Žmogus visada nori gauti kuo didesnę algą. Kad alga- ne dovana ir norint ją gauti, visų pirma reikia uždirbti – dauguma supranta. Kad darbo užmokestis priklauso nuo to, kiek vertės žmogus sukuria dirbdamas – šią ekonomikos tiesą sunkiai, bet jau pradedame išmokti. Tačiau kalbant apie algos dydį du dalykai vis dar vertinami klaidingai – tai teisės aktais nustatoma minimali alga ir „sodros“ įmokos. Minimalios algos vaidmuo konkrečios algos dydžiui yra labai pervertinamas, o „sodros“ įmokų – nuvertinamas. Paanalizuokime šių veiksnių įtaką darbo užmokesčiui.
Pradėkime nuo minimalios algos. Minimalia alga valdžia uždraudžia darbdaviui mokėti mažesnę algą nei nustatytoji. Dėl to, kad nustatoma didesnė ar mažesnė minimali alga, realus žmogaus įvertinimas rinkoje nepakinta – pakeitus teisės aktą, juk nepradedama sukurti daugiau pridėtinės vertės. Jei minimali alga būtų tokia galinga, kad visų darbo našumą ir sukuriamą vertę pakeltų iki minimalios algos lygio – nedvejodami sakytume „valio“ minimaliajai algai ir siūlytume ją pakelti bent iki 2000 litų. Deja, ekonomikoje turime reikalų ne su valdžios pageidavimais, o realybe.
Darbdavys gali būti toks mielaširdingas, kad mokėtų darbuotojui algą, kurios jis neuždirba, ir dar nuo neuždirbtos algos sumokėtų valstybei mokesčius – tačiau ne ilgą laiką ir ne ekonomikos sunkmečiu. Jei minimalią algą valdžia tikrai padidintų iki 2000 litų, užuot pradėję gauti didesnę algą bent pusė mūsų tiesiog netektume legalaus darbo. Minimaliąja alga valdžia pasako – jei tu esi toks nekvalifikuotas ar naujokas darbo rinkoje, kad nesukuri mūsų nustatytos vertės, tau darbo rinkoje – ne vieta. Būk bedarbis arba tenkinkis nelegaliu darbu, arba ieškok skaičiuoti nemokančio darbdavio. Minimali alga ne pakelia darbo užmokestį iki valdžios sugalvotojo lygio, o neleidžia legaliai įsidarbinti tiems, kurie sukuria mažesnę vertę. Tokių žmonių pasirinkimas nėra tarp skirtingo minimalios algos dydžio, jų pasirinkimas yra nulis pajamų arba nelegalus darbas. Tokios yra minimalios algos pasekmės.
Pasiūlymas mažinti minimalią algą susidūrė ir su gana praktišku pastebėjimu. Sakoma, kad minimalios algos sumažinimas iki 2006 metų lygio, į kurį valdžia teigia ekonomiką sugrįžus, padidintų „vokelių“ mastą. Neva tie, kurie mokėdavo 800, legaliai mokės, pvz., 600 litų, nors realiai darbuotojas gaus tą pačią sumą „į rankas“. Visi puikiai suvokia, kad minimalios algos skaičiai teisės aktuose niekaip nepaveikia realiai žmogaus uždirbamos algos. Tačiau vokeliai egzistuoja, ir tai – ne minimalios algos, o aukštų mokesčių, ypač Sodros įmokų, pasekmė. Juk „vokeliais“ darbdavys ir darbuotojas susitaria bėgti ne nuo didelės ar mažos algos, o nuo per didelių mokesčių. Taigi – minimali alga yra ne žmogaus, bet visų pirma valdžios primityvus ir trumpalaikis interesas gauti daugiau mokesčių į biudžetus. Mąstoma statiškai, neįvertinant tų, kurie lieka darbo rinkos užribyje, o galėtų tegu ir kukliau uždirbti ir prisidėti prie mokesčių mokėjimo. Sąsajoje su minimalia alga, apie vokelius verta pagalvoti ir iš kitos pusės – kiek jų sumažėtų, jei siekdami ramybės ir taikos su mokesčių inspekcija, sumažinus minimalią algą kai kas imtųsi legalizuoti darbo santykius.
Apibendrinant, žmogus mažai gauna algos ne todėl, kad valdžia per mažus skaičius įrašė savo sukurtuose teisės aktuose, o todėl, kad mes sukuriame mažai vertės ir iš mūsų pernelyg daug atskaičiuoja tie patys teisės aktų kūrėjai. Verta kartoti ir kartoti, kad mūsų darbo vieta verta 70% daugiau, nei gauname į rankas. Atsidūrę tarp mažo darbo našumo ir didelių mokesčių žirklių, gauname tai, ką gauname, ir tokia forma, kuria gauname, ir jokia popierinė minimali alga to pakeisti negali. Jei vieną gražią dieną valdžia panaikintų minimalią algą – nieks nepasikeistų tiems, kurie rinkoje vertinami daugiau, tačiau darbo susirastų tie, kurie sukuria mažiau. Tačiau jei bus dar padidintos „sodros“ įmokos – sumažėjusias pajamas „į rankas“ savo kailiu pajus be išimties visi legaliai dirbantys.
