Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Dėl LR sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimo įstatymo projekto

2009-06-09
Seimui pateiktas Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimo įstatymo projekto XP-3350 (toliau – Projektas), kurio tikslas - suderinti Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymą (toliau – SPĮĮ) su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo nuostatomis, išvengti visuomenės sveikatos priežiūros teisinių santykių, reglamentuojamų Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymu, perteklinio reguliavimo SPĮĮ bei užpildyti su sveikatos priežiūros įstaigų veikla susijusių santykių teisinio reguliavimo spragas, panaikinti praktikoje neveikiančias ir neįgyvendinamas nuostatas.
 
Sveikindami, kad bene ketverius metus rengtas Projektas pradedamas svarstyti, norime atkreipti dėmesį į esminius Projekto trūkumus bei ydas, kurie pateiktą Projektą paverčia tiesiog tuščiu kitų teisės aktų atkartojimu, arba stabdo pribrendusią būtiną pertvarką asmens sveikatos priežiūros įstaigų veikloje, nesprendžia įsisenėjusių problemų.
 
Pirmas trūkumas. Neužtikrinamos lygios konkurencijos sąlygos.
 
Projekte nėra įtvirtinamas valstybinių ir privačių sveikatos priežiūros įstaigų lygiateisiškumas. Lygios konkurencijos sąlygos yra būtina paslaugos kokybės gerėjimo sąlyga. Mat jei nekokybiškas paslaugas teikiančios institucijos yra garantuotos dėl turimų privilegijų tęstinumo, jos nėra suinteresuotos gerinti paslaugų kokybę. Tuo tarpu sveikatos priežiūros paslaugų kokybės gerinimas – svarbus šios dienos iššūkis, svarstomas Sveikatos apsaugos ministerijoje, Vyriausybėje. Lygios konkurencijos sąlygos šiandieninėje sveikatos priežiūros sistemoje nėra užtikrinamos. Privačios sveikatos priežiūros įstaigos yra diskriminuojamos, tiek pasirašant sutartis su TLK, tiek VIP lėšas skiriant išimtinai viešosios nuosavybės ASPĮ. Būtent dėl šios priežasties Projekte būtina imperatyviai įtvirtinti lygias konkurencijos sąlygas, užkertant kelią privilegijoms, diskriminacijai, kad ir kokia forma ji reikštųsi.
 
Siūlome papildyti Projektą straipsniu (siūlome po 6 straipsnio) „Lygios konkurencijos sąlygos“ ir išdėstyti jį taip:
 
„7 straipsnis. Lygios konkurencijos sąlygos.
 
1.        Draudžiama diskriminuoti Asmens sveikatos priežiūros įstaigas dėl jų nuosavybės formos. Lygių konkurencijos sąlygų sudarymas apima vienodo mokestinio režimo taikymą sveikatos priežiūros įstaigoms, jų valdomam turtui ir vykdomai veiklai, nepriklausomai nuo įstaigų nuosavybės formos, galimybę vienodomis sąlygomis konkuruoti dėl Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų bei kitas priemones, kuriomis užtikrinama sveikatos priežiūros įstaigų sąžininga konkurencija.
 
2.        Vyriausybės įgaliota institucija tvirtina vieningą sutarčių tarp Teritorinių ligonių kasų ir sveikatos priežiūros įstaigų, nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos, pasirašymo tvarką ir perkamų paslaugų apimčių skirstymo principus, atsižvelgiant į sveikatos priežiūros įstaigos atitikimą paslaugų teikimui keliamiems reikalavimams bei poreikį sveikatos priežiūros paslaugoms.“
 
Antras trūkumas. Nenumatyta galimybė viešąsias įstaigas akcionuoti.
 
Didelė viešųjų (valstybės bei savivaldybių) sveikatos priežiūros įstaigų neefektyvaus veikimo priežastis – privaloma jų organizavimo forma, t.y. viešosios įstaigos statusas ir veikla išskirtinai pagal Viešųjų įstaigų įstatymą. Viešosios įstaigos statusas visų pirma sukuria iliuziją, jog sveikatos priežiūros įstaigų veikla yra viešoji gėrybė, ne pelno siekianti veikla ir dėl to neturi veikti efektyviai. Tačiau net ir pagrindinės srovės ekonomistai teigia ką kita – tai yra įprastinė ekonominė veikla. Antra, viešųjų įstaigų įstatymas sukuria apribojimus lanksčiam veiklos organizavimui (pvz., vadovo skyrimo – nušalinimo klausimams spręsti). Sveikatos priežiūros veiklai organizuoti viešosios įstaigos statusas nėra būtinas, tai patvirtina ir faktas, kad dauguma privačių sveikatos priežiūros įstaigų veikia kaip akcinės bendrovės (nors teikia identišką paslaugą, kaip ir viešosios įstaigos). Viešosios įstaigos statusas sveikatos priežiūroje yra įmanomas, tačiau jokiu būdu neturi būti vienintelis ir privalomas. Projekte turi būti numatyta galimybė steigti kitokios juridinės formos įstaigas, o veikiančias – reorganizuoti (akcionuoti).
 
Trečias trūkumas. Draudimas valstybei/savivaldybei įnašą formuoti nekilnojamuoju turtu.
 
Projekto 13 straipsnio 2 dalis numato, kad valstybės ir/ar savivaldybių viešųjų įstaigų dalininkų įnašais negali būti nekilnojamasis turtas ar brangi medicininė įranga (nustatytos 2 bei 1 mln litų ribos). Svarbu pastebėti, kad šiame Projekte Viešųjų įstaigų įstatymo nuostatos labai ir nepagrįstai sugriežtinamos – tokio draudimo ten tiesiog nėra. Neįmanoma pagrįsti, kodėl ASPĮ viešosios įstaigos šiuo kapitalo formavimo klausimu turi būti kitokios, labiau suvaržytos. Priešingai, Viešųjų įstaigų įstatymas numato, kad jei viešosios įstaigos steigėjas ar bent vienas iš steigėjų yra valstybė ar savivaldybė, sprendimą dėl valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto investavimo priima atitinkamai Vyriausybė ar savivaldybės taryba. Tai reiškia, kad jei valstybė ar savivaldybė yra viena iš įstaigos steigėjų, Vyriausybė ar savivaldybės taryba gali priimti sprendimą dėl turto investavimo (atitinkamo įnašo perdavimo viešajai įstaigai).
 
Nuostata, draudžianti kaip įnašą viešajai įstaigai perduoti nekilnojamąjį ar kitą turtą, yra viena esminių neefektyvaus turto valdymo viešosiose gydymo įstaigose priežasčių. Esant šiam draudimui, turtas viešosioms įstaigoms gali būti perduotas panaudos pagrindais, taip griaunant konkurencijos pagrindus, iškreipiant kainodarą, atimant galimybę tiksliai ir teisingai įvertinti įstaigos veikos efektyvumą. Be to, yra suvaržomos ASPĮ savininko teisėtos galimybės disponuoti savo turtu pasirinktu efektyviausiu būdu. Tai jokiu būdu nėra sektoriaus - medicinos - ypatumai, tai – universalūs turto panaudojimo ir valdymo klausimai. Dar daugiau, viešojo sektoriaus efektyvumo ir sistemos kokybės vardan, procesas turėtų įgauti priešingą kryptį. Daugiau logikos yra įpareigoti turtą perduoti kaip įnašą, didinant kapitalą, arba nuomos pagrindais, o ne kokiais nors kitais teisiniais būdais (dažniausiai – panauda) suteikti jį naudoti. Esant draudimui panaudos gavėjams subnuomoti nekilnojamąjį turtą, gali kilti daug praktinių turto neefektyvaus naudojimo problemų. Beje, tai jau dabar yra akivaizdu, kai plotas, tenkantis vienam gydytojui viešajame bei privačiame sektoriuje (to paties lygio) skiriasi keletą kartų.
 
Siūlome numatyti, kad viešųjų gydymo įstaigų valdomas turtas gali būti paverčiamas savivaldybių/valstybės įnašais, ir viešųjų įstaigų savininkai turi teisę įstaigas akcionuoti.
 
Ketvirtas trūkumas. Nenumatomas priemokos legalizavimas
 
Projekto 20 straipsnyje reglamentuojami mokamų paslaugų teikimo atvejai nenumato galimybės taikyti priemokas už biudžetinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų ir valstybės ir/ar savivaldybės asmens sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų paslaugas. Nemokamos paslaugos skatina neribotą jų vartojimą, dažnai nepadengia paslaugos suteikimo kainos ir sąlygoja kryžminį subsidijavimą, pacientai už paslaugas atsilygina nelegaliai.
 
Siūlome pakeisti 20 straipsnį ir numatyti, kad biudžetinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos ir valstybės ir/ar savivaldybės asmens sveikatos priežiūros viešosios įstaigos turi teisę taikyti priemokas už teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka.
 
Išvados ir pasiūlymai
 
Apibendrinant pateiktas pastabas bei argumentus, siūlome projektą papildyti nuostatomis dėl sveikatos priežiūros įstaigų lygiateisiškumo, įstaigų akcionavimo, įnašų turtu galimybės bei priemokos legalizavimo.