Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Infliacija

Ludwig von Mises
2006-10-27
Paskaita, "Laisvoji rinka" 2006 Nr.3
Rugsėjį LLRI minėjo ryškiausio XX a. ekonomisto ir filosofo Ludwigo von Miseso (1881-1973) 125-ąsios gimimo metines. Šis ekonomistas įspėjo apie socializmo pavojų, parodė jo loginį prieštaringumą ir išpranašavo neišvengiamą ekonominį krachą. Įdomu tai, jog Misesas įstojo į Vienos universitetą studijuoti teisės ir tyrinėti ekonominės istorijos kaip kairuolis intervencionistas. Tačiau čia jo išklausytos žymiausių austrų ekonominės mokyklos atstovų paskaitos ir seminarai nulėmė jo mokslines nuostatas, leido greitai įveikti tais laikais visuotinį žavėjimąsi marksizmo ir valstybinio ekonomikos reguliavimo idėjomis.
Misesas išplėtojo austrų ekonomikos mokyklos teoriją, pritaikė ją naujoms sritims, tvirčiau pagrindė metodologinio individualizmo ir dedukcinius metodus ekonomikoje bei parodė naujas jų taikymo ekonomikoje galimybes, tapo alternatyvios socializmui teorijos – liberalizmo – propaguotoju, iki gyvenimo pabaigos tvirtai besilaikiusio savo linijos ir subūrusio aplink save nemažai gabių pasekėjų.
Oficialus Miseso pripažinimas atėjo pernelyg vėlai: pirmąjį garbės vardą Amerikoje jis gavo tik 1962 m., pradėjęs devintąjį savo gyvenimo dešimtmetį. Ludwigas von Misesas mirė 1973 m. spalio 10 d., eidamas 92-uosius metus, visgi nesulaukęs tos jo idėjų pripažinimo bangos, kuri prasidėjo po 1973 m. ekonominės krizės, palaidojusios jo pagrindinio oponento – J. M. Keyneso – makroekonominę teoriją ir 1974  m. žymiausiam Miseso mokiniui Friedrichui von Hayekui gavus Nobelio premiją už jų kartu plėtotus darbus paaiškinant verslo ciklų prigimtį.
„Laisvosios rinkos“ skaitytojams siūlome Ludwigo von Miseso paskaitą „Infliacija“ iš šešių paskaitų ciklo, skaityto 1958 m. studentams ne specialistams Argentinoje, besivadavusioje iš peronistinės diktatūros, sugriovusios ne tik šalies ekonomiką, bet ir žmonių jausmus ir mintis.
Šias paskaitas Ludwigo von Miseso žmona po jo mirties surinko ir išleido knygoje „Ekonominė politika. Mintys šiandienai ir rytdienai“. Šį rugsėjį, minėdamas L.von Miseso 125-ąsias gimimo metines, LLRI išleido ir pristatė 2-ąjį šios knygos leidimą.

 
Jeigu lašišos ikrų pasiūla būtų tokia pat didelė kaip bulvių, tai ikrų kaina, t. y. ikrų keitimo į pinigus ar į kitas prekes santykis, labai pasikeistų. Tokiu atveju ikrų galima būtų įsigyti daug mažesniais kaštais nei dabar. Lygiai taip pat jeigu pinigų kiekis padidėja, piniginio vieneto perkamoji galia krenta ir mažėja kiekis prekių, kurių galima įsigyti už tą piniginį vienetą. Kai XVI amžiuje buvo atrasti ir pradėti naudoti Amerikos aukso ir sidabro ištekliai, į Europą buvo atgabentas milžiniškas brangiųjų metalų kiekis. Dėl to padidėjo pinigų kiekis ir pradėjo kilti kainos. Panašiai ir šiandien, kai valdžia didina popierinių pinigų kiekį, pradeda kristi piniginio vieneto perkamoji galia, kyla kainos. Tai vadinama infliacija.
Deja, Jungtinėse Valstijose, kaip ir kitose šalyse, kai kurie žmonės infliacijos priežastimi laiko ne pinigų kiekio didėjimą, o kainų kilimą. Tačiau iki šiol nepateikta jokio rimto argumento prieš kainų ir pinigų kiekio santykio ekonominę interpretaciją. Šiandienos technologijos sąlygomis nėra nieko lengviau kaip gaminti popieriukus, ant kurių išspausdinama tam tikra piniginė vertė. Jungtinėse Valstijose, kur visi banknotai vienodo dydžio, išspausdinti tūkstančio dolerių banknotą valstybei kainuoja ne brangiau kaip vieno dolerio. Jų abiejų spausdinimo operacijai reikia tiek pat popieriaus ir dažų.
XVIII amžiuje, kai atsirado bankų pažymos (banknotai) ir joms buvo pradėtas teikti teisėtos mokėjimų priemonės statusas (t. y. mainuose banknotams pripažinti tokią pat vertę kaip aukso ar sidabro lydiniams), vyriausybės ir tautos įtikėjo, jog bankininkai žino kažkokią paslaptį, kaip daryti turtus iš nieko. Susidurdamos su finansiniais sunkumais tuometinės vyriausybės manė, jog tereikia finansinius klausimus patikėti protingam bankininkui, ir visos problemos bus išspręstos.
Keletą metų prieš Prancūzijos revoliuciją Prancūzijos karalius, patirdamas finansinių sunkumų, surado tokį protingą bankininką ir paskyrė jį į aukštas pareigas. Visais atžvilgiais šis žmogus buvo svetimas tuometiniams Prancūzijos valdovams. Pirma, jis buvo ne prancūzas, o užsienietis - ženevietis. Antra, jis buvo ne aristokratijos narys, o prasčiokas. Ir, kas buvo dar svarbiau XVIII amžiaus Prancūzijoje, jis buvo ne katalikas, o protestantas. Taigi ponas Neckeris, garsiosios Madam de Staël tėvas, tapo finansų ministru, ir visi vylėsi, kad jis išspręs Prancūzijos finansines problemas. Tačiau, nepaisant pono Neckerio autoriteto, karaliaus iždas liko tuščias - didžiausia Neckerio klaida buvo ta, kad jis mėgino nekeldamas mokesčių finansiškai remti Amerikos kolonistus jų kovoje už nepriklausomybę nuo Anglijos. Tai buvo išties netikęs Prancūzijos finansinių problemų sprendimas.
Negali būti jokio paslaptingo valdžios finansinių problemų sprendimo būdo; jeigu valdžiai reikia pinigų, ji turi juos gauti apmokestindama savo piliečius (arba ypatingais atvejais skolindamasi iš tų, kurie pinigų turi). Tačiau daugelis, galima net sakyti dauguma, vyriausybių mano, kad yra kitas būdas pinigams gauti - kad jų galima paprasčiausiai prisispausdinti.
Jeigu valdžia nori padaryti ką nors gera – jeigu ji, pavyzdžiui, nori pastatyti ligoninę - tai šiam projektui reikalingus pinigus ji turi gauti apmokestindama piliečius. Tokiu atveju jokios ypatingos „kainų revoliucijos“ nebus, nes valdžiai surinkus mokesčius piliečiai bus priversti sumažinti savo išlaidas. Mokesčių mokėtojas bus priverstas apriboti savo vartojimą, investavimą arba taupymą. Valdžia, išėjusi į rinką pirkėjo vaidmenyje, atstoja individualų pilietį: pilietis perka mažiau, užtat valdžia perka daugiau. Valdžia, žinoma, ne visuomet perka tas pačias prekes, kurias pirktų piliečiai, tačiau apskritai imant kainos dėl ligoninės statybos nepakils.
Pasirinkau šį pavyzdį su ligonine būtent todėl, kad žmonės kartais sako: „Svarbiausia tai, ar valdžia pinigus naudoja geriems ar blogiems tikslams“. Galiu tarti, kad valdžia savo išspausdintus pinigus visada naudoja patiems geriausiems tikslams - kuriems visi pritariame. Mat ne tai, kaip valdžia leidžia pinigus, o tai, kaip ji juos gauna, sukelia tuos padarinius, kuriuos vadiname infliacija ir kuriuos dauguma žmonių visame pasaulyje nelaiko gerais.
Pavyzdžiui, nesukeldama infliacijos valdžia gali mokesčių pinigus panaudoti naujiems darbuotojams samdyti ar jau dirbančių valstybinėse įstaigose algoms pakelti. Tuomet tie žmonės, kurių algos padidės, galės pirkti daugiau. Kai valdžia pinigus, gautus iš mokesčių mokėtojų, naudoja valstybės tarnautojų algoms didinti, šie gali išleisti daugiau pinigų, o mokesčių mokėtojai - mažiau. Kainos apskritai imant nedidės.
Bet jeigu valdžia tam naudoja ne mokesčių pinigus, o naujai išspausdintus pinigus, tai netrukus atsiras žmonių, turinčių daugiau pinigų, o kiti jų turės tiek, kiek turėjo. Tada tie, kurie gavo naujai išspausdintų pinigų, pradės konkuruoti su tais, kurie iki tol buvo pirkėjai. Kadangi prekių nepadaugėjo, o rinkoje atsirado daugiau pinigų (ir atsirado žmonių, kurie gali pirkti daugiau nei pirko vakar), padidės to paties kiekio prekių paklausa. Taigi prekių kainos ims kilti. To jau neįmanoma išvengti, ir nesvarbu, kam bus naudojami naujai išspausdinti pinigai.
Svarbiausia, kainos kils žingsnis po žingsnio; tai nebus kilimas to, kas vadinama „kainų lygiu“. Metaforinis terminas „kainų lygis“ apskritai nevartotinas.
Kai žmonės kalba apie „kainų lygį“, jie įsivaizduoja kokio nors skysčio lygį, kuris didėja arba mažėja atsižvelgiant į skysčio kiekį tam tikroje talpoje ir visuomet kinta tolygiai. Tačiau kalbant apie kainas tokio dalyko kaip „lygis“ apskritai nėra. Kainos nekinta vienodai vienu metu. Visuomet yra kainos, kintančios greičiau už kitas. Ir tam yra savos priežastys.
Įsivaizduokite valstybės tarnautoją, gavusį naujai išspausdintų pinigų kaip priedą prie savo atlyginimo. Žmonės neperka lygiai tokių pat ir tiek pat prekių šiandien kaip vakar. Nauji pinigai, kuriuos išspausdino ir paleido į rinką valdžia, nenaudojami visoms prekėms ir paslaugoms įgyti. Už juos perkamos tik kai kurios prekės, ir jų kainos pakils. O kitų prekių kainos liks tokios, kokios buvo iki naujų pinigų atsiradimo rinkoje. Todėl prasidedančią infliaciją skirtingos žmonių grupės patiria skirtingai. Tos grupės, kurios naujus pinigus gavo pirmos, laikinai išlošia.
Kai valdžia vykdo infliaciją dengdama savo karines išlaidas, ji perka ginkluotę, tad pirmieji daugiau pinigų gauna ginklų pramonininkai ir šios pramonės darbininkai. Šios grupės įgyja pranašumą. Jos gauna didesnį pelną ir atlyginimus, jų verslas klesti. Kodėl? Todėl, kad jie pirmieji gavo daugiau pinigų. O turėdami daugiau pinigų, jie daugiau perka. Ir perka iš kitų, kurie gamina ir parduoda tas prekes, kurių nori ginkluotės gamintojai.
Šie žmonės sudaro antrąją grupę. Jie mano, jog infliacija labai naudinga verslui. Kodėl gi ne? Argi ne puiku daugiau parduoti? Antai restorano, esančio šalia ginklų gamyklos, savininkas sako: „Puiku! Ginklų gamintojai dabar turi daugiau pinigų, daugiau nei anksčiau; visi jie lanko mano restoraną ir man tai patinka“. Jis neturi pagrindo jaustis kitaip.
Padėtis yra tokia: žmonės, kuriems pinigai patenka anksčiausiai, turi daugiau pajamų ir gali įsigyti daugiau prekių ir paslaugų už kainas, kurios dar atitinka ankstesnę rinkos būklę - sąlygas iki prasidedant infliacijai. Todėl jie laimi. Tokiu būdu infliacija pamažu plinta iš vienos gyventojų grupės į kitą. Visi, kurie daugiau pinigų gavo infliacijos pradinėje stadijoje, laimi, nes gali kai ką nusipirkti tomis kainomis, kurios atitinka ankstesnį pinigų ir prekių keitimo santykį.
Bet yra kitos gyventojų grupės, kurios papildomų pinigų gauna daug vėliau. Tų žmonių padėtis yra daug blogesnė. Kol jie gaus daugiau pinigų, jie bus priversti mokėti brangiau už daugelį - praktiškai daugumą - prekių, kurias norėjo įsigyti, kol jų pajamos buvo nepakitusios arba dar nebuvo padidėjusios proporcingai kainoms.
Įsivaizduokite, pavyzdžiui, tokią šalį kaip JAV per Antrąjį pasaulinį karą; viena vertus, infliacija tuomet suteikė pranašumų ginklų pramonės darbininkams ir įmonininkams, tačiau, kita vertus, ji skaudžiai palietė kitas gyventojų grupes. Labiausiai nuo jos kentėjo mokytojai ir dvasininkai.
Kaip žinote, dvasininkas yra labai kuklus žmogus, kuris tarnauja Dievui ir kuriam nedera daug kalbėti apie pinigus. Panašiai ir mokytojai yra pasiaukojusios asmenybės, kurioms dera daugiau mąstyti apie jaunimo auklėjimą, o ne apie atlyginimus. Taigi mokytojai ir dvasininkai buvo tarp tų, kuriuos infliacija baudė skaudžiausiai, nes mokyklos ir bažnyčios paskutinės susiprato, jog joms būtina kelti atlyginimus. Kai bažnyčių seniūnijos ir mokyklų korporacijos galiausiai tai suvokė, ankstesni šių pasiaukojančių žmonių praradimai nebuvo kompensuoti.
Ilgą laiką jiems teko pirkti mažiau nei iki tol, mažiau vartoti geresnio ir brangesnio maisto, mažiau pirkti drabužių, nes kainos jau buvo pakilusios, o jų pajamos liko tos pačios. (Tiesa, šiandien bent jau mokytojų padėtis gerokai pasikeitė.)
Skirtingas gyventojų grupes infliacija visuomet paliečia nevienodai. Kai kurioms infliacija nėra blogybė; jos net reikalauja ją tęsti, nes pirmosios gauna iš jos naudos. Kitoje paskaitoje matysime, kaip šis infliacijos padarinių netolygumas veikia politiką stumdamas ją infliacijos linkme.
Infliacijos sukeltų pokyčių sąlygomis yra grupių, įgyjančių pranašumą, ir grupių, iš jos tiesiogiai pasipelnančių. Sakydamas „pasipelnančių“ visai nesmerkiu tų žmonių, nes smerkti reikia tik valdžią, sukėlusią infliaciją. Ir visada yra žmonių, kurie palaiko infliaciją, nes jie anksčiau nei kiti susivokia, kas vyksta. Savo ypatingus pelnus jie gauna dėl to, kad infliacijos procesas visuomet netolygus.
Valdžia gali manyti, jog infliacija kaip iždo papildymo priemonė yra geriau už mokesčius, kurie yra visuomet nepopuliarūs ir sunkiai surenkami. Daugelyje turtingų šalių įstatymų leidėjai mėnesių mėnesiais ginčydavosi dėl naujų mokesčių formos po to, kai parlamentai nutardavo padidinti valstybės išlaidas. Apsvarstę įvairius pinigų gavimo būdus per mokesčius jie galiausiai nuspręsdavo, kad geriausia griebtis infliacijos.
Suprantama, žodis „infliacija“ tokiais atvejais nevartojamas. Valdžioje esantis politikas, nusprendęs vykdyti infliaciją, niekada nepareikš: „Nusprendžiau vykdyti infliaciją“. Infliacijos sukėlimo technika yra tokia sudėtinga, kad paprastas pilietis nesuvokia, jog prasidėjo infliacija.
Viena didžiausių infliacijų istorijoje, Vokietijos reiche po Pirmojo pasaulinio karo, per patį karą nebuvo labai didelė. Katastrofą sukėlė pokario infliacija. Vyriausybė nepaskelbė: „Mes pradedame vykdyti infliaciją“. Ji paprasčiausiai labai netiesiogiai pasiskolino pinigų iš centrinio banko. Jai nereikėjo net klausti, kaip centrinis bankas gaus tuos pinigus. Centrinis bankas jų paprasčiausiai prisispausdino.
Šiandien infliacijos sukėlimo technika dar sudėtingesnė, nes yra sąskaitiniai pinigai. Naudojami kitokie metodai, tačiau rezultatas yra toks pat. Vienu plunksnos brūkštelėjimu vyriausybė sukuria dekretinius (fiat) pinigus, taip padidindama pinigų ir kredito kiekį. Vyriausybė paprasčiausiai išleidžia įsaką ir dekretiniai pinigai jau čia.
Valdžiai nerūpi, kad iš pradžių kai kurie žmonės turės nuostolių, jai nerūpi, kad kils kainos. Įstatymų leidėjai mano, kad tai puiki sistema. Bet ši puiki sistema turi esminį trūkumą - ji neilgalaikė. Jeigu infliacija galėtų vykti be galo ilgai, nebūtų reikalo drausti valdžiai vykdyti infliaciją. Tačiau infliacija neišvengiamai turi anksčiau ar vėliau baigtis. Infliacinė politika negali tęstis be galo.
Ilgainiui infliacija baigiasi pinigų žlugimu – tokia katastrofa, kokia įvyko Vokietijoje 1923 metais. 1914 metų rugpjūčio 1 dieną doleris kainavo keturias markes ir dvidešimt pfeningių. Po devyneri ų metų ir trijų mėnesių, 1923 metų lapkritį, dolerio kaina pašoko iki 4,2 milijardo markių. Kitaip sakant, markė prarado bet kokią vertę.
Prieš keletą metų vienas garsus autorius rašė: „Ilgainiui visi būsime numirėliai“. Žinoma, tenka pripažinti, kad tai tiesa. Tačiau svarbiausias klausimas - kaip greit sulauksime galo. XVIII amžiuje gyveno garsi ponia Madame de Pompadour, kuriai priskiriamas posakis „Après nous le déluge“ („Po mūsų nors ir tvanas“). Poniai de Pompadour pasisekė greit numirti. Bet jos įpėdinė valdžioje Madame du Barry gyveno ilgiau, todėl ilgainiui jai buvo nukirsdinta galva. Daugeliui žmonių „ilgainiui“ greit virsta „tuojau“ - ir kuo ilgiau tęsiasi infliacija, tuo arčiau tas „tuojau“.
Kaip ilgai ji gali tęstis? Kaip ilgai centrinis bankas gali ją vykdyti? Veikiausiai tol, kol žmonės tiki, jog valdžia anksčiau ar vėliau (bet, žinoma, ne per vėlai) liausis spausdinti pinigus ir taip nustos mažinti kiekvieno piniginio vieneto vertę.
Kai žmonės nustoja tuo tikėti, kai jie pradeda suvokti, jog valdžia tęs šią praktiką neketindama sustoti, jie pradeda suprasti, kad rytoj kainos bus didesnės nei šiandien. Tada jie pradeda pirkti už bet kokią kainą pakeldami kainas į tokias aukštumas, kad piniginė sistema žlunga.
Grįžtu prie Vokietijos atvejo, kurį stebėjo visas pasaulis. Apie to laiko įvykius parašyta daug knygų. Nors pats esu ne vokietis, o austras, viską mačiau iš vidaus: Austrijos sąlygos nedaug tesiskyrė nuo Vokietijos; panašios jos buvo ir daugelyje kitų Europos šalių. Keletą metų vokiečiai manė, kad jų infliacija . tik laikinas dalykas, kad ji greitai baigsis. Jie taip manė beveik devynerius metus, iki 1923 metų vasaros. Tada galiausiai jie pradėjo abejoti. Kadangi infliacija tęsėsi, žmonės nutarė, kad išmintingiau pirkti bet ką, kas prieinama, nei laikyti pinigus kišenėse. Be to, jie susivokė, kad neapsimoka pinigų skolinti, bet, priešingai, daug geriau būti skolininku. Taip infliacija pati save maitino.
Ir Vokietijoje ji tesėsi iki 1923 metų rugpjūčio 28 dienos. Iki tol masės tikėjo, jog infliaciniai pinigai yra realūs pinigai, bet tada susivokė, kad sąlygos pasikeitė. Vokiškosios infliacijos pabaigoje, 1923 metų rudenį, Vokietijos įmonės mokėjo savo darbininkams kas rytą avansą už dieną. O darbininkas, ateidavęs į fabriką su žmona, tuoj pat atiduodavo jai savo algą - tuos milijonus, kuriuos jis gaudavo. Ir moteris tuoj pat skubėdavo į parduotuvę ką nors, nesvarbu ką, nusipirkti. Čia ji pamatydavo tai, ką dauguma žmonių jau žinojo - per naktį markė prarado 50 proc. savo perkamosios galios. Pinigai tirpo žmonių kišenėse kaip šokoladas ant įkaitintos krosnies. Ši paskutinė Vokietijos infliacijos fazė truko neilgai; po poros dienų košmaras pasibaigė: markė tapo bevertė, ir reikėjo kurti naujus pinigus.
Lordas Keynesas - tas pats žmogus, kuris sakė, jog ilgainiui visi būsime numirėliai, buvo vienas iš daugelio XX amžiaus infliacionistų autorių. Visi jie pasisakė prieš aukso standartą. Puldamas aukso standartą Keynesas jį vadino „barbarizmo reliktu“. Ir dauguma žmonių šiandien mano, jog juokinga kalbėti apie grįžimą prie aukso standarto. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose jus palaikys svajotoju, jei pasakysite: „Anksčiau ar vėliau JAV turės grįžti prie aukso standarto“.
Vis dėlto aukso standartas turi vieną didžiulį privalumą: aukso standarto sąlygomis pinigų kiekis nepriklauso nuo valdžios ar partijų politikos. Tai gera priemonė apsisaugoti nuo valstybės švaistūnės. Jeigu galiojant aukso standartui vyriausybė prašo skirti kam nors pinigų, finansų ministras gali pasakyti: „O iš kur aš paimsiu tų pinigų? Pirmiausia man pasakykite, kaip surasti pinigų šioms papildomoms išlaidoms“.
Infliacionistinėje sistemoje politikams labai lengva įsakyti valstybinei spaustuvei pagaminti tiek pinigų, kiek reikia jų sumanymams. Galiojant aukso standartui daug daugiau galimybių turėti garbingą valdžią; jos vadai gali pareikšti paprastiems piliečiams ir politikams: „Šito negalime padaryti nepadidinę mokesčių“.
Infliacijos sąlygomis žmonės įpranta žvelgti į valdžią kaip į instituciją, disponuojančią neribotais ištekliais - valstybė, valdžia viską gali. Pavyzdžiui, jei žmonės nori naujo plento, jie viliasi, kad jį nuties valstybė. O iš kur ji gaus pinigų?
Galima sakyti, kad Jungtinėse Valstijose šiandien (ir net praeityje, McKinley laikais) respublikonų partija buvo daugiau ar mažiau teisingos pinigų politikos šalininkė, o demokratų – infliacijos šalininkė. Tiesa, ne popierinės, o sidabro infliacijos.
Tačiau būtent prezidentas demokratas Clevelandas 1880 metų pabaigoje uždėjo veto kongreso sprendimui nedidele pinigų suma - apie 10 000 dolerių - paremti vieną nuo stichijos nukentėjusią bendruomenę. Savo veto prezidentas pateisino taip: „Piliečiai privalo remti valdžią, bet valdžia neprivalo remti piliečių“. Kiekvienas valstybės veikėjas turėtų tai užsirašyti ant savo kabineto sienos ir rodyti visiems, atėjusiems prašyti pinigų.
Man gana nejauku dėl to, kad esu priverstas taip supaprastinti šias problemas. Monetarinėje sistemoje tiek daug sudėtingų problemų, kad jeigu jos būtų tokios paprastos, kaip jas čia apibūdinu, tai man nebūtų reikėję rašyti ištisų tomų. Tačiau dalyko esmė būtent tokia: didinant pinigų kiekį mažinama piniginio vieneto perkamoji galia. O šito nenori tie žmonės, kurių asmeniniai interesai nuo to nukenčia. Kas iš infliacijos neturi naudos, tas ja skundžiasi.
Jeigu infliacija yra blogis ir jeigu žmonės tai supranta, tai kodėl visose šalyse ji tapo vos ne gyvenimo būdu? Net ir pačios turtingiausios šalys kenčia nuo šios ligos. Jungtinės Valstijos šiandien, be abejo, yra turtingiausia šalis pasaulyje, joje aukščiausias pragyvenimo lygis. Tačiau keliaujant po JAV atrandi, kad nuolat kalbama apie infliaciją ir apie būtinumą ją stabdyti. Bet tik kalbama, ir nieko nedaroma.
Pateiksiu keletą faktų: po Pirmojo pasaulinio karo Didžioji Britanija grįžo prie svaro ikikarinio aukso pariteto. Kitaip sakant, svaras buvo pabrangintas. Dėl to padidėjo kiekvieno darbininko atlyginimo perkamoji galia. Nevaržomoje rinkoje tai atsvertų nominalaus piniginio atlyginimo sumažėjimas, nors realus atlyginimas dėl to nenukentėtų. Čia neturime laiko gilintis į šio reiškinio priežastis. Tačiau Didžiosios Britanijos profsąjungos nesutiko, kad atlyginimų dydis būtų derinamas su padidėjusia piniginio vieneto perkamąja galia, todėl realūs atlyginimai dėl šios monetarinės operacijos labai išaugo. Tai sukėlė tikrą katastrofą Anglijoje, nes Britanija yra pirmiausia pramonės šalis, importuojanti žaliavas, pusfabrikačius bei maisto produktus, o eksportuojanti pramoninius gaminius ir taip apmokanti už importą. Pakilus tarptautinei svaro vertei, Britanijos prekių kainos užsienio rinkose išaugo, todėl jų pardavimas ir eksportas sumažėjo. Taip Didžioji Britanija savo kainomis išstūmė save iš pasaulinės rinkos.
Profsąjungos buvo nepalenkiamos. Jų galia šiandien jums žinoma. Jos turi teisę, tiksliau privilegiją, naudoti jėgą. Todėl profsąjungos įsakas nemažiau svarbus už valdžios dekretą. Valdžios dekretas įtvirtinamas jėga; tam valdžia turi parengtą jėgos aparatą - policiją. Valdžios dekretui privalote paklusti, kitaip turėsite rūpesčių su policija.
Deja, dabar beveik visose pasaulio šalyse yra antroji galia, turinti teisę naudoti jėgą - profesinės sąjungos. Profesinės sąjungos nustato atlyginimų dydį ir organizuoja streikus jam garantuoti, panašiai kaip valstybė nustato minimalų atlyginimų dydį. Dabar nesvarstysiu profsąjungų problemos; apie ją dar kalbėsiu vėliau. Noriu tik pabrėžti, kad būtent dėl šios profsąjungų politikos atlyginimų dydis pakilo virš to lygio, kuris būtų nusistovėjęs nevaržomoje rinkoje. Todėl didelė potencialios darbo jėgos dalis dabar gali būti įdarbinta tik tokiose įmonėse ar pramonės šakose, kurios ryžtasi patirti nuostolių. O kadangi verslo įmonės negali ilgai pakelti nuostolių, jos uždaromos ir žmonės netenka darbo. Kai atlyginimai pasidaro didesni už tuos, kurie nusistovėtų nevaržomoje rinkoje, didelė dalis potencialios darbo jėgos visada netenka darbo.
Dėl didelių atlyginimų, kuriuos išsikovojo profsąjungos, Didžioji Britanija susidūrė su ilgalaikiu, metų metais trunkančiu nedarbu. Milijonai darbininkų buvo už įmonių durų, krito gamybos rodikliai. Net ekspertai buvo pasimetę. Šioje situacijoje Britanijos valdžia griebėsi, kaip jai atrodė, būtinos ypatingos priemonės - ji devalvavo savo valiutą.
Rezultatas buvo tai, kad piniginių atlyginimų perkamoji galia, kurios reikalavo profsąjungos, pasikeitė. Realūs - prekine raiška - atlyginimai sumažėjo. Dabar darbininkai nebegalėjo nusipirkti kiek, kiek anksčiau, nors nominaliai atlyginimai ir nesumažėjo. Taip buvo tikimasi realius atlyginimus grąžinti į rinkos lygį ir panaikinti nedarbą.
Tokia priemonė - devalvacija - buvo naudota ir kitose šalyse: Prancūzijoje, Olandijoje, Belgijoje. Čekoslovakija šia priemone pasinaudojo net du kartus per pusantrų metų. Taip slapčia buvo ribojama profsąjungų galia. Deja, tikru laimėjimu to nepavadinsi.
Po kelių metų žmonės, darbininkai, net profsąjungos, pradėjo suprasti, kas vyksta. Jie suvokė, kad pinigų devalvavimas mažina jų realius atlyginimus. Profsąjungos buvo pakankamai stiprios, kad tam pasipriešintų. Daugelyje šalių į darbo atlyginimo sutartis buvo pradėtas įtraukti straipsnis, kad piniginiai atlyginimai, didėjant kainoms, bus automatiškai tiek pat keliami. Tai vadinama indeksavimu. Profsąjungos išmoko indeksavimo meno. Taigi nedarbo mažinimo metodas, kurį Didžiosios Britanijos vyriausybė pradėjo taikyti nuo 1931 metų ir kurį vėliau taikė beveik visos kitos vyriausybės, - šis „nedarbo problemos sprendimo“ metodas dabar nebeveikia.
 Deja, 1936 metais savo knygoje „Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija“ lordas Keynesas šį metodą - priverstines 1929-1933 metų priemones - iškėlė į principo lygį, į pamatinės ekonominės politikos lygį. Ją teisindamas jis faktiškai teigė: „Nedarbas yra blogis. Norėdami įveikti nedarbą turime vykdyti pinigų infliaciją“.
Jis puikiai suprato, kad atlyginimų lygis gali būti per aukštas rinkai, t. y. per aukštas tam, kad darbdaviui apsimokėtų samdyti daugiau darbo jėgos; per aukštas visų dirbančiųjų požiūriu, nes kai profsąjungos jį pakelia aukščiau rinkos lygio, tik dalis visų norinčiųjų gauti darbo atlyginimus, gali įsidarbinti.
Ir Keynesas pripažino, jog metų metais besitęsiantis masinis nedarbas yra didžiulė blogybė. Bet užuot pasiūlęs atlyginimus derinti prie rinkos sąlygų, jis faktiškai teigė: „Jeigu devalvuosime valiutą ir darbininkai to nepastebės, jie nesipriešins realių atlyginimų smukimui, kol nominalus jų dydis liks nepakitęs“. Kitaip sakant, lordas Keynesas teigė, kad jeigu žmogus šiandien gaus tiek pat svarų sterlingų kiek gavo iki valiutos devalvavimo, tai jis nesupras, jog dabar faktiškai gauna mažiau.
Kalbant senamadiškai, Keynesas siūlė darbininkus apgaudinėti. Užuot atvirai pasakęs, kad atlyginimai turi būti derinami prie rinkos sąlygų - kitaip dalis darbo jėgos neišvengiamai liktų be darbo - jis sakė: „Visiškas užimtumas įmanomas tik infliacijos sąlygomis. Apgaudinėkime darbininkus“. Įdomiausia tai, jog kai pasirodė jo „Bendroji teorija“, toks apgaudinėjimas tapo paprasčiausiai neįmanomas, nes žmonės jau buvo išmokę indeksacijos meno. Tačiau visiško užimtumo siekis išliko.
Ką reiškia „visiškas užimtumas“? Jis turi prasmę tik nevaržomoje rinkoje, kurios nemanipuliuoja profsąjungos ar valdžia. Tokioje rinkoje atlyginimas už bet kokį darbą artėja prie to lygio, kai kiekvienas norintis darbo jį gaus, o kiekvienas darbdavys galės pasisamdyti tiek darbininkų, kiek jam reikia. Jeigu darbo jėgos paklausa didės, didės ir atlyginimai, jeigu reikės mažiau darbo rankų - mažės ir atlyginimai.
Vienintelis būdas pasiekti „visiško užimtumo“ situaciją - tai išsaugoti nevaržomą darbo rinką. Tai pasakytina apie kiekvienos rūšies darbą ir kiekvienos rūšies prekę.
Ką daro verslininkas, kuris nori parduoti tam tikrą prekę po penkis dolerius už vienetą? Jeigu jis negali jos parduoti už šią kainą, sakoma, kad jo „prekė neina“? Bet prekė turi „eit“. Jis negali jos ilgai laikyti, nes jam reikia pirkti ką nors nauja; mados keičiasi. Todėl jis parduoda ją mažesne kaina. Jeigu nepavyksta parduoti už penkis dolerius, tenka parduoti už keturis. Nepavyksta už keturis, tenka prašyti trijų. Versle kito kelio nėra. Jis patirs nuostolių, bet tų nuostolių priežastis bus jo klaida vertinant savo produkto rinką.
Tas pat pasakytina apie tuos tūkstančius ir tūkstančius jaunuolių, kurie kasdien atvyksta į miestą iš žemės ūkio regionų ir nori čia užsidirbti pinigų. Tai vyksta kiekvienoje pramoninėje šalyje. Jungtinėse Valstijose jie atvyksta į miestą tikėdamiesi užsidirbti, tarkime, 100 dolerių per savaitę. Tai gali būti neįmanoma. Jei žmogus negauna darbo, už kurį būtų mokama 100 dolerių per savaitę, jis bandys gauti už 90, 80 ar net mažiau. Bet jeigu jis pareikštų - kaip tai daro profsąjungos: „100 dolerių arba nieko“, jis veikiausiai liktų be darbo. (Tiesa, daugelis sutinka būti bedarbiais, nes valdžia moka nedarbo pašalpas, dažnai ne daug mažesnes už dirbančiųjų atlyginimus, tam papildomai apmokestindama darbdavius.)
Jungtinėse Valstijose su infliacija taikstomasi todėl, kad tam tikra grupė žmonių mano, jog visišką užimtumą galima pasiekti tik infliacijos būdu. Dažnai svarstoma: „Kas geriau: tvirti pinigai ir nedarbas ar infliacija ir visiškas užimtumas?“ Bet tai yra labai ydinga analizė.
Spręsdami šią problemą turime kelti klausimą: kaip galima pagerinti darbininkų ir visų kitų gyventojų grupių sąlygas? Atsakymas būtų toks: saugant nevaržomą darbo rinką ir taip pasiekiant visišką užimtumą. Mūsų dilema yra tokia: arba atlyginimų dydį lems rinka, arba juos diktuos profsąjungų spaudimas ir prievarta. Dilema nėra tokia: „Arba infliacija, arba nedarbas“.
Su tokia klaidinga problemos analize susiduriame Anglijoje, pramoninėse Europos šalyse ir net Jungtinėse Valstijose. Ir kai kurie žmonės sako: „Žiūrėkite, net Jungtinės Valstijos vykdo infliaciją. Kodėl ir mums to nedaryti?“
Į šį klausimą galima atsakyti taip: „Viena turtuolio privilegijų yra ta, kad jis gali sau leisti elgtis kvailai daug ilgiau nei vargšas“. Jungtinės Valstijos taip ir elgiasi. JAV finansų politika labai bloga, ir ji blogėja. Tiesa, JAV gali sau leisti elgtis kvailai šiek tiek ilgiau nei kai kurios kitos šalys.
Svarbiausias dalykas, kurį reikia prisiminti, yra tai, kad infliacija nėra kokia nors Dievo bausmė, stichinė nelaimė ar liga, užpuolanti lyg maras.
Infliacija yra politika - sąmoningai vykdoma politika tų žmonių, kurie mano, jog infliacija yra mažesnis blogis už nedarbą. Tačiau faktas yra tai, kad infliacija nėra vaistas nuo nedarbo. Infliacija yra politika, o politiką galima pakeisti. Todėl nėra jokio pagrindo taikstytis su infliacija. Jeigu infliaciją suvokiame kaip blogį, ją turime stabdyti. Turime subalansuoti valstybės biudžetą. Žinoma, viešoji nuomonė turi tai paremti; intelektualai turi padėti žmonėms susigaudyti. Jaučiant visuomenės paramą žmonių išrinktiems atstovams tikrai įmanoma nutraukti infliacinę politiką.
Reikia prisiminti, kad ilgainiui mes galime numirti, ir tikrai numirsime. Tačiau per tą trumpą laiką, kuris mums skirtas gyventi, savo žemiškus reikalus turime tvarkyti kuo geriau. Ir viena iš būtinų priemonių šiam tikslui pasiekti – atsikratyti infliacinės politikos.