„Toks egalitarizmas, kuomet visi uždirba vienodai, yra netinkamas. Tai reikia pakeisti“, - neseniai pareiškė Carlosas Mateu, Kubos darbo ir socialinės apsaugos viceministras. „Negerai, kai darbuotojui mokama mažiau, negu jis vertas. Taip pat negerai, kai jam mokama daugiau nei jis vertas“, - su šiais žodžiais nuo 1959 metų revoliucijos gyvavusi vienodo užmokesčio sistema Kuboje yra panaikinama, o darbuotojams leidžiama mokėti skirtingo dydžio atlyginimus. Nors atlyginimų skirtumų būtinybę pripažino net ir Kuba, nemažai daliai politikų ir visuomenės veikėjų Lietuvoje (ir net tik) šis ekonominis reiškinys vis dar kelia nuostabą ir pasipiktinimą.

 

Politikų mėgstami „milžiniški atlyginimų skirtumai“ atsiranda lyginant minimalų atlyginimą ir kurios nors pirmaujančios Lietuvos įmonės generalinio direktoriaus atlyginimą. Tuomet garsiai piktinamasi, kaip tai įmanoma, kad vienas uždirba 800 litų, o štai kitas – kelis šimtus tūkstančių. Argi įmanoma, kad vienas stengiasi kelis šimtus kartų labiau už kitą? Prieš pradedant atsakinėti rimtai, šį klausimą galima peradresuoti besipiktinantiems Seimo nariams. Ar jie patys dirba ir stengiasi dešimt kartų labiau, nei darbuotojas, gaunantis minimalų atlyginimą?

 

Atlyginimas mokamas ne už pastangas. Štai aš galiu labai stengtis ir praleisti ištisą mėnesį siūdamas suknelę. Spėju, kad jos vertė bus lygi skuduro vertei, o mano atlygis už darbą - beveik lygus nuliui. Kodėl? Todėl, kad atlygis yra gaunamas ne už pastangas. Atlyginimas mokamas už tai, kaip tavo sukurtas produktas yra vertinamas kitų žmonių. Be abejo, pastangos ir produktas dažnai yra susiję, tačiau tik tiek, kiek pastangos leidžia sukurti labiau vertinamą produktą.

 

Yra ir kitų, rimtesnių priežasčių, kodėl, tarkim, prekybos centro darbuotojas, kurį kairiosios grupės Lietuvoje uzurpavo kaip XXI a. proletariato simbolį, uždirba mažiau, nei prekybos centro savininkas. Visa esmė tame, kad prekybos centro darbuotojas ir prekybos centro savininkas pardavinėja skirtingas gamybos priemones. Darbuotojas parduoda savo darbo jėgą. Savininkas – kapitalą. Be to, jei savininkas vadovauja prekybos centrui, jis dar parduoda savo darbo jėgą ir verslumą. Būtent todėl, kad savininkas ir darbuotojas parduoda skirtingas gamybos priemones, skiriasi ir jų gaunamas atlygis. Ar piktinatės, kad  pienas ir pipirai kainuoja skirtingai, nors abu jie ir yra maisto prekės?

 

Kaip tie atvejai, kai „kelis šimtus tūkstančių“ gauna samdomas direktorius, kuris nėra nei įmonės savininkas, nei akcininkas, o tie „keli šimtai tūkstančių“ yra mokami grynai už jo darbo jėgą? Čia suveikia paprastas pasiūlos dėsnis. Žmonių, galinčių dirbti nekvalifikuotą darbą yra nepalyginamai daugiau, nei žmonių, galinčių būti sėkmingais vadovais. Sakysite, kad tokia situacija yra nežmoniška ir neteisinga? Tuomet turite pripažinti, kad taip pat nežmoniška ir neteisinga, kad, tarkim, Jonas Mačiulis uždirba daug daugiau, nei kokios vietinės krepšinio komandos žaidėjas.

 

Ar negali taip būti, kad kai kurie daugiausiai uždirbantys vadovai yra „pervertinami“? Tikrai gali. Tačiau tai jau kompanijos savininkų galvos skausmas. Kita vertus, čia pat nereikia pamiršti, kad net ir tas, kas teuždirba „minimumą“, irgi gali būti pervertinamas, jei jis sukuria mažiau vertės nei valstybės nustatytas minimalus atlyginimas. Vienintelė sritis, kurioje būtų galima bandyti piktintis dėl aukštų atlyginimų, yra valstybinių įmonių vadovų (bet tikrai ne visų) atlyginimai. Aukštas postas valstybinėse įmonėse neretai gaunamas ne už sugebėjimus, bet dėl politinių sprendimų.

 

Tikriausiai niekas Lietuvoje, net gūdžiausioje kairėje nemano, kad visų atlyginimai privalo būti vienodi. Bet jei tik pripažįstame, kad atlyginimai gali ir privalo skirtis, tuomet teiginys, kad atlyginimai skiriasi „per daug“ yra visiškai subjektyvus.

 

Kiekvienam iš mūsų gali atrodyti, kad dangus yra „per mėlynas“ ar „nepakankamai mėlynas“. Ir viskas čia gerai – tai mūsų subjektyvi nuomonė.  Bet sakyti, kad skirtumus tarp atlyginimų reikia sumažinti yra tolygu teigti, kad dangus yra „per mėlynas“, todėl jį reikėtų pašviesinti. Skamba absurdiškai? Tikrai taip. Bet lygiai tokie pat absurdiški yra ir politikų ar kitų „visuomenės gynėjų“ argumentai.