iki šiol dažnai veiklą vykdo tose srityse, kur jau veikia arba pripažįstama, jog be ypatingų perėjimo periodų gali veikti, privatūs subjektai. Tai iš esmės ydinga ir pirmiausiai keistina, nes:

1) valdžia visada yra blogesnis verslininkas nei privatus subjektas;
2) valdžiai dalyvaujant versle pradedama painioti ekonomika ir politika;
3) valdžios verslas yra nelygus ir nesąžiningas konkurentas kitiems verslams;
4) valdžia pasirenka iš žmonių surinktų pinigų panaudojimo būdą, kuris dažniausiai yra kitoks, nei patys žmonės juos naudotų. Visuomenės pinigai naudojami ne visuomenės, o konkrečių asmenų naudai.

Todėl turi būti privatizuoti visi savivaldybėms dar priklausantys komerciniai objektai: parduotuvės, viešojo maitinimo įstaigos, vaistinės, buitinio aptarnavimo bei kitos įmonės arba savivaldybių turimos jų akcijos.

Funkcijos privatizavimas nereiškia vien tik turto privatizavimo, nors tai ir būtina sąlyga. Sykiu būtina aiškiai atsiriboti nuo paslaugos atlikimo ir neskirti jokių papildomų subsidijų, rinkos saugojimo nuo konkurentų ar kitokio protekcionizmo.

Visų savivaldybių privatizuojamą turtą privatizavimo eigą ir tempus bent iš dalies būtina numatyti įstatymu. Galimas pasipriešinimas šiam žingsniui, žinoma, būtų paremtas apeliavimu į savivaldybių savarankiškumą. Tačiau savivaldybę galima laikyti žmonių bendruomenė arba valdžios institucija suverenioje valstybėje, tačiau ne suverenu. Privalomo privatizuoti savivaldybės turto nustatymas įstatymu neprieštarautų nei Lietuvos Respublikos sąrangai, nei dabar galiojančioms teisės normoms. Šis žingsnis neleistų savivaldybėse užkonservuoti socializmo bei priverstų atsisakyti tik vietinės valdžios valdininkams, bet ne bendruomenės žmonėms reikalingų, nuostolingų objektų.

Siekiant, kad privatizavimas nepasuktų atgal, reikia atsisakyti nuostatos, kad savivaldybėms (ir valstybei) už ūkio subjektų skolas gali būti perleidžiami visiškai jų funkcijų pobūdžio neatitinkantys objektai ar įmonių akcijos.

Savivaldybių funkcijų nuoseklus privatizavimas turi būti pagrindinė kryptis, vedanti prie racionalaus išteklių paskirstymo, panaudojimo ir realaus valdžios mažinimo. Šios nuostatos galioja ir centrinės valdžios atžvilgiu, tačiau dėl temos pobūdžio į šios problemos nedetalizuojamos.

 

Privatizavus valdžiai visiškai nebūdingas savivaldybės funkcijas ir toliau liktų tokių, už kurias yra atsakinga savivaldybė ir kurių visiškam privatizavimui reikėtų ilgesnio pereinamojo laikotarpio: gatvių ir kelių priežiūra, aplinkos tvarkymas, socialinė rūpyba. Iš principo šias funkcijas gali atlikti privatūs subjektas, tačiau staigus jų perdavimas į privačias rankas gali būti skausmingas. Tokių funkcijų vykdymo racionalizavimas gali būti vykdomas šiomis kryptimis:

1) funkcijų komercializavimas;
2) funkcijų atlikimo privatizavimas;
3) atsakomybės nukėlimas privatiems asmenims.

 

Funkcijų komercializavimas reikštų, kad jas ir toliau atlieka savivaldybė, tačiau moka už jas ne visi bendruomenės gyventojai, o tik besinaudojantys paslauga. Kol kas tai naudojama tik buitinių patarnavimų gyventojams srityje. Toks žingsnis turėtų tiek teigiamų, tiek neigiamų pasekmių.

Teigiamos pasekmės: 1) nebūtų bereikalingo brangaus ir asmenų interesus iškreipiančio perskirstymo, 2) atsiskleistų tikrieji paslaugos kaštai, 3) neliktų tokių paslaugos gavėjų, kurie ja naudojasi tik todėl, kad paslauga teikiama "veltui", 4) taip paslauga būtų paruošiama privatizavimui.

Neigiamos pasekmės: 1) sunku apsaugoti žmones nuo dvigubo mokėjimo už tą pačią paslaugą - per mokesčius ir tiesiogiai, 2) pasireiškia visi valdžios - verslininkės trūkumai.

Atsižvelgiant į tai, paslaugų komercializavimas turėtų būti taikomas, bet ribotai:

1) tos paslaugos, kurios jau dabar yra mokamos, turi ir gali būti privatizuotos. Ne galimi pirkėjai, kaip yra iki šiol, o pati savivaldybė turėtų pirmiausia būti suinteresuota tokių funkcijų privatizavimu,

2) yra daugybė dabar atliekamų ir įprastų valdžiai funkcijų, kurios naudingos tik nedidelei daliai bendruomenės ir, skirtingai nuo, pavyzdžiui, socialinės apsaugos, visiškai nepateisina lėšų perskirstymo: gatvių apšvietimas atokesnėse gatvėse, nemagistralinių kelių priežiūra, priešgaisrinė apsauga. Čia funkcijų komercializavimas tikrai turi prasmę, tačiau reikia neužmiršti, jog komercializuoti naudingą funkciją visgi racionaliausia būtų privatizuoti, o komercializavimas daugeliu atvejų yra tik tarpinis žingsnis.

 

Paslaugos gyventojams gali būti teikiamos efektyviai tik tuomet, kai yra išvystyta konkurencija, nėra monopolinių teikėjų ir apribojimų kitiems įeiti į rinką. Šiuo metu savivaldybėms skirtas funkcijas tradiciškai atlieka savivaldybių įmonės, specialiosios uždarosios akcinės bendrovės, kuriose savivaldybėms priklauso 100 procentų akcijų, bei savivaldybių įstaigos.

Nors galiojanti tvarka lyg ir reikalauja taikyti konkursus paslaugų teikėjams pasirinkti, tai taikoma nepakankamai. Organizuojant tokius konkursus, savivaldybė būtų užsakovas, o paslaugas teiktų konkurse nugalėjęs privatus (arba viešas) paslaugų teikėjas, pasiūlęs mažiausią paslaugos kainą. Būtina panaudoti ir nevyriausybinių organizacijų - (visuomeninių organizacijų, labdaros ir paramos fondų) potencialas, kurios ypač ženkliai galėtų įsilieti į socialinę rūpybą.

Konkursinis funkcijų atlikėjo nustatymo būdas taipogi yra tik dalinis sprendimas ir daugeliu atveju taip pat galėtų ir turėtų privesti prie visiško privatizavimo. Pats savaime šis būdas taip pat naudingas, nes: 1) atsiranda daugiau motyvacijų geriau ir pigiau atlikti viešas funkcijas, aiškesnė yra ir galima sankcija už netinkamą darbą, 2) egzistuoja nors minimali konkurencija, 3) yra aiškios funkcijos atlikėjo atsakomybės sąlygos ir vertinimo kriterijai, 4) daugeliu atveju pasitvirtina tokio funkcijų atlikimo pigumas, 5) savivaldybėse įgalinama sumažinti techninio personalo.

 

Dažnai savivaldybė vykdo tai, kas iš esmės yra privačių asmenų pareiga ir kur ji turėtų tik kontroliuoti šios pareigos vykdymą. Kaip tik derama kontrolė, deja, nevykdoma. Tokių funkcijų pavyzdys yra privačių pastatų būklės kontrolė. Pastato saugumą turi garantuoti jo savininkas(-ai), tačiau savivaldybei visiškai pelnytai suteikiamos priežiūros funkcijos ir plati kompetencija, kuria ji, deja, nepasinaudoja.

Yra nemaža kitų sričių, ypač aplinkos tvarkymo srityje, kur būtų galima pasinaudoti vakaruose paplitusia praktika ne visą bendruomenę per savivaldybės valdžią, o konkretų asmenį įpareigoti tvarkyti viešą aplinką apie savo nuosavybę. Tai vėlgi yra tik dalinis sprendimas, nes geriausiai bet koks asmuo tvarko savo nuosavybę. Tačiau ir toks sprendimas užtikrintų pigesnį ir efektyvesnį funkcijos atlikimą, nes būtų aiškiai įvardintas atsakingas asmuo.

Svarbu tai, kad visi šie žingsniai viešų funkcijų atlikimo efektyvinimui, kartais nežiūrint savo žavumo, yra tik daliniai sprendimai, nes didžiausia racionalumą garantuoja laisva rinka.

Reformų vykdymas: per centrinę ar vietinę valdžią. Daug ką gali tiek vietinė, tiek centrinė. Kai kur galima priversti vietos valdžią - ji toli gražu nėra šventa karvė.

Funkcijų paskirstymas tarp centrinės valdžios, vietos valdžios bei privataus sektoriaus turi užtikrinti racionalų išteklių pasiskirstymą. Racionaliau ištekliai pasiskirsto laisvoje rinkoje, todėl, svarstant funkcijų padalinimo klausimus, tai turėtų būti išeities taškas. Kiekvienas žmogus turi turėti teisę pats nuspręsti, kaip panaudoti savo lėšas, iš ko ir kaip pirkti paslaugas, nė vienas privatus sprendimas neturi būti iškeliamas į valdžios lygį. Tik tuomet, kai perskirstant išteklius siekiama sušvelninti socialines problemas, arba kai funkcijos buvimas privačiose rankose sąmoningai yra nepriimtinas absoliučiai daugumai visuomenės narių, galimas funkcijų perdavimas į vietos ar centrinės valdžios lygį.

Už privatizavimo ir kitų aptartų mechanizmų ribų lieka nereguliavimo problema. Matyt savivaldybėms patinka reguliuoti, bet taip jos ne tik griauna savo autoritetą, bet ir padaro labai daug žalos visuomenei, todėl reguliavimas turėtų būti ribojamas.

Neįmanoma nustatyti idealaus funkcijų paskirstymo, tačiau šiuo metu kryptis, siekiant racionaliai paskirstyti funkcijas, yra aiški: valdžia yra tiek išsikerojusi, kad neišvengiamai turi būti einama valdžios funkcijų siaurinimo ir efektyvinimo link.