Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

LLRI pasiūlymai dėl bendrojo lavinimo sistemos gerinimo

2009-07-31
Lietuvos laisvosios rinkos institutas nuosekliai veikia švietimo srityje ir teikia siūlymus, kaip gerinti bendrojo lavinimo sistemą, kad ji geriau atitiktų besimokančiųjų ir tėvų poreikius, o mokyklos galėtų veikti efektyviau ir lanksčiau.
 
Pagrindiniu bendrojo ugdymo sistemos tikslu laikoma bendrojo ugdymo kokybė. Valdišku požiūriu, kokybė yra atitikimas nustatytoms taisyklėms bei reikalavimams. Tuo tarpu žmogui kokybė yra teikiamų paslaugų atitikimas šio žmogaus poreikiams. Visi žmonės yra skirtingi, todėl skirtingiems žmonėms ir bendrojo lavinimo tikslas skirtingas. Bendrojo lavinimo sistemos tikslas neturėtų būti baigiamųjų egzaminų išlaikymas ar sėkmingas įstojimas į aukštąją ar profesinę mokyklą. Kiekvienas atskiras asmuo vienas ar su tėvų (globėjų) pagalba suvokia ir sąmoningai ar intuityviai įvertina, koks asmeniškai jam yra bendrojo lavinimo tikslas, dėl ko šis asmuo skiria laiką mokymuisi, o ne kokiai nors kitai veiklai. Dėl šios priežasties, bendras bendrojo lavinimo sistemos tikslas turi būti toks, kad sistema galėtų patenkinti kuo didesnę aibę egzistuojančių skirtingų poreikių. Tam, kad tokia sistema susikurtų, neturi būti sudaromos kliūtys kurtis naujoms mokykloms. Mokykloms turi būti leista mokyti skirtingus dalykus ir skirtingais būdais, kurti skirtingą mokymo aplinką. Mokiniai turi turėti teisę pasirinkti skirtingus mokymosi būdus, teisę mokytis namie ar galbūt ir iš viso nesimokyti bendrojo lavinimo mokykloje.
 
Kadangi bendrasis ugdymas yra finansuojamas mokesčių mokėtojų lėšomis, dar vienu bendrojo ugdymo sistemos tikslu laikytinas efektyvumas arba bendrojo ugdymo tikslų pasiekimas kuo taupiau naudojant mokesčių mokėtojų lėšas.
 
Tokių pačių tikslų – geresnės studijų kokybės ir efektyvaus aukštojo mokslo valdymo – siekia ir dabartinė aukštojo mokslo reforma. Siekiant šių tikslų, aukštojo mokslo sistema pertvarkoma taikant šiuos principus: pasitikėjimas studentais ir aukštosiomis mokyklomis, konkurencija tarp aukštųjų mokyklų, aukštųjų mokyklų akademinė autonomija ir atskaitomybė. Kadangi aukštojo mokslo sistema, siekiant kokybės joje bei jos veiklos efektyvumo, buvo pertvarkyta pagal minėtus principus, tai ir bendrojo lavinimo sistemą, jei norima kokybės ir efektyvumo, tikslinga pertvarkyti pagal tuos pačius principus: pasitikėjimą mokiniais ir jų tėvais, mokyklomis, skatinti mokyklų konkurenciją, mokyklų savarankiškumą ir atskaitomybę.
 
 
1. Dėl nuoseklaus finansavimo vienam mokiniui (mokinio krepšelio) principo įgyvendinimo
 
Finansavimo vienam mokiniui arba mokinio krepšelio principas bendrojo ugdymo sistemoje, skirstant valstybės biudžeto lėšas bendrajam ugdymui, buvo pradėtas taikyti 2002 metais. Nuo 2004 metų, skirstant valstybės biudžeto lėšas mokymui ir ūkio išlaidoms, jis buvo pradėtas taikyti profesiniame mokyme. Pastaruoju metu studento krepšelio principą nuspręsta taikyti finansuojant aukštojo mokslo studijas, mokinio krepšelį siūloma taikyti ir finansuojant darbo rinkos profesinį mokymą (aktyvias darbo rinkos politikos priemones).
 
Mokinio krepšelis yra viešųjų finansų paskirstymo mechanizmas, kai viešųjų finansų gavėją pasirenka šiomis lėšomis finansuojamų paslaugų gavėjas. Už įprastą institucinį finansavimą (kai pinigai skiriami tiesiogiai tam tikrai institucijai tam tikrai funkcijai atlikti) mokinio krepšelis pažangesnis tuo, kad sukuria konkurenciją tarp galimų paslaugos teikėjų ir taip skatina geresnę teikiamų paslaugų kokybę. Paslaugų teikėjai siekia kuo labiau atitikti vartotojo poreikius, kad vartotojas pasirinktų būtent juos. Mokinio krepšelis pažangesnis už institucinį finansavimą dar ir tuo, kad paslaugos teikėjų tinklą priverčia optimizuotis pagal tikrąjį paslaugos poreikį. Paskatina atsirasti paslaugos teikėjus tose vietose, kur didžiausias paslaugos poreikis, ir priverčia užsidaryti paslaugos teikėjus tose vietose, kur jų poreikio nėra.
 
Plintantis finansavimo krepšelio principo taikymas rodo, kad yra suvokiamas šio principo racionalumas. Kita vertus, mokinio krepšelis bendrajame ugdyme yra įgyvendintas tik iš dalies – valstybės finansavimas bendrajam ugdymui organizuoti nemaža dalimi mokyklas pasiekia ne tik per mokinio krepšelį. Mokymo lėšų krepšelis skirstomas ne vienam mokiniui, bet vienam „sutartiniam“ mokiniui (kuo mokykloje daugiau mokinių, tuo vienam mokiniui joje skiriama mažiau mokymo lėšų), todėl susidaro ydinga padėtis, kai skirtingo dydžio klasėms skiriama vienoda ar beveik vienoda suma mokymo lėšų.
 
Taigi būdas, kuriuo mokinio krepšelio principas šiuo metu yra įgyvendintas ir kuriuo jį šiuo metu norima plėsti, neleidžia krepšelio sistemai būti veiksmingai bei atnešti iš tikrųjų teigiamų kokybinių pokyčių švietimo sistemoje.
 
Pasiūlymai
 
Mokinio krepšelis turi apimti ne tik mokymo lėšas, kaip yra šiuo metu, bet ir šiuo metu tiesiogiai institucijoms skiriamas ūkio lėšas bei lėšas investicijoms. Mokinio krepšelio dydis turi būti toks, kad pakankamą skaičių mokinių pritraukiančios mokyklos galėtų be papildomo finansavimo iš valstybės ar savivaldybių biudžetų sėkmingai vykdyti savo veiklą. Savivaldybėms, kaip kai kurių mokyklų steigėjoms, turi būti leista iš savo biudžetų papildomai finansuoti joms priklausančias mokyklas, tačiau, iš esmės, iš valstybės biudžeto skiriamų mokinio krepšelio lėšų turėtų pakakti mokykloms išsilaikyti. Visos lėšos krepšelyje privalo būti skirstomos mokiniui, o ne sutartiniam mokiniui[1].
 
Mokyklų ūkio ir investicijų lėšos nėra skirstomos krepšelio principu, todėl švietimui skirtos valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšos tarp mokyklų yra paskirstomos ne pagal tikrąjį jų poreikį – mokomų moksleivių skaičių. Be to, mokyklų nekilnojamasis turtas nėra naudojamas taip efektyviai, kaip būtų naudojamas, jeigu mokinio krepšelis būtų taikomas ir ūkio bei investicijų lėšoms skirstyti, t.y. jei mokykla gautų būtent tiek lėšų, kokiam skaičiui moksleivių teikia paslaugas. Šiuo metu ūkio ir investicijų lėšos skirstomos atsižvelgiant į turimą turtą, todėl, galima sakyti, biudžeto lėšomis finansuojamas ne švietimas, bet pastatų ar patalpų naudojimas. Todėl dažnai susidaro tokios situacijos, kai mažas mokinių skaičius mokosi labai brangiai valstybės ar savivaldybių biudžetams kainuojančiose patalpose, o ypač didelės mokyklos neturi pakankamai lėšų plėstis ar persitvarkyti, kad būtų patogios mokiniams mokytis.
 
Dabartiniai finansavimo principai taip pat vertintini kaip prieštaraujantys Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, kuris numato, jog valstybės įstaigų sprendimai negali nepagrįstai sudaryti skirtingų sąlygų analogiškoms ekonominėms veikloms. Tiek valstybės ar savivaldybės, tiek nevalstybinės mokyklos užsiima identiška veikla – bendruoju lavinimu, – tačiau joms nesudarytos vienodos veiklos sąlygos – savivaldybės ir valstybinės mokyklos gali gauti finansavimą ūkio išlaidoms iš valstybės ar savivaldybių biudžetų, o nevalstybinės mokyklos to negali. Tiek valstybinių ar savivaldybių mokyklų, tiek nevalstybinių mokyklų mokinių tėvai moka tuos pačius mokesčius, tačiau negali gauti tos pačios naudos. Nevalstybinėse mokyklose besimokančių mokinių tėvai yra privesti mokėti už švietimą du kartus – vieną kartą mokėdami mokesčius valstybei, ir kitą kartą mokėdami mokyklai mokestį už mokslą, kuris didžiausia savo dalimi padengia tas privačių mokyklų išlaidas, kurioms šios negali gauti valstybinio finansavimo. Suvienodinus finansavimą, nevalstybinės mokyklos įgytų galimybę teikti savo paslaugas neimdamos papildomo mokesčio.
 
Į mokinio krepšelį įtraukus lėšas investicijoms, mokyklų finansavimas taptų daug skaidresnis ir aiškesnis, tai leistų mokykloms daug ramiau ir veiksmingiau planuoti turto atnaujinimą pagal poreikius. Jei mokinio krepšelis apimtų visiškai visas lėšas ar bent 80-90 proc. lėšų, skiriamų bendrajam lavinimui, ne tik dar labiau didėtų konkurencija tarp mokyklų ar susidarytų palankesnės sąlygos plisti privačioms mokyklos, kurios galėtų nebeimti papildomo mokesčio, bet ir nebūtų daugelio egzistuojančių nesutarimų tarp valstybės, savivaldybių ir mokyklų bendruomenių. Net ir labai mažos, bet iš mokinio krepšelio save išlaikančios mokyklos nebebūtų finansinė našta savivaldybėms, jų steigėjoms, todėl joms nebereikėtų daryti didelio pasipriešinimo sulaukiančių politinių sprendimų uždaryti vieną ar kitą mokyklą. Taip pat vietos bendruomenėms būtų daug lengviau įkurti naują savarankišką mokyklą, kelis metus neprašant ir nelaukiant šio sprendimo iš savivaldybių. Mokyklų tinklo optimizavimas taptų politiškai lengvesnis.
 
Lėšų investicijoms skirstymas pagal mokinio krepšelį lemtų ir tai, kad daugiausiai tokių lėšų gautų daugiausiai mokinių turinčios mokyklos, o mažiausiai – mažiausiai mokinių pritraukiančios mokyklos. Taip nesusidarytų situacijos, kai vienos mokyklos lėšas savo turto atnaujinimui gauna kelis kartu, kai tuo pačiu metu kitos mokyklos – nė vieno karto. Valstybės turtas būtų naudojamas efektyviai, kai būtų finansuojamas pagal jo poreikį. Tam tikroje mokykloje besimokančių mokinių skaičius ir išreiškia šį poreikį, todėl ir finansavimas mokyklų turtui privalo tiesiogiai priklausyti nuo  mokinių skaičiaus.
 
Mokykloms pagal jose besimokančių mokinių skaičių priklausantis finansavimas negali būti perskirstytas kitoms mokykloms.
 
Šiuo metu savivaldybės turi teisę perskirstyti iki 5 proc. visų savivaldybėje jai tenkančių krepšelių ir iki 15 proc. vienai mokyklai tenkančių krepšelių lėšų ne pagal mokinių pasirinkimą. Tokia turima teisė perskirstyti dalį jos mokykloms turinčių tekti mokinio krepšelio lėšų neleidžia mokykloms vykdyti tikro strateginio planavimo, kadangi esant perskirstymo galimybei mokyklos negali planuoti savo ateities lėšų. Esant galimybei perskirstyti pinigus, o tokiais atvejais dažniausiai atimamos lėšos iš daugiausiai mokinių pritraukiančių mokyklų, mažinama motyvacija mokykloms stengtis ir savo gera veikla pritraukti kuo daugiau mokinių. Šiuo aspektu galimybė perskirstyti lėšas tarp mokyklų prieštarauja mokinio krepšelio principui, kurio vienas tikslų yra sukurti mechanizmą, kad norėdamos pritraukti kuo daugiau mokinių, mokyklos stengtųsi kuo geriau vykdyti savo veiklą.
 
Turi būti atsisakyta mokykloms pervedamų lėšų skirstymo į tikslines dalis. Mokyklas pasiekiančių lėšų paskirstymas ir panaudojimas turi būti paliktas pačioms mokykloms. Mokykloms turi būti suteikta teisė taupyti gautas lėšas.
 
Vienas iš tikslų įvedant mokinio krepšelio finansavimo principą yra mokyklų tarpusavio konkurencijos dėl mokinių skatinimas. Tačiau mokyklos iš tikrųjų konkuruoti tarpusavyje gali tik tada, kai turi erdvės daryti skirtingus sprendimus. Pavyzdžiui, viena mokykla galėtų nuspręsti daugiau lėšų skirti geresnėms informacinėms technologijoms įsigyti, kita – geresniam gamtos mokslų kabinetui įsirengti, o trečia – atsisakyti modernių informacinių technologijų ar naujausių vadovėlių tam, kad turėtų galimybę pasamdyti labai gerą, bet brangiai kainuojantį mokytoją. Šiuo metu mokyklos viso to negali. Negalėdamos savo nuožiūra disponuoti savo lėšomis mokyklos negali priimti kiekvienai iš jų adekvačiausių sprendimų ir todėl joms yra pakankamai sudėtinga savo veiklą padaryti kuo efektyvesne.
 
Svarstytina galimybė valstybinėse ir savivaldybių bendrojo ugdymo mokyklose leisti imti mokestį už mokymą. Nors Konstitucijos 41 straipsnis garantuoja nemokamą mokymą valstybinėse ir savivaldybių mokyklose, tačiau jau šiuo metu mokyklos įvairioms reikmės nelegaliai ar kaip paramą renka mokesčius iš besimokančių mokinių tėvų. Faktiškai mokyklos dažnai ima tam tikros formos mokesčius, kuriuos galima prilyginti mokesčiui už mokymą.
 
 
2. Dėl teisės mokykloms priimti sprendimus: mokymo turinio pasirinkimo, finansinių sprendimų ir turto valdymo teisės
 
Teisė ir laisvė mokykloms priimti įvairias jų veiklos sritis liečiančius sprendimus yra itin svarbi. Pirma, tik galėdamos priimti kitokius sprendimus nei likusios mokyklos, mokyklos gali sukurti paslaugų įvairovę, kuri patenkintų vartotojų poreikių įvairovę. Antra, tik galėdamos priimti kitokius sprendimus nei likusios mokyklos, mokyklos galėtų išsiskirti savo paslaugų kokybe ir jų teikimo efektyvumu. Tuo tarpu nustačius visoms mokykloms privalomas sprendimų priėmimo schemas, kaip yra šiuo metu, mokyklos priverstos būti daugeliu aspektų vienodos ir vienodai nepatrauklios mokiniams; draudžiama priimti efektyvesnius sprendimus; multiplikuojamos nustatytų sprendimų priėmimo schemų klaidos. Kitaip tariant, mokykloms yra pakankamai sunku ugdyti kūrybingas asmenybes, jei joms pačioms draudžiama būti kūrybingoms.
 
Tam, kad mokyklos turėtų realias galimybes prisitaikyti prie mokinių ir jų tėvų poreikių, kad mokymas jose būtų kokybiškas, o išteklių naudojimas efektyvus, jos turi turėti teisę priimti savarankiškus sprendimus visose jų veiklos srityse: pasirenkant mokymo turinį ar finansinių išteklių paskirstymą, sprendžiant dėl darbo santykių ir turto naudojimo.
 
Mokymo turinio pasirinkimo teisė
 
Mokykloms turi būti suteikta laisvė formuoti mokymo turinį: pasirinkti mokymo planus ir programas, pasirinkti mokomus dalykus, valandų paskirstymą tarp mokomų dalykų, grupių dydžius.
 
Mokyklos šiuo metu pačios gali pasirinkti vadovėlius, kokie bus joje naudojami. Panašiai mokykloms galėtų būti leista pasirinkti ir mokymo turinį – pačiai mokyklai leidžiant nuspręsti, ką ji mokys ir kaip ji to mokys. Pavyzdžiui, šiuo metu vaikų darželiams nėra nustatyti mokymo turinio reikalavimai, todėl jų yra žymiai įvairesnių nei bendrojo lavinimo mokyklų. Kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytas bendrasis ugdymas asmenims iki 16 metų, šiems asmenims privalo būti palikta teisė pasirinkti norimą mokymo turinį teikiančią mokyklą. Priešingu atveju, jei mokymas yra privalomas, bet mokinys ar tėvai savo vaikui negali parinkti mokymo turinio, ar tokia tvarka neprieštarauja pamatiniams demokratijos principams, kurie garantuoja asmens įsitikinimų, minties, tikėjimo ar sąžinės laisvę. Numatant privalomą mokymą bei privalomą mokymo turinį, įsitikinimų bei minties laisvė yra suvaržoma. Valstybė turėtų nubrėžti tik labai bendras gaires, kokias kompetencijas ar žinias turėtų įgyti bendrąjį lavinimą baigęs žmogus. Mokymo turinio viešumas ir mokyklų konkurencija leistų rastis kūrybiškiems sprendimams ir dar labiau suteiktų motyvacijos moksleiviams ir tėvams rinktis mokyklą. Mokymosi formų įvairovėje glūdi didžiulis kūrybiškumo ir efektyvumo potencialas, jį yra sukaupę šiandieniniai mokytojai ir švietimo profesionalai, tačiau unifikuota sistema neleidžia šiam potencialui atsiskleisti.
 
Mokykloms turi būti suteikta teisė pasirinkti mokymo rezultatų įvertinimo būdus. Ne visi mokiniai po mokyklos baigimo nori ar ruošiasi stoti į šalies aukštąsias mokyklas. Pavyzdžiui, dalis renkasi užsienio aukštąsias mokyklas, kurioms lietuviškų egzaminų įvertinimai nėra reikalingi, dalis pasirenka darbą ir nesiruošia toliau mokytis, dalis pasirenka profesines mokyklas. Taip pat ne visi mokiniai mokosi pagal bendrąsias bendrojo ugdymo programas. Dar daugiau mokinių mokytųsi ne pagal bendrąsias bendrojo ugdymo programas, jei mokyklos turėtų teisę pasirinkti mokymosi turinį ir taikyti įvairias užsienyje pripažintas mokymo programas ar pačių mokyklų ar kitų švietimo specialistų sukurtas programas. Dėl šių priežasčių, ne visiems mokiniams yra reikalingi ar būtini abitūros, pagrindinės mokyklos baigimo ar kitokie galimi egzaminai. Mokiniams, kurie nesiruošia po mokyklos baigimo stoti į šalies aukštąsias mokyklas ar mokosi ne pagal bendrąsias programas, turi būti sudarytos sąlygos pasirinkti alternatyvius būdus įvertinti jų mokymosi rezultatus. Juos sugalvoti ar pasirinkti ir pasiūlyti savo mokiniams turėtų galėti pačios mokyklos. Abitūros ar kitokie egzaminai neturi būti vienintelis būdas įvertinti mokymo rezultatus. Mokinys ar jo tėvai turi turėti teisę pasirinkti žinių įvertinimo būdą pagal tai, koks jų vertinimu yra  pagrindinis bendrojo lavinimo mokyklos lankymo tikslas.
 
Mokykloms turi būti suteikta teisė nusistatyti profesinės kvalifikacijos reikalavimus savo darbuotojams.
 
Siekiant didesnio mokyklų savarankiškumo, tikslinga pačioms mokyklos savo įstatuose nusistatyti reikalavimus mokytojams ir Švietimo įstatymu bei poįstatyminiais aktais nenumatyti jokių išsilavinimo ir kvalifikacijos reikalavimų. Tam reikia atitinkamai pakeisti Švietimo įstatymo 48 straipsnį, nustatant, kad kvalifikacinius reikalavimus mokytojams, dirbantiems pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio, neformaliojo vaikų švietimo, pradinio, pagrindinio, vidurinio, specialiojo ugdymo, profesinio mokymo, aukštesniųjų studijų programas, nustato pati mokykla savo įstatuose.
 
Finansinių sprendimų teisė
 
Mokykloms turi būti suteikta teisė savo nuožiūra panaudoti joms tenkantį finansavimą bei teisę šias lėšas taupyti (kaupti).
 
Argumentai išdėstyti ties pasiūlymais dėl nuoseklaus finansavimo vienam mokiniui (mokinio krepšelio) principo įgyvendinimo.
 
Mokykloms ir jos darbuotojams turi būti suteiktos platesnės galimybės susitarti dėl darbo užmokesčio dydžio.
 
Dabartinė darbo užmokesčio nustatymo tvarka prieštarauja finansavimo vienam mokiniui principui. Viena vertus, mokytojų atlyginimai negali būti didesni nei tos lėšos, kurias per mokinio krepšelius sugeba pritraukti juos įdarbinusi mokykla, kita vertus, jei atlyginimai priklauso nuo kvalifikacijos, gali susidaryti tokia padėtis, kad mokykla, pagal teisės aktus, privalės mokytojui  mokėti daugiau, nei ji iš tikrųjų gali sau leisti. Kitaip tariant, dabartinis finansavimo principas ir dabartinis mokytojų algų nustatymo būdas prieštarauja vienas kitam ir negali būti vienu metu nuosekliai įgyvendinti.
 
Be to, dabartinė mokytojų darbo užmokesčio sistema yra atgyvenusi. Mokytojai darbo užmokesčiu nėra motyvuojami dirbti geriau, nes jų darbo kokybė nėra susieta su jų atlyginimu. Ji neleidžia pasireikšti mokytojų tarpusavio konkurencijai bei mokyklų tarpusavio konkurencijai dėl mokytojų. Prastiems mokytojams mokama per daug, o geriems mokytojams per mažai. Dabartinis atlyginimo susiejimas su turima kvalifikacija yra nelankstus ir ydingas. Nelankstus, nes vienodos kvalifikacijos, bet skirtingus darbo rezultatus demonstruojantys mokytojai dažniausiai būna priversti gauti vienodo dydžio algą. Ydingas, nes norėdami pasididinti savo atlyginimą mokytojai yra suinteresuoti ne tiek geriau dirbti (geriau išmokyti, taikyti įvairius mokymo metodus), kiek daugiau dalyvauti kvalifikacijos kėlimo procese ar atitikti tam tikrus formalius kriterijus.
 
Todėl mokytojo atlyginimas turi labiausiai priklausyti nuo sutarto atlyginimo priimant į darbą, o ne nuo formalių kategorijų.
 
Turto valdymo teisė
 
Mokykloms turi būti suteikta teisė valdyti, naudoti turtą ir disponuoti juo taip, kaip tai aukštųjų mokyklų atveju numatyta Mokslo ir studijų įstatyme.
 
Turto valdymo laisvė mokykloms leistų adekvačiai reaguoti į mokyklos veiklos sąlygų pasikeitimus. Vis daugiau mokinių pritraukiančios mokyklos turėtų galimybę daug lengviau plėstis, o mažiau mokinių pritraukiančios mokyklos – atitinkamai susitraukti. Savarankiškai valdomas turtas suteiktų mokykloms galimybę turėti ir papildomus pajamų šaltinius.
 
 
3. Dėl reikalavimų mokykloms supaprastinimo
 
Siekiant sumažinti mokyklų steigimosi bei veiklos kaštus tikslinga panaikinti visus bendrojo ugdymo mokykloms taikomus higienos normos reikalavimus, kurie nedaro tiesioginės įtakos mokinių sveikatai ar mokymosi rezultatams.
 
Didžioji dauguma šiuo metu nustatytų higienos normų ar švietimo aprūpinimo standartų nėra būtini mokymo tikslui - kokybiškam švietimui užtikrinti - pasiekti. Yra įvairūs būdai, kuriais minėtų reikalavimų neatitinkančios mokyklos gali patenkinti iškeltus reikalavimus. Pavyzdžiui, mokykla gali neturėti jai priklausančios sporto aikštelės, sporto salės ar poilsio zonos, gamtos mokslų kabinetų, informatikos kabineto, valgyklos, bet naudotis (nuomoti, kooperuotis, keistis tarpusavyje) šalia mokyklos esančia ir kitoms mokykloms, vietos bendruomenei, bažnyčiai ar kitiems juridiniams ar fiziniams asmenims priklausančia infrastruktūra. Galų gale, pavyzdžiui, pastato šiaurinėje pusėje gali būti aklina siena ir todėl joje nebegalima įkurti mokyklos, nes joje, pagal higienos normos reikalavimus, negalima įkurti informatikos kabineto. Tai numatyta higienos normoje HN 21:2005 „Bendrojo lavinimo mokykla. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Dėl šių priežasčių mokykloms keliami reikalavimai yra pernelyg griežti ir neleidžia pasireikšti efektyvesniems mokymo aplinkos kūrimo būdams. Tai, kad reikalavimų įvykdymas nėra reikalingas tinkamam mokyklų funkcijų vykdymui rodo ir tai, kad dauguma šiuo metu veikiančių ir tikrai sėkmingų mokyklų tikrai neįvykdo visų joms keliamų higienos ir mokymo aplinkos reikalavimų. Pavyzdžiui, absoliuti dauguma mokyklų Lietuvoje nėra aptvertos reikalaujama ne žemesne kaip 1,5 m. tvora ar gyvatvore, miestų senamiesčiuose įsikūrusios mokyklos dažnai neturi reikalaujamo mokyklos sklypo dydžio ar reikalaujamų sporto aikštelių.
 
Higienos normos reikalavimai itin grubiai iškreipia konkurencijos tarp mokyklų sąlygas, kadangi jie visi yra privalomi norinčioms įsisteigti mokykloms, tačiau juos patenkinti nereikalaujama iš jau veikiančių mokyklų. Taip sumažinami kaštai jau veikiančioms mokykloms, tačiau labai stipriai padidinami kaštai norinčioms įsikurti mokykloms. Šis kaštų skirtumas yra didelis įėjimo į rinką barjeras, sumažinantis galimą konkurenciją tarp mokyklų. Daugelis galinčių įsikurti mokyklų neatsidaro, kadangi įgyvendinti visus mokykloms keliamus reikalavimus yra pernelyg brangu.
 
Atsisakius higienos normos reikalavimų taikymo bendrojo ugdymo mokykloms smarkiai sumažėtų mokyklų atsiradimo ir veiklos kaštai. Kartu su adekvačiai įgyvendintu mokinio krepšeliu taip būtų sudarytos daug palankesnės sąlygos mažų mokyklų veikimui. Kadangi atsisakius reikalavimų mokykloms nebereikėtų kurtis būtinai mokykloms specialiai pritaikytuose pastatuose, būtų sudarytos daug palankesnės sąlygos mažoms mokykloms kaimo vietovėse atsirasti ar dabartinėms neišnykti.
 
 
4. Dėl mokyklų tinklo formavimo
 
Siekiant nuosekliau įgyvendinti finansavimo pagal mokinio krepšelį principą bei skatinant mokyklų tarpusavio konkurenciją, tikslinga panaikinti pirmenybės teisę būti priimtam į tam tikrą bendrojo ugdymo mokyklą, jei gyveni šiai mokyklai priskirtoje teritorijoje.
 
Finansavimo vienam mokiniui principas veiksmingas tik esant visiškai mokyklos pasirinkimo laisvei. Pasaulyje mokyklų finansavimo pagal mokinio krepšelį principas yra tapatinamas su visiška mokyklos pasirinkimo laisve – mokinio krepšelis ir mokyklų pasirinkimo laisvė suvokiami kaip sinonimai. Kai mokyklos neturi pasirinkimo laisvės, mokinio krepšelio finansavimo principas, kaip priemonė skatinti mokyklų konkurenciją ir taip gerinti mokymo kokybę, tampa niekiniu. Esant teritoriniam mokyklų suskirstymui mokinio krepšelis netenka prasmės, nes mokiniui tampa pakankamai sudėtinga savo krepšelį išsinešti už tam tikrai mokyklai priskirtos teritorijos. Taip lemtingu mokyklų finansavimo veiksniu tampa ne tiek jose besimokančių moksleivių skaičius, kiek tai mokyklai priskirtoje teritorijoje gyvenančių moksleivių skaičius.
 
Veikiant tikram mokinio krepšelio finansavimo principui būtų sudarytos visos sąlygos užtikrinti privalomą mokymą. Kitaip tariant, dabartinis mokyklų finansavimo principas yra ydingas, kadangi dažnais atvejais mokykloms labiau apsimoka turėti mažiau mokinių nei daugiau (kadangi lėšos yra skiriamos skaičiuojant sąlyginius mokinius, o ne mokinius apskritai). Ištaisius dabartinio finansavimo trūkumus ir įvedus tikrą mokino krepšelio finansavimo principą (kai mokinio krepšelis apimtų visas mokykloms reikalingas lėšas – ne tik mokymo, ūkio, bet ir investicijų lėšas, kai mokiniui būtų skiriama konkreti pinigų suma, o ne skaičiuojami sąlyginiai mokiniai), išnyktų poreikis skirstyti mokyklas į geografines teritorijas. Pavyzdžiui, civilinės atsakomybės vairuotojo draudimas yra privalomas, tačiau vairuotojai galimiems draudimo paslaugos teikėjams nėra paskirstyti geografiniu ar kitokiu kriterijumi.
 
Siekiant racionalesnio mokyklų tinklo susikūrimo bei efektyvesnio mokesčių mokėtojų lėšų naudojimo, tikslinga atsisakyti mokyklų tinklo planavimo.
 
Finansavimo vienam mokiniui principas nėra iki galo veiksmingas, kadangi iki šiol taikomas mokyklų tinklo planavimas. Mokyklų tinklo planavimas (kartu su ne iki galo įgyvendintų finansavimo vienam mokiniui principu, kai per mokinio krepšelį mokyklos gauna ne visą jų veiklai reikalingą finansavimą) neleidžia mokykloms operatyviai atsirasti ten, kur jų labiausiai reikia, o sunykti ten, kur jų nereikia ar kur jų išlaikymas mokesčių mokėtojams yra neadekvačiai didelis. Gelbėjant iš mokinio krepšelio negalinčias išsilaikyti mokyklas arba, priešingai, naikinant sėkmingai veikiančias, save išlaikančias ir atitinkamoms bendruomenėms reikalingas mokyklas, yra kompromituojamas visas finansavimo vienam mokiniui principas.
 
 
5. Dėl mokyklų kontrolės
 
Įgyvendinus šiuos pasiūlymus sumažėtų tarnautojų poreikis švietimo ir mokslo ministerijoje, savivaldybėse ar kitose su bendruoju ugdymu susijusiose institucijose. Atsisakius šių etatų galėtų būti papildomai sutaupytos valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšos.
 
Mokiniai ir jų tėvai yra pagrindiniai sprendimus priimantys asmenys bendrojo ugdymo sistemoje, todėl šioje sistemoje jiems turi atitekti ir pagrindinis vaidmuo. Mokykloms turi būti suteikta laisvė reaguoti į mokinių ir jų tėvų poreikius, o mokiniai ir jų tėvai, turėdami realią ir mokykloms lemiamą įtaką turinčią mokyklos pasirinkimo laisvę, vykdytų pakankamą mokyklų veiklos ir teikiamų paslaugų kokybės kontrolę ir viešumą. Kitaip tariant, rinktųsi jų poreikius labiausiai atitinkančias mokyklas ir paliktų jų poreikių neatitinkančias ar lūkesčius nepateisinančias mokyklas. Geram pasirinkimui atlikti reikia tinkamos informacijos. Mokyklos būtų labiau suinteresuotos pateikti informaciją apie tai, kas išskiria ją iš kitų – fizinė aplinka, infrastruktūra, mokytojų kvalifikacija, bendruomenės veikla ir pan.
 
Nors ir prieštaringai vertinami, bet baigiamieji egzaminai pateikia objektyvų palyginimą, kuri mokykla kokių mokymo rezultatų padeda pasiekti. Pačios mokyklos, norėdamos pritraukti moksleivius, gali sekti ir skelbti savo abiturientų pasiekimus iš karto po mokyklos baigimo.
 
Įgyvendinus siūlomas priemones,, būtų paskatinta konkurencija tarp mokyklų. Ši konkurencija skatintų vidinę mokyklų discipliną ir verstų mokyklas priimti tik racionalius, pagrįstus ir mokiniams naudingiausius sprendimus.
 
 
 Pasiūlymų santrauka
 
1.       Nustatyti, kad mokinio krepšelis apimtų ne tik mokymo lėšas, bet ir visas ūkio lėšas bei lėšas investicijoms, kad mokyklų steigėjai negalėtų perskirstyti mokinio krepšelio lėšų tarp mokyklų, atsisakyti mokykloms pervedamų lėšų skirstymo į tikslines dalis bei suteikti mokykloms teisę mokinio krepšelio lėšas taupyti. Tam reiktų atitinkamai pakeisti ar formuluoti Švietimo įstatymo 68 ir 69 straipsnius, Bendrojo lavinimo mokyklų finansavimo reformos nuostatas[2], Moksleivio krepšelio ir sutartinių moksleivių apskaičiavimo metodiką[3] ir atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo straipsnius dėl mokinio krepšelio dydžio ir jam patvirtintų asignavimų perskirstymo bei dėl specialiosios tikslinės dotacijos valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) funkcijoms atlikti ir mokinio krepšeliui finansuoti naudojimo.
2.       Siūlome pakeisti Švietimo įstatymo 70 straipsnį numatant, kad valstybinės (išskyrus aukštosios) ir savivaldybės mokyklos darbuotojų (direktoriaus pavaduotojų, mokytojų, pagalbos mokiniui specialistų, techninio personalo ir kitų darbuotojų) darbo užmokesčio dydis nustatomas šalių susitarimu tarp mokyklos vadovo ir atitinkamo darbuotojo.
3.       Suteikti bendrojo ugdymo mokykloms teisę pačioms pasirinkti ar formuoti bendrojo švietimo programas bei mokymosi pasiekimų įvertinimo formas ar būdus ir atitinkamai pakeisti Švietimo įstatymo 37 ir 38 straipsnius.
4.       Suteikti bendrojo ugdymo mokykloms teisę savo nuostatuose pačioms nusistatyti profesinės kvalifikacijos reikalavimus savo darbuotojams ir atitinkamai pakeisti Švietimo įstatymo 48 straipsnį.
5.       Suteikti bendrojo lavinimo mokykloms teisę valdyti, naudoti turtą ir disponuoti juo taip, kaip tai aukštųjų mokyklų atveju numatyta Mokslo ir studijų įstatyme[4], ir atitinkamai papildyti Švietimo įstatymą.
6.       Panaikinti visus bendrojo ugdymo mokykloms taikomų higienos normos reikalavimus, kurie nedaro tiesioginės įtakos mokinių sveikatai ar mokymosi rezultatams, nustatyti, kad higienos normos reikalavimai yra ne privalomi, bet rekomendacinio pobūdžio ir atitinkamai pakeisti Švietimo įstatymo 40 straipsnį bei higienos normą HN 21:2005 „Bendrojo lavinimo mokykla. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“[5].
7.       Panaikinti pirmumo teisę priimant į valstybės ar savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą gyvenantiems mokyklos steigėjo tai mokyklai priskirtoje aptarnavimo teritorijoje ir atitinkamai pakeisti Švietimo įstatymo išbraukiant šio įstatymo 29 straipsnio 3 dalį.
8.       Atsisakyti bendrojo lavinimo mokyklų tinklo planavimo, atitinkamai pakeičiant Švietimo įstatymo 59 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 28 straipsnį bei Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisykles[6].


[1] Sutartinis moksleivis – tai koeficientas, kuris yra dauginamas iš mokinio krepšelio dydžio, tam, kad būtų galima sužinoti, kiek mokykla turi gauti moksleivio krepšelio lėšų vienam mokiniui. Šio koeficiento dydis priklauso nuo mokyklos vietovės (gyvenvietė ar rajono centras/miestas), nuo bendro mokinių skaičiaus mokykloje, nuo kocentro (1–4, 5–8 ar 9-12 klasės) ir kitų ypatumų (tautinės mažumos, specialių poreikių mokiniai ir pan.) ir yra lygus 1, kai tai miesto mokyklos 5–8 klasės moksleivis, kai moksleivių vidurkis klasės komplekte yra 25. Šis koeficientas yra tuo mažesnis, kuo klasės mokinių skaičiaus vidurkis mokykloje yra didesnis. Dėl šios priežasties mokykla, kurioje klasės mokinių skaičiaus vidurkis yra 10, tokios klasės mokymui gaus tiek pat lėšų, kiek mokykla, kurioje klasės mokinių skaičiaus vidurkis yra 20. Pavyzdžiui, pagal nuo 2009 m. sausio 1 d. nustatytus koeficientus, mokykla, kurioje 9-12 klasės mokinių skaičiaus vidurkis yra 10, dešimties mokinių klasei gaus 24,636 mokinio krepšelius, o mokykla, kurioje 9-12 klasės mokinių skaičiaus vidurkis yra 20, dvidešimties mokinių klasei gaus 24,88 krepšelius.
[2] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimas Nr. 1520 „Dėl Bendrojo lavinimo mokyklų finansavimo reformos nuostatų patvirtinimo“.
[3] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 27 d. nutarimas Nr. 785 „Dėl bendrojo lavinimo mokyklų finansavimo reformos priemonių įgyvendinimo“.
[4] Žin., 2009, Nr. 54-2140.
[5] Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2005 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. V-476 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 21:2005 „Bendrojo lavinimo mokykla. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“.
[6] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 14 d. nutarimas Nr. 745 „Dėl Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių patvirtinimo”.