2-ojo Europos laisvosios rinkos institutų suvažiavimo apžvalga
Čia pristatoma 2-ojo Europos laisvosios rinkos institutų suvažiavimo apžvalga. Jos adaptuotas variantas buvo publikuojamas žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“.
2005 m. spalio 14-15 d. Vilniuje vyko Europos laisvosios rinkos idėjas propaguojančių nevyriausybinių organizacijų konferencija „Europos trečiasis kelias: ar judame į priekį?“, kurį rengė Lietuvos laisvosios rinkos institutas, viena seniausiai ir aktyviausiai veikiančių tokio tipo organizacijų Europoje. Renginyje dalyvę ryškiausi dešiniosios pakraipos institutų (angl. - think-tank) atstovai iš Europos, JAV, Čilės ir kitų šalių diskutavo apie bankrutuojantį Europos socialinį modelį bei ekonominį saugumą Europoje. Iš viso renginys sutraukė apie 100 dalyvių iš 24 šalių. Tai buvo antras tokio pobūdžio renginys Europoje (angl. - European Resource Bank Meeting), kurio idėja „pasiskolinta“ iš JAV, kur jau apie tris dešimtmečius vyksta didžiausi pasaulio „laisvarinkiečių“ suvažiavimai, kasmet sutraukiantys iki 400 dalyvių kasmet. Pirmasis europinis renginys startavo praėjusį rudenį Bulgarijoje, o kitais metais persikels į Vieną. Azijoje tokie renginiai pradėti organizuoti prieš keletą metų.
Vizijoje – tik savanoriškas privatus pensijų kaupimas
Vilniuje vykusiame „laisvarinkiškų“ organizacijų susibūrime „Europos trečiasis kelias: ar judame į priekį?“ dalyvavo pirmą kartą į Lietuvą LLRI kvietimu atvykęs garsus pasaulio ekonomistas, Čilės pensijų reformos architektas dr. Chosė Pinera (José Piñera). Jis sukūrė ir įgyvendino privačiu kaupimu besiremiančios pensijų sistemos modelį, o konsultuoti pensijų reformos klausimais jį kvietė daugelio šalių vadovai - JAV prezidentai B. Klintonas ir Dž. Bušas ir kiti. Svečias renginyje kalbėjo apie tai, ką šalių vyriausybės turėtų daryti, kad visi dirbantieji taptų kapitalistais (pranešimas publikuojamas šiame leidinyje). Skaičių ir kitų konkretybių dr. Pinera nepateikė. Jis kalbėjo apie norą matyti savo šalies žmones ne valstybinės sistemos vergais, o ekonomiškai savarankiškais piliečiais (kapitalistais), apie asmeninį pasirinkimą tarp patogios profesoriaus kėdės JAV ir grįžimo į krizės apimtą gimtąją šalį Čilę, apie idėjų reikšmę ir panašius dalykus, kurie Lietuvoje šiandien ne mažiau aktualūs nei pensijų reforma.
Būdamas Čilės socialinės apsaugos ir darbo ministru, dr. Pinera sukūrė ir įgyvendino pensijų sistemos modelį, pagal kurį visos įmokos, mokamos privalomajam valstybiniam pensijų draudimui, turėjo būti pervestos į darbuotojo pasirinktą privatų pensijų fondą ir tapti jo nuosavybe. Ši pensijų reforma buvo ypač nuosekli: einamosiomis įmokomis finansuojama pensijų sistema (lietuviškos „Sodros“ analogas) buvo „išmontuota“ visa ir vienu ypu! Tokio žingsnio, deja, vėliau nežengė nė viena kita šalis. Čilės patirtį taikiusios šalys pasirinko Pasaulio banko propaguojamą modelį – trijų pakopų sistemą, kurioje einamosiomis įmokomis finansuojama pensijų sistema yra sąmoningai išlaikoma. Lietuva savo pensijų reformą taip pat pradėjo „atsargiuoju“ būdu ir į privačius pensijų fondus leido pervesti tik 2,5 proc. punktus įmokos (iš maždaug 26 proc. punktų visos socialinio draudimo įmokos, skirtos pensijoms), kuri 2007 m. pasieks 5,5 proc. punktų. Ekonomistai sutaria, kad einamosiomis įmokomis finansuojamos pensijos yra labai jautrios demografiniams pokyčiams, politinėms spekuliacijoms ir mažina darbuotojų motyvaciją mokėti įmokas, tačiau praktikoje laimi politiniai argumentai, pavyzdžiui, valstybės pareiga rūpintis pensininkais, todėl „titanikais“ ir „krentančiais lėktuvais“ analitikų vadinamos dabartinės perskirstančiosios pensijų sistemos nesulaukia Čilės apimčių reformos.
Renginyje buvo ieškoma atsakymų į klausimą, kuo pakeisti bankrutuojančią socialinės apsaugos piramidę ir kokių alternatyvų esama Europos pensininkams. Slovakijos reformų architektas, Premjero patarėjas Janas Oravecas (Ján Oravec), modeliuodamas ateities pensijų tendencijas, pabrėžė, kad Pineros reforma yra tik pirmas žingsnis į efektyvią ir laisvai visuomenei tinkamą pensijų sistemą, kadangi ji išlaiko prievartos elementą: tiek Čilėje, tiek šalyse, įdiegusiose antrąją -, privačiu kaupimu paremtą - pensijų pakopą, žmonės privalo kaupti pensijai. Žinoma, tai yra didžiulis žingsnis į priekį, palyginti su einamosiomis įmokomis finansuojama sistema, kurioje įmokas privalu mokėti į vieną valstybinį fondą, lėšų neinvestuojantį, o tik perskirstantį, o mokėtojas nėra tų įmokų savininkas. Tačiau ateityje prievartos elementas turėtų išnykti ir valstybė turėtų nebeversti savo piliečių kaupti savo pensijai vienokiais ar kitokiais nurodytais būdais. Taigi iš pensijų sistemos turėtų likti tik tai, ką šiandien vadiname trečiąja pakopa – savanoriškas privatus pensijų draudimas ar kaupimas. Tokius tikslus Oravetsas numato ateinantiems dešimtmečiams. Pagrindinis konferencijos dalyviams iškilęs klausimas, ar tai nebus per vėlu, t.y. ar iki to laiko „neišmontuotos“ valstybinės pensijų sistemos nesubyrės ir neprispaus šalių ekonomikų taip, kad politikams atsiras svarbesnių reikalų nei pensininkų gerovė.
Kita dėmesio verta tema svarstant pensijų sistemų ateitį Europoje yra paties gyvenimo pensijoje sampratos kitimas. Jei pensinio amžiaus žmogus bus ekonomiškai aktyvus žmogus, nebus visiškai priklausomas nuo valdiškos pensijos, valdiško sveikatos apsaugos finansavimo ir valdiško švietimo,, ji galės daug geriau nei šiandieniniai pensininkai pasirūpinti savo sveikata, kvalifikacijos kėlimu ar karjeros keitimu visą gyvenimą nei, todėl labai tikėtina, kad senatvėje toks žmogus steigs savo verslą, taigi turės pajamų ir iš darbo (arba turto). Diskusijoje konstatuota, kad jie žmonės senėjimą suvoks kaip dinamišką procesą, tai labiau links pasinaudoti privataus draudimo teikiama nauda ir savo profesijos keitimu. Jie žmonės mato palankų galimybių, jie jomis pasinaudoja, taigi visiška valstybinė apsauga jiems nebebus reikalinga.
Sveikatos apsauga: kaip atsisakyti valstybinio finansavimo?
Susirinkę laisvosios rinkos skleidėjai taip pat nagrinėjo Europos sveikatos apsaugos sistemų reformos klausimus ir aiškinosi, kas turi mokėti už kiekvieno asmens „teisę“ į sveikatos apsaugą. Viena vertus, kiekvienam dešiniajam, ir kiekvienam ekonomistui akivaizdu, kad tokio dalyko kaip teisė į sveikatos apsaugą neegzistuoja (kaip ir teisė į darbą, poilsį, internetą ir visos kitos pozityviosios teisės), nes nėra subjekto, kuris turėtų prievoles ir realias galimybes šias teises užtikrinti. Lygiai taip pat visiems buvo akivaizdu, kad už sveikatos paslaugas, kaip ir už bet kurias kitas, mokėti turi pats. Guoda Steponavičienė (LLRI) savo pranešime išdėstė pagrindines priežastis, dėl ko viešai finansuojama sveikatos apsauga negali būti nei ekonomiškai, nei socialiai, nei mediciniškai sveika. Pagrindiniai esamos sveikatos sistemos kritikos argumentai buvo ne kartą dėstyti autorės straipsniuose Lietuvos spaudoje .
Šį kartą siekta pakalbėti daugiau apie viešojo finansavimo atsisakymo būdus. Kaip pereiti iš sistemos, kurioje už vienų sveikatos apsaugą moka kiti, todėl vieni jaučiasi turį teisę gauti paslaugas nemokamai, o kiti jaučiasi mokantys į kiaurą maišą. Konstatavus, kad ilgalaikėje perspektyvoje už rutininę sveikatos priežiūrą žmogus turėtų mokėti pats iš savo kišenės, o rimtesnių (draudžiamų) ligų išlaidoms turėtų privačiai draustis, diskusijai buvo suformuluoti klausimai, kaip rinkos sąlygomis turėtų būti remiami tie pacientai, kurių nedraudžia privatus draudimas dėl per aukštos susirgimo rizikos. Konferencijoje dalyvavęs šveicarų chirurgas ir vieno nepriklausomo tyrimų instituto atstovas dr. Alfonsas Crespo (Alphonse Crespo) išreiškė mintį, kad egzistuoja ne viena tikrojo – savanoriško - solidarumo visuomenėje forma, todėl mažinant mokesčių ir privalomojo draudimo įmokas sveikatos apsaugai, susikurtų daug palankesnė terpė filantropinei asmenų, korporacijų, ligonių tarpusavio ir bendruomenių veiklai. Kadangi valstybė skelbiasi besirūpinanti skurdžiais ir sergančiais, žmonės skiria savo paramą kitoms, dažnai antraeilėms sritims. Diskusijoje konstatuota, kad galų gale sveikatos finansavimo pasirinkimas labiausiai priklausys nuo visuomenės supratimo apie „nemokamo gydymo“ žalą ir nuo noro prisiimti atsakomybę už savo sveikatą.
Švietimui reikia konkurencijos
Renginyje buvo analizuota pastaruoju metu vis didesne našta tampanti Europos švietimo sistemų finansavimo problema. Švedijos Ratio instituto prezidentas prof. Nilsas Karlsonas (Nils Karlson) pristatė gerai vertinamą Švedijos bendrojo lavinimo sistemos finansavimo reformą, kuri veikia jau daugiau kaip dešimtmetį ir pagal kurią įgyvendintas principas „pinigai seka mokinį“. Kaip žinoma, Lietuvoje taip pat yra įdiegtas vadinamasis „moksleivio krepšelio“ principas, tačiau laikoma, kad Švedijoje vykdyta reforma yra gerokai nuoseklesnė, nepalikta tiek spragų, kiek Lietuvoje, kur moksleivių krepšelio ir kitos švietimui skirtos lėšos galiausiai vis tiek perskirstomos iš sėkmingesnių mokyklų mažiau sėkmingoms. P. Karslonas atkreipė dėmesį, kad ši finansavimo reforma privertė švietimo įstaigas atsigręžti į paslaugos gavėjus – mokinius, kurie, nors ir finansuojami valstybės, tačiau įgavo daugiau galimybių kontroliuoti jiems teikiamą paslaugą. Atsirado naujoviškų privačių mokyklų, pasitempė ir kitos mokyklos, o neigiamų pasekmių nepastebėta. Net šios reformos oponentams – Švedijos socialdemokratų partijai – vėl laimėjus rinkimus reformos nebuvo atsisakyta. O kaip viena svarbiausių priežasčių įvardyta tai, kad partijos lyderiai patys pradėjo savo vaikus leisti į naujas privačias mokyklas.
Italijos Bruno Leoni instituto vadovas ir žurnalistas Alberto Mingardi taip pat atkreipė dėmesį į švietimo svarbą visuomenėje ir tai, kaip svarbu, kad švietimas būtų organizuojamas ne pagal valdžios planus, o pagal žmonių pasirinkimą. Tik tokiu būdu įmanoma pasiekti, kad žmonėms jau nuo pradinės mokyklos suolo nebūtų peršama vieninga valstybinė propaganda. Atkreiptas dėmesys, kad patys liberalai, kurie šiandien susirūpinę švietimo suvalstybinimu, deja, yra didžia dalimi prisidėję prie šios situacijos. Būdami švietimo entuziastai, jie palaikė ir visuotinio privalomo švietimo diegimo idėją, kuri tiesiogiai vedė prie minties, kad švietimas – valstybės funkcija. Diskusijoje taip pat vyravo mintys, kad švietimo turi būti ne daug, o tiek, kiek jo reikia žmonėms, tuo tarpu dabartinė finansavimo ir švietimo organizavimo sistema skatina dirbtinį šios sistemos išsipūtimą, dėl ko prastėja kokybė, brangsta paslauga, subtiliai cenzūruojamas švietimo turinys.
Laisvos rinkos idėjoms atstovaujančios organizacijos pačios ne visiškai sutaria dėl dalies reformų švietimo srityje: dalis organizacijų mano, kad moksleivio (kaip ir studento) krepšelio sistemos diegimas leistų įsileisti konkurencijos į švietimo sistemą ir taip ją pagerintų, kita dalis mano, kad tai yra iš principo ydingos sistemos gelbėjimas ir privačių iniciatyvų korumpavimas, nes jos pradėtų orientuotis nebe į laisvus vartotojų reikalavimus, o į valdžios reguliuojamus vartotojų poreikius. Tačiau vyraujanti mintis diskusijose išliko ta, kad bet kokiu atveju dabartinė švietimo sistema yra ir per brangi, ir neatitinka žmonių poreikių.
„Trečiojo kelio“ iliuzija
Nors renginio dalyvių įspūdžiai ir apibendrinimai buvo gana skirtingi, tačiau laisvosios rinkos apologetų auditorijoje visiems buvo aišku, kad jokio „trečiojo kelio“ ekonomikoje nėra. Tai, kas vadinama trečiuoju keliu, yra tik dviejų sistemų – rinkos ir centrinio planavimo – mišinys, kurio sudėtis priklauso nuo laiko ir vietos aktualijų, madų ir skonių. Gal išskyrus tik Ch. Pinerą, gerovės valstybės kritikai pranešėjai skyrė mažesniąją savo pasisakymų dalį. Buvo stengiamasi aptarti įvairių rinkos santykius diegiančių reformų variantus (pvz., mokinio krepšelio privalumai ir ribotumai, pensijų reformų tolesnės stadijos), reformų taktiką, nevyriausybinių organizacijų galimybes.
Konferencijos dalyje apie ekonominį saugumą buvo atskleisti klaidingi mitai, susiję su valstybės vaidmeniu. Jei kas turėjo vilčių dėl valstybės, kaip geriausios piliečių gynėjos nuo vidaus ir užsienio agresijos, jos išsisklaidė pasiklausius prof. Hanso Hermano Hoppės (Hans Hermann Hoppe) pranešimo apie realias grėsmes ekonominiam saugumui (jo kalba publikuojama leidinyje). JAV ekonomistas Ričardas Ranas (Richard W. Rahn) aptarė finansinių institucijų reguliavimo įtaką saugumui ir terorizmui. Apibendrindamas savo kalbą, kuri publikuojama šiame leidinyje, jis teigė, kad jei finansinės institucijos ir jų klientai yra nustekenami ar mirtinai nukraujuoja dėl piktnaudžiaujančių reguliavimų, karas su rimtais nusikaltėliais ir teroristais taps dar sunkesnis. Kalbėdamas apie tikrus ir tariamus ekonominio saugumo pavojus Baltijos regione, LLRI viceprezidentas dr. Remigijus Šimašius pabrėžė, kad jei ekonominis saugumas suprantamas kaip bet kokio netikrumo nebuvimas, tai jo niekada ir nebus, nes tokio dalyko tiesiog neįmanoma pasiekti. Jo teigimu, saugumo užtikrinimui skiriamos lėšos yra milžiniška našta valstybių biudžetams, t.y. mokesčių mokėtojams. Dar daugiau, valdžios pastangos užtikrinti saugumą visada sukuria papildomų išlaidų, o tai gali sudaryti prielaidas būtent nesaugumui. R.Šimašiaus nuomone, būtent rinkų atvirumas, o ne sienos ir planavimas yra tinkamas kelias padidinti ekonominį saugumą.
Antrąją renginio dieną vykusios praktinės diskusijos darbo grupėse aiškiai parodė, kad JAV laisvosios rinkos institutai yra nepalyginamai aktyvesni ir įtakingesni nei europietiškieji, o ir Amerikos visuomenė palankesnė tokiai jų veiklai (ten bent jau nereikia įrodinėti, kad nevyriausybinės organizacijos ir lobistinės organizacijos yra du skirtingi dalykai). Europos „idėjų fabrikų“ veiklą sunkina ir tai, kad visuomenei labiausiai rūpi jų šalių politika, o vis didesnė dalis sprendimų priimama ES mastu. Pasiekti ES institucijų ausis atskirų šalių institutams yra labai sunku, o gal net ir neįmanoma, todėl visiems yra aktuali bendro veikimo Europoje tema.
Konferencijoje dar kartą išdėstyti įvairūs argumentai, kad socialinės valstybės modelis nors ir atrodo patraukliai, tačiau yra pasmerktas neefektyvumui, o globalizacijos sąlygomis – ir žlugimui. Tai verčia ieškoti alternatyvių sprendimų. Laisvoji rinka yra šių sprendimų paieškos kryptis, tačiau laisvosios rinkos idėjoms atstovaujantys institutai turi daug darbo parodyti visuomenei dabartinių pensijų, sveikatos ir švietimo sistemos neišvengiamą žlugimą, kelius laisvos rinkos link ir konkrečias priemones kaip išbristi iš dabartinės aklavietės. Kaip ir natūralu būtų tikėtis, „idėjų fabrikams“ minčių netrūksta. Ko jiems trūksta labiausiai, tai mokėjimo kalbėti taip, kad klausantieji norėtų juos išgirsti.
