Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

2004-ieji: apie politiką ir pažadus

Monika Kačinskienė, LLRI ekspertė
2004-11-24
Komentaras, "Atgimimas"
Klausimai, kas kokius postus užims, kas kokioms ministerijoms vadovaus, kas skirstys fondus, didins mokesčius ar darys reformas, jau senokai nustelbė pačių esamų ir būsimų reformų ar mokesčių esmę. Politiniai viliotiniai, pasidalijimai ir asmenybės užgožė tai, kas svarbiausia – kokie darbai yra ir bus atlikti tam, kad išaugtų žmonių gerovė. Įbedę akis į televizorius bandome (ir vis nesėkmingai) suprasti, kuris ministras ar komiteto pirmininkas yra mažiau įsivėlęs į interesų supainiojimo ir etikos nepaisymo skandalus ir yra vertesnis didžiojo prizo - aukštesnio posto vyriausybėje.
 
Ir tik tarytum paraštėse pasirodo žinutės, kad šalies ekonomika šiemet auga lėčiau; kad didėja infliacija; kad juntamas kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas, o daugiau nei pusė milijono gyventojų jau paliko ar ruošiasi artimiausiu metu palikti šalį; kad plečiasi šešėlinės ekonomikos apimtys, o vis didinami šešėlį skatinantys mokesčiai; kad sveikatos sistemoje jau ryškėja pirmieji griūties ženklai. Taigi šįkart – apie paraštes; apie tai, kodėl jos atsiranda ir plečiasi ir kaip jas reiktų siaurinti 2005-aisiais.
 
Jei 2003-ieji buvo ekonomikos metai (jau vien ekonomikos šuolis ir sėkmingas pensijų reformos startas ką reiškia!), tai 2004-uosius drąsiai galime vadinti politikos metais. Kaip niekad garsios, sensacingos ir populistinės. Atrodo, tokiam titului uždirbti būtų pakakę ir tarptautiniu mastu skambiai linksniuoto prezidento apkaltos proceso. Tačiau, kad kubilas pustuštis nebūtų, turėjome visko: prezidento griūtį ir bandymus pargrįžti; korupcijos skandalą; kaip niekad garsiai linksniuojamas pavardes, partijas ir grupuotes rinkiminėse kampanijose; ilgą ir skandalingą ministrų portfelių skirstymąsi; galiausiai, ES referendumą ir itin skubotą ES konstitucijos ratifikavimą.
 
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kas gi čia baisaus? Apkaltos ir teismo procesai – ir prezidento, ir kyšininkavimu kaltinamų parlamentarų ar teisėjų – tarsi simbolizuoja, kad Lietuvoje bando veikti demokratija. ES konstituciją mes šiaip ar taip būtume ratifikavę (o ir kas ją skaitytų!), o rinkimai visad liks rinkimais. Problema yra ne procesai – jie vyksta ir vyks. Problema ta, kad jie tapo tokie svarbūs, jog buvo pamiršta, vardan ko jie vyksta. Partijos savo rinkėjus bandė sugundyti gerumu ir populistiniu žavesiu, bet pamiršo, ko jos eina į Seimą ir ką ten patekusios turės nuveikti. Tą puikiai atspindėjo ir partijų programos, kuriose dominavo ne struktūriniai, o trumpalaikiai akcentai, ir priemonės - buvo daug gerų norų, tačiau nebuvo siūloma efektyvių jų įgyvendinimo principų ir būdų. Taip pat atrodo ir naujosios senosios Vyriausybės programa - labai abstrakti, „dosni“, tačiau vargu ar įgyvendinama.
 
Apžvelgiant besibaigiančius metus galima pasakyti, kad didžiausias įvykis daugelyje sričių visgi buvo tas, kad vėl nieko neįvyko. Apmaudu, nes būta neeilinės galimybės išnaudoti spartų ekonomikos augimą ir pradėti vykdyti struktūrines reformas, tačiau taip neatsitiko. O politinio aktyvumo ir konkrečios veiklos nebuvimo pasekmės akivaizdžios: ekonomikos augimo prognozės mažinamos, infliacijos - didinamos; mokesčiai auga, šešėlis plečiasi, o darbo jėgos konkurencingumas nyksta (o ir jos pačios šalyje mažėja).
 
Šiemet, tiesa, daug prižadėta (visai natūrali politikos metų pasekmė). Gražesniais ir geresniais bandydami atrodyti, politikai vienas už kitą dosnesnius ir išradingesnius pažadus dalijo. O kitais metais, sako, dalį jų netgi pildys. Tik nežinia, ar tie gražūs pažadai daug laimės naujaisiais metais atneš. Mus patikino, kad ir vėl bus didinama minimali alga, tik nepasakė, kokios iš to naudos sulauksim. Juk bene didžiausią tokio žingsnio naudą pajus valstybės ir „Sodros“ biudžetai. O tie, iš kurių kišenių valstybė dosnumą rodys, tos naudos pajus mažiau – kai kas tiesiog nebeišgalės samdytis darbuotojų ir turės nutraukti veiklą, kiti pasitrauks į šešėlį.
 
Vyriausybė ruošiasi ir atsakingam balansavimui mokesčių srityje. Džiugu, kad kitais metais bus panaikintas kelių mokestis, tačiau apmaudu, kad jį iš karto puolama kompensuoti kitomis (ir vargu ar geresnėmis) priemonėmis - dienpinigiais ir automobilių mokesčiu. Daug kalbama ir apie pajamų mokesčio tarifo mažinimą. Atrodo, labai pagirtinas ir esminis žingsnis, tačiau tik kol nepažvelgi giliau – juk mokestis tebūtų mažinamas trimis procentais, o biudžeto subalansavimui jo netekus jau rikiuojamos įvairios - neefektyvios ir apsunkinančios - kompensacinės rinkliavos (pvz., nekilnojamo turto mokestis).
 
Galima pasidžiaugti, kad 2004-ieji taip pat buvo ir įvertinimų bei apdovanojimų metai. Už verslo sąlygų gerinimą mus gyrė ir „The Wall Street Journal“ su Heritage fondu, ir Pasaulio bankas, ir Pasaulio ekonomikos forumas. Džiugu, tik vargu ar būtų galima tai vadinti praėjusiųjų metų sėkme, kadangi apdovanojama buvo už praeities darbus ir pasiekimus. Juolab kad pačių rinkos dalyvių vertinimu, verslo sąlygos šiemet per daug nepagerėjo – biurokratinių barjerų nemažėjo, pasipylė naujų darbo reguliavimų, jau nekalbant apie mokesčių naujoves. Visa tai sunkino verslo sąlygas ir mažino Lietuvos verslo konkurencingumą.
 
Norisi palinkėti, kad naujieji metai nebūtų vien tik pažadų dalijimo, pildymo ar ankstesnių darbų vaisių skynimo metai. Kad būtų mažiau balansavimo ir daugiau tikslingo ėjimo į priekį. Kad 2005-ieji taptų struktūrinių pokyčių, reformų ir sėkmės metais.