Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

LLRI pozicija dėl lito devalvavimo

2009-06-02
Viešojoje erdvėje vyksta diskusijos dėl lito devalvavimo. Politikai neatsargiais pareiškimais arba kaltina valiutų valdybą dėl ekonomikos nuosmukio, įvardija ją kaip trukdį kovojant su krize, arba atvirauja dėl devalvavimo neišvengiamumo esant sunkmečiui. Lietuvos laisvosios rinkos institutas griežtai pasisako prieš lito devalvavimą kaip neišvengiamybę, prieš lito devalvavimą, kaip ekonomikos gelbėjimo priemonę ir pateikia argumentus.
 
1.       Savavališkas valstybės įsikišimas į šalies pinigų sistemą
Esant valiutų valdybai litų kiekį apyvartoje nulemia rinkoje susiklosčiusios sąlygos, t.y. jis priklauso nuo keičiamų litų į eurus ir eurų į litus balanso. Devalvavus litą, litų kiekis apyvartoje būtų nulemtas valdžios sprendimu, kuris negali būti paremtas jokiais objektyviais kriterijais. Devalvavimas nebūtų teisingesnės ar Lietuvos situaciją atitinkančios padėties įtvirtinimas, o subjektyvus, politizuotas, savavališkas valstybės įsikišimas, iškreipiantis rinkos santykius.
 
Valiutų valdyba yra universali automatiškai veikianti sistema, kuri leidžia išlaikyti fiksuotą kursą ir būtinus rezervus tiek ekonomikos kilimo, tiek kritimo metu. Nepagrįstai teigiama, kad valiutų valdyba neatlaiko ekonomikos šokų. Vien tik Lietuvos valiutų valdyba jau išgyveno 1995 m. bankų krizę, 1999 metų Rusijos krizę, Azijos krizę. Nepagrįstai teigiama, kad valiutų valdyba veiksminga tik ekonomikos stabilumo ar pakilimo laikotarpiu. Ekonomikos nuosmukio metu būtina ne koreguoti lito kursą, bet neriboti kainų (įskaitant darbo) korekcijos, siekti, kad viešojo sektoriaus išlaidos atitiktų finansavimo galimybes. Valiutų valdyba įvedama ir panaikinama tik politiniu sprendimu ir nėra jokio sisteminio pagrindo kalbėti apie jos susinaikinimą ar ekonomiškai neišvengiamą devalvavimą.
 
Esant valstybiniam pinigų emisijos monopoliui, pinigų pasiūla gali tapti neribota, ji priklauso nuo centrinio banko valdytojų subjektyvių sprendimų ir nėra ribojama konkurencijos. Būtent todėl nacionalinės valiutos emisija turi būti suvaržyta objektyviomis ir automatiškai veikiančiomis taisyklėmis, kurias ir užtikrina valiutų valdybos modelis.
 
2.       Valdžia perskirstytų gerovę
Lito devalvavimas padidintų litų kiekį apyvartoje, kadangi būtų pakeistas santykis, kuriuo valiutų valdybos modelyje litai privalo būti padengti eurais. Kadangi kitų gėrybių (išteklių, prekių, kapitalo, darbo) kiekis dėl šio sprendimo nepasikeistų, litų kiekio apyvartoje padidėjimas nulemtų kainų augimą ir litų nuvertėjimą kito turto (pvz., kitų valiutų, materialaus kilnojamo ir nekilnojamo turto) atžvilgiu. Todėl lito devalvavimas nuskurdintų žmones turinčius litų, gaunančius fiksuotas pajamas litais ar paskolinusius litus. Labiausiai „nubausti“ būtų žmonės, kurie taupo ir laiko santaupas litais. Atsižvelgiant į tai, kaip būtų panaudoti dėl devalvavimo sukurti papildomi litai, priklausytų ir konkrečios privilegijuotųjų bei nuskurdintųjų grupės.
 
Devalvavimu vykdomas perskirstymas vyksta ne tik tarp visuomenės grupių, bet ir laike. Tai susiję su aplinkybe, kad kainų pokytis, į rinką išleidus papildomai litų, yra tęstinis. Pirmieji naujai išleistų litų gavėjai prekes bei paslaugas galėtų pirkti senomis, nepadidėjusiomis kainomis. Kainoms reaguojant į pasikeitusį litų kiekį, kuo vėliau litų judėjimo grandinėje yra rinkos dalyvis, tuo didesnę kainų naštą jam tektų pakelti.
 
      3. Valdžia sukeltų kainų augimą
 
Lito devalvavimas dėl pasikeitusio litų padengimo eurais santykio padidintų litų kiekį apyvartoje. Tuo tarpu prekių ir paslaugų kiekis ekonomikoje išliktų nepakitęs. Dėl šios priežasties kainos Lietuvoje imtų didėti, prisitaikydamos prie padidėjusio litų apyvartoje kiekio.
 
Lito devalvavimas taip pat brangintų importuojamas prekes. Lito devalvavimas pabrangintų iš importuojamo kuro gaminamą energiją (pvz., šilumą), kitus energijos produktus.
 
Dėl minėtų priežasčių, augančios kainos neišvengiamai didintų vartotojų kainų indeksą. Lietuva dar labiau nutoltų nuo euro įvedimui reikalingo Maastrichto sutartyje apibrėžto infliacijos kriterijaus.
 
4.       Nebūtų nustatytas realusis lito kursas
Lito devalvavimas dažnai grindžiamas poreikiu nustatyti realųjį lito kursą. Teigiama, jog litas realiai jau yra nuvertėjęs euro atžvilgiu (dėl skirtingos infliacijos, ar dėl nuvertėjusių aplinkinių valstybių: Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos valiutų) ir devalvavimas leistų nustatyti tikrąjį lito ir euro kursą. Šis požiūris grindžiamas prielaida, jog valiutos kursas rinkoje yra matematiškai suskaičiuojamas dydis, o ne pasiūlos ir paklausos rezultatas.
 
Susiejant litą su JAV doleriu bei persiejant jį prie euro, lito kursas buvo nustatytas rinkoje pagal tuo metu buvusį rinkos kursą, kurį lėmė tuo metu buvęs pinigų kiekis. Kadangi Lietuvos bankas, priėmus Lito patikimumo įstatymą, nebegali leisti nepadengtų litų, galima teigti, jog Lietuvoje cirkuliuoja euro pakaitalas, turintis nacionalinės valiutos pavadinimą bei išvaizdą. Teigti, jog litas yra pervertintas arba nuvertintas euro atžvilgiu, esant valiutų valdybai, reikštų teigti, kad euras yra nuvertintas arba pervertintas euro atžvilgiu. Tai, kad skiriasi kainos Lietuvoje ir euro zonos šalyse, neleidžia teigti, jog oficialus valiutos kursas neatitinka realiojo. Analogiškų prekių ir paslaugų kainos skiriasi ir Lietuvos teritorijoje, tačiau tai neleidžia teigti, kad lito kursas skirtinguose miestuose yra skirtingas. Beje, tarp šį argumentą naudojančių ekonomistų nėra vieningos nuomonės, ar litas yra pervertintas, ar nuvertintas euro atžvilgiu ir tai įrodo pozicijų reliatyvumą bei neobjektyvumą.
 
5.       Nebūtų norimo eksporto skatinimo
Lito devalvavimas dažnai minimas kaip eksporto skatinimo įrankis. Tačiau ši priemonė yra dirbtinė, diskriminacinė ir  sukelianti daug neigiamų pasekmių.
 
Devalvuojant valiutą eksportuotojams atsiranda galimybė laikinai sumažinti eksportuojamos produkcijos kainas užsienyje dėl to, kad dalį produkcijos sąnaudų sudaro darbo jėgos kaina, kuri yra iš anksto sutarta, ir infliacijos sąlygomis kinta su laiko atotrūkiu. Devalvavus vietinę valiutą eksportuotojai gali mažinti savo produkcijos kainą užsienyje, kadangi pajamos vietine valiuta dėl devalvavimo padidėja, tačiau darbo jėgos sąnaudos nekinta. Taigi, eksportuotojui atsiranda galimybė mažinti eksportuojamos produkcijos kainą, nes dėl infliacijos devalvuojamos darbuotojų gaunamos darbo pajamos.
 
Toks eksportuotojų laimėjimas dėl devalvavimo yra ir laikinas (nes infliacijos kontekste algas taip pat reikės kelti), ir pervertintas. Daugelio Lietuvos eksporto prekių gamybai naudojamos importuotos žaliavos (pvz., nafta, gamtinės dujos) dėl lito devalvavimo pabrangtų, tad eksportuojamos Lietuvos prekės užsienyje potencialiai būtų galima piginti tik Lietuvoje sukuriamos pridėtinės vertės dalimi. Kitaip sakant, prekės iš Lietuvos užsienyje negalėtų būti atpigintos lito devalvavimui proporcingu dydžiu, kadangi pabrangtų šioms prekėms gaminti reikalingos žaliavos. Įvertinant išdėstytus argumentus lito devalvavimas neduotų tikimosi eksporto skatinimo rezultato, tačiau neeksportuojančioms šakoms bei gyventojams turėtų skaudžių pajamų devalvavimo pasekmių.
 
     6.  Neįveiktų ekonomikos nuosmukio
 
Valiutų valdyba nepagrįstai yra smerkiama, kad esant šiam pinigų politikos modeliui, valdžia negali vykdyti ekonomikos skatinimo planų. Ekonomikos skatinimas šiame kontekste suvokiamas kaip papildomų pinigų skyrimas vartojimui arba skolinimui. Pateikiamas argumentas yra fundamentaliai ydingas, nes būtent „iš oro“ neribotai spausdinami ir į rinką leidžiami pinigai yra verslo ciklų, klaidingų verslo projektų priežastis. Papildoma pinigų emisija savaime gėrybių nesukuria, tik jas perskirsto, o ekonomikos nuosmukis pasireiškia ne pinigų, bet kuriamų gėrybių stygiumi. Gėrybes kurti skatina palanki verslo aplinka, lankstumo galimybės, neklaidinanti kainų sistema. Pinigai nėra gamybos išteklius, tik mainų tarpininkas. Ekonomikos atsigavimas sietinas ne su pinigų kiekio, bet su verslo lankstumo didinimu. Ilgalaikiai sprendimai, siekiant išvengti verslo ciklų, turi būti siejami su pinigų kiekio ribojimu.
 
7.       Padidėtų paskolų našta pasiskolinusiems eurais
Lietuvos banko duomenimis, 2009 m. sausio mėn. paskolos nefinansinėms įmonėms bei namų ūkiams eurais siekė 41 mlrd. Lt (37 proc. 2008 metų BVP). Daugelis įmonių ir namų ūkių pajamas gauna litais, todėl lito devalvavimas padidintų įmonių ir namų ūkių įsipareigojimų naštą. Devalvavimas padidintų ne tik privataus, tačiau ir valdžios sektoriaus užsienio skolą, kuri gultų ant mokesčių mokėtojų pečių. Valdžios sektoriaus užsienio skola eurais 2009 m. pradžioje siekė 11 mlrd. Lt.
 
8.       Nespręstų aukštos darbo jėgos kainos problemos
Dažnai išsakomas argumentas, kad Lietuvos ekonomikos pakilimo laikotarpiu sparčiai augę atlyginimai padarė Lietuvos produkciją nebekonkurencingą užsienyje, ir devalvavimas yra vienintelis būdas šią padėtį ištaisyti. Taip nėra, kadangi darbo jėgos paklausai mažėjant, nedarbo lygiui augant neišvengiama, jog darbo užmokestis ims mažėti. Tai matome jau dabar: Statistikos departamento duomenimis, 2008 metų IV ketvirtyje neto darbo užmokestis privačiame sektoriuje, lyginant su prieš tai buvusiu ketvirčiu, sumažėjo 2 proc. Lito devalvavimas būtų užslėptas ir turintis daug šalutinių pasekmių darbo jėgos kainos mažinimo būdas. Daug paprastesnis yra tiesioginis būdas – natūralus darbo užmokesčio mažėjimas.
 
9.       Tai būtų pirmas žingsnis valiutų valdybos panaikinimo link
Pagrindinė valiutų valdybos modelio gija yra apyvartoje esančių litų padengimas eurais fiksuotu santykiu. Šio santykio pakeitimas būtų pirmasis žingsnis link valiutų valdybos panaikinimo, kadangi santykio pakeitimo faktas rodytų, jog yra abejojama valiutų valdybos modelio gyvybingumu, jo galimybe funkcionuoti nepriklausomai nuo ekonomikos krypties. Valiutų valdybos panaikinimas ir centrinio banko savavališkos politikos grąžinimas sugriautų pagrindinį Lietuvos ekonomikos ramstį – stabilius pinigus bei sukeltų chaosą ekonomikoje.
 
10.     Pakenktų Lietuvos įvaizdžiui, kiltų ekonominio nestabilumo grėsmė
Lito devalvavimas stipriai sumažintų pasitikėjimą Lietuvos ekonomikos ir lito stabilumu. Tikėtina, kad devalvavus litą pablogėtų tarptautiniai Lietuvos rizikos vertinimo reitingai, išaugtų šalies rizika. Pasiskolinti užsienyje būtų sunkiau, išaugtų palūkanų normos.
 
Lito devalvavimas Lietuvos žmonėms itin skaudi tema, todėl devalvavimas sugriautų ir taip menką pasitikėjimą šalies valdžia, kuri ne kartą yra pareiškusi poziciją dėl stabilaus lito. Iškiltų socialinių neramumų grėsmė.