Vakarų Europoje po 2-ojo pasaulinio karo paplito požiūris į žemės ūkį kaip į išskirtinę ūkio šaką, todėl ūkininkams buvo suteiktos didesnės privilegijos lyginant su kitų ūkio sričių atstovais. Tačiau per 50 metų išaiškėjo neigiamos tokios politikos pasekmės: perprodukcija, didelės kainos, išteklių švaistymas, prekybiniai konfliktai, dėl kurių šiuo metu ES rengiamasi reformuoti šią sritį. Kilęs nepasitenkinimas dėl Europos Komisijos siūlomos paramos dar kartą atskleidė Lietuvos žemės ūkio trūkumus: žemdirbiai norėtų gaminti tai, ką įpratę, tikėtis nuolatinės paramos iš valstybės ar ES, nekreipdami dėmesio į rinkos poreikius, mokesčių mokėtojų galimybes bei kitas iš biudžeto finansuojamas sritis. Žemdirbius galima suprasti. Būtent valdžios politika sukūrė tokius lūkesčius, o juos stiprina ydinga ES žemės ūkio politika. Beveik dešimties metų žemės ūkio “reformų” pasekmė – tik iškreipti rinkos ir finansiniai santykiai tarp skirtingų gamybos proceso grandžių, valstybės ir perdirbimo įmonių skolos žemdirbiams, neefektyvi ūkininkų veikla, beveik nevykstantis išteklių perėjimas į kitas ūkio šakas, nefunkcionuojanti žemės rinka. Tačiau ar atsižvelgdami į ekonominę logiką, šiandienos aktualijas ir pasaulyje vykstančius procesus vis dar galime manyti, kad žemės ūkis turėtų būti išskirtinė ūkio šaka? Ar žemės ūkis bus konkurencingas verslas tiek Europoje, tiek Lietuvoje? Kokias išvadas galime padaryti ir ko reikėtų pasimokyti mūsų šalies administracijai?
Darbotvarkė
15:00 - 15:15 Žemės ūkio specifika
Prof. Jonas Čičinskas
15:15 - 15:30 Pieno rinkos liberalizavimas – kelias į sėkmę
Raimundas Mickūnas
Dr. Ramūnas Vilpišauskas
15:45 - 16:10 Dalyvių komentarai
16:10 - 16:50 Diskusija
Registracija 
