Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Dėl Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo tikslingumo

1998-01-22
Lietuvos laisvosios rinkos institutas atliko Ūkio ministerijos parengto Investicijų įstatymo projekto ekspertizę ir nustatė, kad projekte siūloma įtvirtinti įmones diskriminuojančias ir jų veiklos sąlygas bloginančias nuostatas. Projekte numatoma taikyti personalizuotas lengvatas naujiems užsienio investuotojams, kuriuos valdžia įvertintų kaip labai svarbius, suvalstybinti investicijas, vykdant plačias investicijų programas iš biudžeto. Institutas išdėstė argumentus dėl Investicijų įstatymo tikslingumo, siūlydamas nepriimti šio įstatymo.

Tai jau ne pirmas kartas, kai pavedama parengti įstatymo projektą (Investicijų įstatymo parengimas įtrauktas į Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių planą), tačiau nenurodoma, kokios principinės nuostatos turi būti jame įtvirtintos. Taip gimsta betiksliai įstatymai, atkartojantys veikiančius įstatymus arba jiems prieštaraujantys, neatitinkantys Vyriausybės deklaruojamos rinkos ekonomikos krypties. Siekiant įstatymų nuoseklumo, taupant lėšas ir laiką, skirtą įstatymų rengimui, Institutas pasiūlė pakeisti įstatymų rengimo procedūrą: prieš rengiant įstatymo tekstą suformuluoti jo tikslą bei pagrindines nuostatas.

Savo pastabas dėl Investicijų įstatymo tikslingumo LLRI pateikė Vyriausybei, Ūkio, Finansų, Užsienio reikalų, Europos reikalų ministerijoms, pristatė verslo visuomenei.
 

 
Parengto Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo projekto tikslas, kaip teigiama, yra sudaryti palankias sąlygas privačioms investicijoms, užtikrinti efektyvų valstybės lėšų, skirtų investicijoms, panaudojimą, pagyvinti investavimą ir paspartinti ekonominę socialinę plėtrą. Įstatymo priėmimas neleis pasiekti deklaruojamo tikslo, nes:

1) projekte įteisinamos diskriminuojančios nuostatos, pabloginančios ekonominės veiklos sąlygas;

2) didžioji dalis parengto projekto nuostatų arba pakartoja veikiančių įstatymų nuostatas, nenustatydamos nieko nauja, arba sukuria įstatymų kolizijas;

3) projekto nuostatos tik deklaruoja, tačiau neįtvirtina, investuotojų apsaugos mechanizmų, apibrėžia sąvokas, kurios vėliau įstatyme nevartojamos.
 
Didžiausia įstatymo projekto yda yra valstybės paramos galimybės atskiriems investuotojams įteisinimas. Įstatymo taikymas bus grįstas subjektyviais sprendimais, sukurtos prielaidos korupcijai. Išskirtinių sąlygų sudarymas atskiriems investuotojams pažeis konkurenciją, parėmus vieną investuotoją bus diskriminuojami visi kiti.
 
Įstatymo projekte gausu prieštaringų nuostatų. Pavyzdžiui, teigiama, kad visi investuotojai turi lygias teises investuoti, tačiau jau po kelių straipsnių apribojamos užsienio investicijų sritys, juridinių asmenų investicijų objektai. Priėmus Investicijų įstatymo projektą, investavimo sąlygos negerės. Tuo tarpu įstatymo priėmimas prisidės prie to, kad teisės aktų sistema taps dar labiau išsklaidyta ir nekompaktiška, reglamentuojanti verslą atsitiktiniais pjūviais, todėl klaidinanti investuotoją.
 
Pateikiame argumentus dėl investicijų įstatymo tikslingumo.
 
1. Investicijų įstatymas nedera prie veikiančios teisės aktų sistemos.

Investicijų įstatymo priėmimas sąlygos teisės sistemos padrikumą bei prieštaringumą - tai patvirtina projekto nuostatos. Pavyzdžiui, projekto 15 straipsnio 2 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikos juridiniai asmenys negali investuoti įsigydami žemę. Šiai nuostatai prieštarauja to paties straipsnio 3 dalis, kuri nustato kitokį apribojimą investicijoms ir kuri, dar nepriėmus šio įstatymo, jau yra neteisinga (Lietuvos asocijuotos narystės sutartis jau ratifikuota ir netrukus įsigalios). Akivaizdu, kad įstatymo nuostatos yra prieštaringos tarpusavyje ir prieštaraujančios kitiems Lietuvos įstatymams. Tokių nuostatų prieštaringumas atsiskleis nuolat, nes Investicijų įstatymo forma ir turinys nedera prie veikiančios teisės aktų sistemos.
 
2. Atskiro įstatymo priėmimas negali pagerinti investavimo sąlygų.

Investavimas - nėra nei savitikslis, nei nuo ekonominės veiklos atsietas veiksmas. Jis vyksta tik tuomet ir tik tiek, kiek investuotojas mato veiklos perspektyvą ir tikisi investicijų atsipirkimo. Verslą bei jo sąlygas Lietuvoje reglamentuoja gausybė teisės aktų, pradedant Lietuvos Respublikos Konstitucija, baigiant Vyriausybės nutarimais bei įvairiausių institucijų įsakymais, raštais ir pan. Svarstomas Investicijų įstatymo projektas, jį priėmus, neturėtų jokios viršenybės virš kitų veikiančių įstatymų. Sėkmingai pakviesti investuoti galima tik nuosekliai įtvirtinant visų verslą reglamentuojančių teisės aktų palankumą verslui ir visų verslų lygybę prieš įstatymą.
 
3. Įstatymo įgyvendinimas grubiai pažeis rinkos veikimą, diskriminuos "neparemtas" užsienio ir vietos investicijas.

Investicijų įstatymo šerdis yra 17 - 21 straipsniai, nustatantys galimybę valstybei reguliuoti, skatinti bei kitaip įsiterpti į investavimo procesą. Šį įstatymo tikslą siekiama užmaskuoti "investicinio proceso reglamentavimu", kurio projekte kaip tik ir nėra. Investicijų valstybinis rėmimas yra žalingas verslui, jis pamina laisvos konkurencijos principus. Išimtinių teisių nustatymas atskiriems investuotojams paneigia deklaruojamą vienodų sąlygų principą, niekais paverčia vyriausybės pasiekimus privatizavimo, verslo dereguliavimo srityse. Išskirtinės verslo sąlygos vieniems investuotojams reiškia kitų investuotojų diskriminavimą. Investicijų apimtys, esant valstybinei paramai, tačiau nepalankiai verslo aplinkai nepasikeis - tiesiog vienos investicijos augs kitų išnykimo sąskaita.
 
4. Prioritetinių sektorių nustatymas bei jam taikomos lengvatos iškreips efektyvų išteklių pasiskirstymą rinkoje ir sąlygos korupciją.

Įstatymo projektas įteisina paramą "prioritetiniams sektoriams ir perspektyvioms technologijoms vystyti, svarbiausioms socialinėms reikmėms tenkinti". Šiomis projekto nuostatomis pretenduojama nuspręsti už rinkoje esančius vartotojus, kas jiems yra svarbiau ir naudingiau. Prioritetinių šakų apibrėžimas byloja apie visišką ekonomikos dėsnių neišmanymą. Visi sektoriai yra tarpusavyje susiję, jie visi prisideda "prie kitų sektorių raidos ir valstybės reikmių sprendimo", todėl vienų iškėlimas virš kitų yra dirbtinis ir nesiremia nei logika, nei objektyviais kriterijais. Sudarius šiltnamio sąlygas išrinktiesiems sektoriams, bus pažeistas racionalus išteklių pasiskirstymas rinkoje, nauda gaunama ne tarnaujant vartotojui rinkoje, o "pramušinėjant" prioritetinį statusą bei su tuo susijusias lengvatas.
 
5. Nepamatuotas valstybės investicijų plėtimas prieštarauja pasirinktai privatizavimo krypčiai, investavimas iš biudžeto yra netoleruotinas mokesčių mokėtojų lėšų švaistymas.

Projektas nustato, kad valstybės investicijos turi sudaryti ne mažiau 10 procentų valstybės biudžeto išlaidų. Ši nuostata valstybei priskiria jai nederančias verslininko funkcijas, prieštarauja vykdomai plataus privatizavimo programai. Valstybė biudžeto lėšas turi skirti tik biudžeto įstatymo (dabar rengiamas naujas projektas, kuriame bus nustatyti valstybės tikslai, griežta jų finansavimo tvarka ir kontrolė) nustatytiems tikslams pasiekti. Visas valstybės investicijas, kurias derėtų vadinti finansavimu darbams atlikti, galima vykdyti tik tuomet, kai jos yra neišvengiamos, siekiant nustatytų tikslų. Investavimas dėl investavimo yra neleistinas mokesčių mokėtojų lėšų švaistymas.
 
6. Investicijoms apsaugoti nepakanka tik nustatyti, kad valstybė garantuoja įstatymų stabilumą.

Siekiant užtikrinti veiksmingą investicijų apsaugą, būtina numatyti konkrečias priemones šiam tikslui įgyvendinti, pvz., Konstitucijoje įtvirtinti, kad įstatymų pakeitimai įsigalioja nuo kitų metų, kad įstatymai netaikomi atgaline data de jure ir de facto. Šios nuostatos ypač aktualios apmokestinimo srityje, nes metų bėgyje priimti mokesčių įstatymai dažniausiai įtakoja visų metų rezultatus. Šių įstatymų principų turi būti laikomasi besąlygiškai, o ne tuomet, kai "ribojamos ar pabloginamos investavimo sąlygos" (beje, pastarąjį faktą dar reikės įrodyti, jis visuomet bus ginčytinas). Investicijų apsaugą reglamentuoti specialiame įstatyme netikslinga, nes šis įstatymas vis viena nebus viršesnis už kitus, o sukurti dvigubi standartai klaidins, bet nesaugos.
 
7. Netikslinga kartoti kitų įstatymų nuostatų.
 
Kartojimas - mokslo motina, tačiau - ne įstatymų. Netiksliai kartojant, sukuriamos įstatymų kolizijos. Pavyzdžiui, į kapitalą įnešamo turto įvertinimą jau skirtingai reglamentuoja du teisės aktai: Akcinių bendrovių įstatymas ir Vyriausybės nutarimu patvirtinti Turto vertinimo principai. Investicijų įstatymas tą patį apibrėžia trečiu būdu, taigi investuotojui šis įstatymas tik kels daugiau klausimų, nei duos atsakymų.
 
8. Netikslinga įstatyme apibrėžti visų sąvokų (objektų, rūšių, turto ir t.t.), jei tai nesusiję su šių sąvokų vartojimu įstatymo tekste.

Sąvokų apibrėžimas įstatyme negali būti savitikslis. Sąvokos apibrėžiamos tik tuomet, jei vėliau nustatomos konkrečios taisyklės, susijusios su būtent tomis sąvokomis. Tuo tarpu investicijų įstatyme visas pirmasis skirsnis skiriamas apibrėžimams, kurie vėliau įstatyme nėra vartojami, ir jokios taisyklės nenustatomos.
 
Išvada. Siūlome nepriimti Investicijų įstatymo, nes šio įstatymo įgyvendinimas sugriaus kuriamus rinkos ekonomikos pamatus, sąlygos nelygias verslo sąlygas bei įteisins korupciją, o taip pat nepataisomai pažeis teisės tradiciją - kurti kompaktišką ir aiškią teisės sistemą.
 
Siekiant ateityje išvengti analogiškų įstatymų ir su jų rengimu susijusios lėšų ir laiko gaišaties, Vyriausybė, pavesdama parengti įstatymo projektą, turėtų suformuluoti įstatymo tikslą bei principines nuostatas dėl įstatymo turinio.