Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

LLRI pozicija: Dėl 2008 m. valstybės biudžeto projekto

2007-11-29
Nuo 1996 metų kasmet atlikdamas Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių įstatymų projektų analizę Lietuvos laisvosios rinkos institutas nuolatos konstatuoja tas pačias biudžeto ydas. Biudžetas vis dar formuojamas nenuosekliai, nesudaromos sąlygos ilgalaikiams valstybės tikslams pasiekti. Nors formaliai pereita prie programinio biudžeto formavimo, po programomis slypi institucinis finansavimas, dėl to programos dažnai yra neefektyvios ir netikslingos, tačiau institucijų išlikimo vardan jos nekvestionuojamos. Taip valstybės aparatas suformuoja neskaidrią ir valstybei pragaištingą sistemą, kai ir asignavimų skirstytojai, ir valdytojai žino, kad programų kūrimas tėra formalumas, o rūpintis lėšų skirstymo vertinimu paliekama Valstybės kontrolei.
 
Lėšų tikslingumo vertinimas pamažu buvo nustumtas iš jam deramos planavimo stadijos į įvykdytos programos vertinimą kai lėšos jau išleistos. Jeigu ši sistema ir toliau bus toleruojama, ji įleis šaknis ir tuomet visuomenė nebeturės vilties sulaukti žmogui tarnaujančios, tikslingos ir efektyvios valdžios.
 
Negalima nepaminėti ir fakto, kad nepaisant nuolatinio ekonomikos ir biudžeto įplaukų augimo, vis dar nesugebama sutvarkyti valstybės finansų be deficito. Biudžeto deficitas ypač pragaištingas, esant infliacinei aplinkai ir prognozuojamam ekonomikos augimo lėtėjimui. Tokiomis ekonominėmis sąlygomis pateiktas 2008 metų biudžeto projektas skausmingai išryškina visas sukauptąsias ydas ir signalizuoja, kad kol ekonomikos augimas sudaro tam sąlygas, būtinos kokybinės biudžeto permainos.
 
Pateiktame įstatymo projekte 2008 m. planuojama išleisti 6,8 milijardais litų daugiau nei planuota 2007 metais, tuo pat metu planuojama surinkti 7,2 milijardais litų daugiau, nei planuota 2007 m. Nepaisant tokio dosnaus įplaukų planavimo, planuojamos išlaidos net 1 milijardu litų viršys pajamas. Taigi, realus deficitas sieks 1 proc. nuo BVP, taip pažeisdamas naują Fiskalinės drausmės įstatymą, kuris apriboja leistiną 0,5 proc. deficitą. Kadangi skaičiuojant biudžeto deficitą restitucijos išlaidos (t.y. skolos grąžinimas už žemę, miškus ir kt.) neįtraukiamos, oficialiai skelbiama, kad planuojamas deficitas kaip tik atitinka maksimalų minėto įstatymo leistiną deficitą. Šis mokestinėmis pajamomis nepagrįstas išlaidavimas prisidėtų prie infliacijos spartinimo.
 
Sudarant biudžetą, trūksta skaidrumo, tikslingumo ir efektyvumo. Programų kriterijai dažnai susiejami ne su tiesioginiu programų veiklos poveikiu, bet su bendrais tam tikro sektoriaus rezultatais. Valstybės kontrolės 2007 m. Valstybės audito ataskaitoje „Programinio biudžeto sistema“ nurodoma, kad išlieka programų, kurių vertinimų kriterijai nėra tinkami efektui ir rezultatui nustatyti. Egzistuoja programų, kurių tikslai dubliuoja kitų programų ar kitų institucijų tikslus. Pavyzdžiui, 50 672 000 litų kainuosianti „Visuomenės sveikatos saugos ir vartotojų teisių visuomenės sveikatos saugos paslaugų kokybės požiūriu gynimo užtikrinimo programa“ iš dalies dubliuoja vienos iš Sveikatos apsaugos ministerijos programų tikslą gerinti visuomenės sveikatos priežiūrą. 120 mln. litų kainuosianti Krašto apsaugos ministerijos vykdomos Centralizuotos tarnybos programos rezultato vertinimo kriterijai taip pat neleidžia kiekybiškai išreikšti programos rezultatų.
 
Sąsajos tarp programų rezultatų ir programų asignavimų trūkumas, paskatina nepagrįstą asignavimų didinimą. Valstybės kontrolės 2007 m. Valstybės audito ataskaitoje „Programinio biudžeto sistema“ konstatuojama, kad trūksta aiškių ryšių tarp institucinių programų, jų tikslų ir valstybės ilgalaikių strateginių dokumentų. Po skambiais programų tikslais ir uždaviniais būna užslėptos lėšos poilsio namams, viešiesiems ryšiams ar pramogoms. Tęstinių programų atveju, nėra nustatomi siekiami rezultatai, todėl susidaro įspūdis, kad programos egzistuoja todėl, kad egzistuoja jas vykdančios institucijos. Pavyzdžiui, Nacionalinė turizmo plėtros programa yra tęstinė programa, kuriai kasmet yra nustatomi efekto, rezultato ir produkto kriterijai, tačiau niekur nėra nurodyta, kokie yra galutiniai siektini rezultatai (pvz. turistų srautas, įplaukos iš atvykstamojo turizmo), kuriuos pasiekus galima būtų šios programos atsisakyti.
 
Biudžetui augant tiek lėšomis, tiek ir programomis, įvardintos ydos plinta ir su kiekvienais metais tampa vis sistemiškesnės. Iš mokesčių mokėtojų lėšų ir toliau skiriamos šimtus milijonų litų kainuojančios subsidijos Tiesioginių išmokų, Specialiosios kaimo rėmimo, Specialiosios ekonomikos augimo ir konkurencingumo didinimo programų pavidalu, nors vis labiau ryškėja neigiamas šios paramos poveikis konkurencijai bei  rinkos procesams; jos dėka gerinama interesų grupių padėtis visų mokesčių mokėtojų sąskaita; korupcija tampa neišvengiama šios paramos dalinimo palydove.
 
Visos šios problemos yra svarbios ne dėl metodologinio grynumo ir tobulumo, bet todėl, kad būtent tai trukdo padidinti policininkų, gydytojų ir mokytojų atlyginimus. Be to, nuolat didinamas mokesčių mokėtojų lėšomis finansuojamų asmenų ratas, nors siekiant socialinių tikslų, lėšos turėtų būti nukreipiamos ne į kuo didesnį žmonių skaičių, o į tuos, kurie turi mažiausiai galimybių patys pasirūpinti. Biudžeto išlaidų mažinimas turėtų būti įvairių didėjančių išmokų, o ne policininkų, gydytojų ar mokytojų algų sąskaita.
 
LLRI dar 2001 m. analitiniame darbe „Pastabos ir pasiūlymai dėl LR Piniginės socialinės paramos įstatymo projekto“ siūlė pereiti prie vienos integruotos piniginės socialinės pašalpos, kuri būtų nustatoma remiantis tik gavėjų pajamomis ir turtu, bei tuo pačiu naikinti specializuotų ir mažai efektyvių pašalpų įvairovę.  Pavyzdžiui, 2008 m. daugiau lėšų numatoma skirti transporto išlaidoms ir specialaus transporto įsigijimo išlaidų kompensacijoms; paramai dėl kuro pabrangimo; paramai gyvenamiesiems namams, butams įsigyti ir kitoms išmokoms, kurių skyrimo būtinumas yra daugiau nei abejotinas. Priešingai, reikėtų svarstyti jau esamų išmokų skyrimo pagrįstumą, nes jos iškreipia žmonių motyvaciją, slopina asmeninę iniciatyvą taupyti. Šiuo metu paramos dalinama daugiau, bet ne visada tiems, kam jos labiausiai reikia.
 
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI
Dabartinio 2008 m. biudžeto įstatymo projekto tvirtinimas būtų žalingesnis Lietuvai, nei jo netvirtinimas. Nereikia laukti krizės, kad Vyriausybė sudarytų tokį biudžetą, kuriame būtų de facto laikomasi programinio biudžeto formavimo principo, subalansuotos biudžeto pajamos bei išlaidos, atsisakyta ekstensyvaus valstybės funkcijų finansavimo ir padėti tvirti pamatai, kad ateities biudžetuose būtų išvengta iki šiol darytų klaidų.
 
Lietuvos laisvosios rinkos institutas ragina netvirtinti biudžeto tol, kol Vyriausybė nepateiks tokio kokybiškai naujo biudžeto, kuris įkūnytų įvardintas savybes. Dabar yra ypač tinkamas metas esminėms reformoms, nes pertvarkytas biudžetas būtų ne tik gera startinė platforma rinkimams, bet ir leistų apsaugoti valstybę nuo finansiškai pragaištingo populizmo ir rinkiminių pažadų ažiotažo.