Ekonomistai, profesinių sąjungų atstovai ir politikai sako, kad žino, kokio dydžio atlyginimas už darbą yra teisingas. Tai, kad mokamas atlyginimas turi būti teisingas, įtvirtinta ir Konstitucijoje, ir Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Užklausti asmeniškai jie paprastai pateikia skirtingus ir painius atsakymus.

Vieni teigia, kad minimali alga turėtų būti 50 proc. vidutinės algos dydžio, kiti, – kad 60 proc. Ar gali taip būti, kad teisingo atlygio pažadas sąmoningai ar nesąmoningai naudojamas pūsti miglą žmonėms į akis?

Pažvelkime į teisingo atlygio idėją dviem šiandien linksniuojamais aspektais – (1) valstybės fiksuojami atlyginimo dydžiai (minimali alga, atlygis už viršvalandžius) ir teisingumas bei (2) Seime siūlomas atlygis už švenčių dienas, kai darbuotojai nedirba. („Švenčių dienomis darbuotojui garantuojamas jo vidutinis darbo užmokestis visose darbovietėse“ – skelbia siūlomas Darbo kodekso pakeitimas.)

Teisingo atlyginimo už darbą idėją verta paanalizuoti žvelgiant į valstybės nustatomus atlyginimo dydžius – minimalią algą ir atlygio už viršvalandinį darbą ar darbą švenčių dienomis įtvirtinimą.

Darbo kodeksas reglamentuoja atskirus atvejus, kai darbuotojui turi būti išmokamas fiksuotas atlyginimas. Konstitucijos nuostata, kad dirbančiam žmogui turi būti mokamas teisingas atlyginimas suponuoja, kad nustatydama fiksuoto atlyginimo pareigą valdžia įtvirtina teisingo atlyginimo dydį. Negali būti taip, kad tai žinodama Vyriausybė minimalią algą nustato žemesnę nei reikalauja Konstitucija – žemesnę nei teisinga. Taip pat teisingumo kriterijų neatitinka ir nustatoma pareiga darbdaviui už viršvalandžius mokėti pusantro karto didesnį tarifą nei paprastai, o už darbą švenčių dienomis – dvigubai.

Kaip valstybė nustato, kokį konkretų dydį reikia nubrėžti ir įgyvendinti teisingo atlyginimo pareigą? Minimalios algos nustatymui valdžia neturi jokių objektyvių paskaičiavimų ar pagrindimo. Nėra atliekami tyrimai siekiant išsiaiškinti, koks yra reikalingų pajamų dydis dirbančiajam, diskusijose bei partijų ir vyriausybės programose MMA kėlimas siejamas tik su abstrakčiais teiginiais, kad kyla kainos, o atlyginimai rinkoje auga.

Tokių tyrimų nebuvimas paaiškinamas dvejomis priežastimis – tyliai suprantama, kad objektyvaus prekių ir paslaugų krepšelio bei paskaičiavimo, ką turi išgalėti nusipirkti dirbantis žmogus, joks objektyvus tyrimas negali įtvirtinti, nes žmonių poreikiai yra labai įvairūs, o ir galimybės juos patenkinti (arba jų nepatenkinti) ne tik beribės, bet ir neįvertinamos įvairovės.

Kaip įmanoma sulyginti pajamas, būtinas pragyvenimui į minimalią algą pretenduojančio vyro su vaiką namie auginančia žmona, kaime gyvenančios ir natūrinį ūkį užlaikančios pardavėjos, ar darbo karjerą pradedančio ir pas tėvus gyvenančio jaunuolio?

Jų poreikiai pernelyg įvairūs, kad kas imtųsi mokslinio tyrimo pagrįsti, jog jiems tinka vienas visai Lietuvai nustatytas minimalus dydis. Antra, valstybės valdžios vyrai ir moterys nuogąstauja, kad, net ir atlikus tokių pragyvenimui reikalingų lėšų tyrimą, gali pasirodyti, jog faktiškai jų reikia daugiau nei šiandien mokamos pensijos, pašalpos ir kitos išmokos, kurios laimingu veidu yra dalinamos žmonėms. Todėl tokioje nutylėjimo fazėje ir gyvename.

Pagrindimo trūkumas pulsuoja ir iš kitų Darbo kodekse fiksuotų dydžių. Nustatyta, kad darbuotojui už viršvalandinį ir nakties darbą mokamas pusantro valandinio atlygio dydžio atlyginimas, o už nenumatytą pagal darbo grafiką darbą poilsio ir švenčių dienomis mokamas ne mažesnis, nei dvigubas valandinis atlygis (mėnesinė alga).

Jei jums trūksta pavyzdžio, kokius įstatyme įtvirtintus skaičius galime vadinti „paimtais iš lubų“, šie yra puikus pavyzdys. Nėra nei loginio, nei ekonominio paaiškinimo, kodėl paimti šie koeficientai.

Reikalavimas mokėti padidintą atlyginimą tikriausiai skirtas atgrasyti verslininkus nuo viršvalandžių planavimo, o „priverstiems“ dirbti darbuotojams – užtikrinti didesnę kompensaciją. Tokie mokėtino atlyginimo dydžio nustatymai yra įvesti be jokio pagrįsto mato ar kriterijaus, nes iš esmės tokio kriterijaus nėra.

Atlyginimo dydį lemia ne objektyvios iš anksto apibrėžtos sąlygos (pavyzdžiui, darbuotojo išsilavinimas ar poreikiai), o tai, kiek rinkoje vertinamas atliktas konkretus darbas. Jis nusistovi atsižvelgiant į tai, kiek yra žmonių, kurie nori ir gali dirbti konkretų darbą, ir kiek yra sukurta jiems tinkamų darbo vietų, t.y. į darbo jėgos paklausą ir pasiūlą.

Jeigu pažvelgtume giliau į visą grandinę, atlyginimas už darbą parodo, kiek atliktas darbas yra vertingas vartotojų poreikiams patenkinti, nes darbdavys organizuos tik tokį darbą, kurio rezultatą nupirks vartotojas (arba kitas verslininkas).

Koeficiento įtvirtinimas praktikoje lemia klasikinę situaciją, kai suvaržomi abiems pusėms naudingi mainai nebevyksta. Darbdavys neorganizuoja tokio viršvalandinio darbo, kuriam atlikti jis galėtų mokėti tokį patį ar 1,3 karto didesnį atlyginimą, vietoje reikalaujamų 1,5, o tokį darbą norintis dirbti darbuotojas eitų namo be papildomo užmokesčio.

Papildomas atlygis už viršvalandžius skatina juos slėpti arba samdyti papildomus žmones ne visai darbo dienai ir mokėti jiems įprastą tarifą. Taip pralošia ir darbuotojas, kuris galbūt sutiktų papildomai kelias valandas padirbėti ir už įprastą tarifą, ir įmonė, kuri negali pasinaudoti savais darbuotojais, o turi ieškoti ir apmokyti papildomus darbuotojus.

Antrasis teisingo atlyginimo už darbą perlas yra pasiūlymas švenčių dienomis darbuotojui sumokėti jo vidutinį darbo užmokestį visose darbovietėse. Lengviau pažadėti, negu pagrįsti, kodėl ir sugalvoti, kas turėtų sumokėti.

Visa istorija prasideda nuo Seimo dosnumo dalinant šventines dienas. Ekonomistų argumentai, kad papildomos šventinės dienos neprisideda nei prie ekonomikos augimo, nei prie biudžeto surinkimo, lieka neišgirsti.

Tačiau vienas iš išsakytų argumentų, kad nedarbo dienos mažina darbuotojų atlyginimą, išgirstas. Švenčių dienos akivaizdžiai sumažina atlygį tų, kurių atlyginimas nustatomas pagal dirbtas valandas, o neakivaizdžiai ir tų, kurie gauna mėnesinį atlygį. Dabar jau tenka apgailestauti, kad argumentas išgirstas, nes tariamai problemai spręsti pasiūlyta priemonė pralenkia net bėdą, kuriai spręsti ji taikoma.

Taigi siūloma, kad darbuotojui būtų sumokamas atlyginimas už valstybės nustatytas švenčių dienas, kuriomis nedirbama. Kitaip tariant, kompensuojama už tai, kad nebeleidžiama dirbti dienomis, kada yra perkeliamos su savaitgalio dienomis sutampančios šventės.

Valstybė pripažįsta, kad apribojo teisę dirbti, ir todėl siūlo darbuotojams kompensacijas. Iš įstatymo projekto nėra aišku, ar „kompensuos“ valstybė (iš visų mokesčių mokėtojų surenkamo biudžeto), ar verslininkai (iš per švenčių dienas negaunamų pajamų). Abiem atvejais statistinis rinkėjas be trumparegystę ekonomikoje gydančių akinių turėtų džiaugtis – pirma, Seimas dovanojo papildomas 5-6 švenčių dienas (priklausomai nuo metų), o dabar Seimas dovanoja dar ir kompensaciją. Taigi imamasi plėšti antrą odą nuo mokesčių mokėtojų nugaros – vieną kartą draudžiant užsidirbti, antrą kartą įpareigojant iš kažkokių (verslo, t.y. vartotojų, ar biudžeto, t.y. mokesčių mokėtojų) resursų sumokėti kompensaciją.

Kompensacijos kalibras nėra mažas. Kiekvienam Lietuvos darbuotojui ir mokesčiams sumokėti per metus įmonė išleistų apie 1500 litų. Iš to papildomai būtų pamaitintas Sodros ir valstybės biudžetas. Tačiau didžiausias šio pasiūlymo trūkumas, kad Lietuvos žmonės yra visiškai supainiojami – už ką mokamas atlyginimas – už darbą ar už poilsiavimą, kas yra šventinė diena ir kompensacija.

Jau dabar juokiamasi, kai perkeliamos Motinos diena ir Velykos, kurios „kaip tik šiais metais sutapo“ su sekmadieniu. Jei būtų imtasi kompensuoti ir šventines dienas, painiava iš tiesų pakiltų į aukštesnį lygį. Kodėl nesiimama papildomai kompensuoti už dabar galiojančius šventadienius įtraukiant ir sekmadienius? Kodėl Seimas nesiima kompensuoti už kitus apribojimus, kuriais varžo galimybes dirbti? Jei įprastai Darbo kodeksas leidžia dirbti 40 valandų per savaitę, o išimtinais atvejais iki 48, kodėl tiems, kurie negali pasinaudoti išimtimi, nėra už tai kompensuojama? Kodėl nėra kompensuojama už tai, kad draudžiamas nėščiųjų arba vaikų darbas, – tai juk irgi apriboja jų galimybes uždirbti daugiau?

Seimas stovi ant slenksčio priimti sprendimą, kuris aidės kaip absurdo triumfas. Seimas taip pat įsitikinęs, kad įgyvendina ir savo Konstitucinę pareigą nustatyti teisingą atlyginimą už darbą – vidutinis darbo užmokestis už nedarbą švenčių dieną yra dar vienas teisingumą įtvirtinantis aktas. Patarkite, kaip argumentuoti anūkams tezę, kad, kas nedirba, tas nevalgo?