Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Globalizacija: mažiau išsivysčiusios šalys, antiglobalistai ir Lietuva

Žilvinas Šilėnas, LLRI ekspertas
2006-10-27
Komentaras, "Laisvoji rinka" 2006 Nr.3
Laisva prekyba ir globalizacija Lietuvoje sulaukia gana neigiamo vertinimo. Iš dalies tai vyksta dėl spaudimo, kurį posovietinė šalis patiria prisitaikydama prie besikeičiančios aplinkos pasaulyje, o iš dalies taip yra dėl pasaulio mastu vykstančio antiglobalistų judėjimo, kuris nėra svetimas ir Europos Sąjungai. Ar pagrįsti  mitai, susiję su globalizacija? Koks iš tikrųjų yra globalizacijos poveikis?.. Šis komentaras buvo publikuotas savaitraštyje „Mokesčių žinios“ 2006 10 02.
 

 
Globalizacija vieniems asocijuojasi su teigiamybėmis, kurios XXI amžiuje tampa vis akivaizdesnės, tuo tarpu kitiems globalizacija yra tapusi keiksmažodžiu ir visų blogybių šaltiniu. Antiglobalizmo ir visų jo atplaišų idėjos, paplitusios Vakaruose, į Lietuvą atkeliauja, kaip bebūtų ironiška tų asmenų atžvilgiu, to paties globalizacijos proceso dėka.
Nemaža dalis žmonių savo opoziciją ekonominei globalizacijai motyvuoja savotišku kaltės jausmu, nes esą globalizacija išnaudoja mažiau išsivysčiusių šalių gyventojus. Ir iš tiesų, ne vienam vaizdai iš stereotipinio sweatshop‘o* sukelia gailestį ar net pasipiktinimą. Kur matyta, kad žmogus už darbo dieną gautų dolerį ar eurą?!
Tačiau šis pasipiktinimas, kad ir koks nuoširdus ar kilnus būtų, yra taikomas truputį klaidingu adresu. Visų pirma, jei vienas doleris per dieną ir yra globalizacijos pasekmė, tai tik teigiama pasekmė, nes vienas doleris per dieną, reikia manyti, yra keletą kartų daugiau nei bet koks kitas tam žmogui prieinamas atlygis, nes kitu atveju sweatshop‘uose paprasčiausiai niekas nedirbtų. Kitaip tariant, nors mūsų akimis atlyginimai ir darbo sąlygos yra baisios, tačiau tos šalies kontekste toks darbas daugeliui yra priimtinas, o daugeliu atvejų ir vienintelis pragyvenimo šaltinis.
Be abejo, užjausti tuos, kam, mūsų nuomone, gyvenime nepasisekė - daugeliui žmonių būdingas bruožas. Tačiau nereikia pamiršti, kad populiarūs sweatshop‘inių prekių boikotai iš tikro skaudžiausiai paliečia būtent tuos, kuriuos jie skelbia ginantys. Tinkamas to pavyzdys - Pakistane (kuriame paplitęs vaikų darbas) siūtų futbolo kamuolių uždraudimas 1998 m. čempionate. Anot Kolorado universiteto ekonomisto Keith E. Maskus, dėl to daugelis anksčiau dirbusių vaikų buvo priversti tapti elgetomis ar prostitutėmis. Be to, nereikia pamiršti, kad kai kuriais atvejais (be abejo, ne visais) už deklaruojamų gražių ketinimų slepiasi vietinių gamintojų interesai, kurie nenori konkuruoti su pigesnėmis importuojamomis prekėmis.
Sweatshop‘ai nėra civilizacijos pasiekimų aukštuma, tačiau jie suteikia realią galimybę užsidirbti tiems, kam to labiausiai reikia. Todėl matyt nėra per drąsu teigti, kad gamybos pajėgumų perkėlimas iš išsivysčiusių šalių į mažiau išsivysčiusias skurdą sumažino daugiau nei visos humanitarinės skurdo mažinimo programos kartu sudėjus: nuo 1980 metų žmonių, gyvenančių mažiau nei už vieną dolerį (PPP metodu) per dieną sumažėjo 200 mln., nors žemės gyventojų padaugėjo 1,8 mlrd. Be abejo, galima teigti, kad tai technologinio progreso padarinys, tačiau neigti svarią ekonomines globalizacijos įtaką gerinant mažiau išsivysčiusių šalių gyventojų būklę būtų nei tikslu, nei teisinga.
Populiarus antiglobalistų argumentas teigia, kad išsivysčiusios šalys prievarta kiša globalizaciją mažiau išsivysčiusioms šalims. Tačiau, anot Pew Global Attitides, globalizacija mažiau išsivysčiusiose šalyse yra vertinama kur kas labiau nei vakaruose: teiginiui „Didėjanti globali prekyba ir verslo sąsajos yra labai gerai mano šaliai“ pritarė 56% afrikiečių ir 28% JAV ir Vakarų Europos gyventojų. Pasaulio prekybos organizacijos ir Tarptautinio valiutos fondo, kurioms antiglobalistai jaučia jausmus nuo alergijos iki neapykantos, veiklą teigiamai vertino net 72% afrikiečių. Galiausiai pačių antiglobalistų veikla įvertinta kaip turinti teigiamos įtakos 28% afrikiečių ir 35% Vakarų pasaulio gyventojų. Taigi, jei kas mažiau išsivysčiusioms šalims ką ir bruka prievarta, tai greičiau antiglobalizmą, o ne globalizaciją.
Idėjos, prieštaraujančios vyraujančiai tvarkai, visuomet buvo ir bus madingos individualistinėje Vakarų visuomenėje. Tačiau tokiam antiglobalizmui tinka madingo aksesuaro vaidmuo ir geriau, jei tai netaptų politikos dalimi.
Dėl santykinai liberalios tarptautinės prekybos politikos Lietuvos įmonės yra ganėtinai konkurencingos, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad konkuruoti vis globalėjančiame pasaulyje bus lengva. Tačiau blogiausia, ką būtų galima padaryti šioje situacijoje, tai stengtis atsitverti nuo globalizacijos proceso, pasisakant už tarptautinės prekybos suvaržymus ir šūkiais „Pirk prekę lietuvišką!”. Kai kuriose ES valstybėse tokia retorika, nukreipta prieš importą, yra ypač populiari. Tai, kad Vakarų Europos gamintojams nepatinka konkurencija iš naujų ES narių, galėjome įsitikinti ne kartą.  Lietuvai, kurios pramonė eksportuoja daugiau nei pusę savo produkcijos, remti tarptautinę prekybą varžančią poziciją yra trumparegiška, nes dažniausiai vietinių gamintojų formuojama pozicija yra nukreipta ne vien tik prieš Kiniją, o apskritai prieš konkurentus užsienyje.


* Sweatshop (angl.) – terminas naudojamas apibūdinti dažniausiai užsienio kapitalo įmonę (dažniausiai tekstilės ar avalynės), kuri, Vakarų standartais, pasižymi blogomis darbo sąlygomis ir mažu atlyginimu.