Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Apie batus ir (truputį) apie ratus

Žilvinas Šilėnas, LLRI ekspertas
2006-08-11
Komentaras, "Delfi.lt"
Importo tarifų didinimas avalynei, importuojamai iš Kinijos ir Vietnamo, yra netinkamas sumanymas, kurio esmė – pagerinti sąlygas Pietų Europos gamintojams visų Europos Sąjungos (ES) vartotojų, pardavėjų ir efektyvesnių gamintojų sąskaita. Tai, kad ši iniciatyva atitinka mažumos interesus, rodo beveik dviejų trečdalių ES šalių pasipriešinimas siūlymui taikyti importo apribojimus.
 
Avalynė iš Kinijos ir Vietnamo dažniau taiko į mažesnes pajamas turinčią pirkėjų grupę. Be to, pagal atmestą pasiūlymą, tarifai būtų taikomi ir vaikiškai avalynei. Tad importo tarifų didinimas pakeltų pigesnės avalynės kainas ir būtų skaudesnis mažesnes pajamas gaunantiems žmonėms. Didesnes pajamas gaunančiųjų ir kitokio kainų lygmens avalynę perkančiųjų šis importo tarifų padidinimas tiek nepaliestų. Be abejo, teigti, kad kai kurie Europos batų gamintojai nori pakenkti mažesnes pajamas gaunančiai visuomenės grupei, yra absurdiška, tačiau importo tarifų didinimo pasekmės būtų būtent tokios.
 
Batai iš Kinijos (kaip, beje, ir dauguma prekių iš Kinijos) ES rinkoje įsitvirtino tikrai ne dėl dempingo (jei jis ir egzistavo), o pirmiausia dėl pigesnės Azijos darbo jėgos, ką iš dalies ir įrodo antidempingo priemonių neveiksmingumas. Be to, dalis importuojamos avalynės iš Azijos yra pačių Europos gamintojų produkcija. Perkėlę gamybą jie išnaudoja tų šalių konkurencinį pranašumą – pigią, tačiau mažiau kvalifikuotą darbo jėgą. Kaltinti šias kompanijas nepatriotiškumu ar godumu prilygsta kaltinimams šykštumu, kai sugedusį užtrauktuką nuneši į vietinę siuvyklą, o ne pas dizainerį J. Statkevičių. Jei ką ir būtų galima kaltinti savanaudiškumu, tai kompanijas, norinčias priversti vartotojus pirkti jų gaminamą produkciją valdžios pagalba, o ne pačiam pirkėjui pasirenkant kainos ir kokybės santykį.
 
Tarifo didinimo šalininkai argumentuoja, esą tai ne protekcionizmas, o apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos. Tačiau reikia pripažinti, kad antidempingo priemonės praktiškai visada naudojamos apsaugoti savo šalies gamintojus nuo konkurencijos iš užsienio -  tereikia prisiminti Europos šalių Lietuvai iškeltas bylas iki tapimo ES nare. Be to, ir pačios dempingo nustatymo procedūros dažnai yra įdomios. Pavyzdžiui, šiuo atveju, įrodinėjant dempingo faktą, vidaus ir eksporto kainų palyginimui buvo pasirinkta Brazilija, nes Kinijos ir Vietnamo gamintojams nuspręsta netaikyti rinkos ekonomikos taisyklių.
 
Ar tai reiškia, kad ES, tame tarpe ir Lietuvos, avalynės gamintojai pasmerkti? Žinoma, kad ne. Europos gamintojai, kurie gamina brangų ir aukštos kokybės produktą, turėtų išlaikyti savo pozicijas ir net jas išplėsti, eksportuodami į tą pačią Kiniją, kur, kylant pajamoms, didės prabangių prekių paklausa. Vokietija, o ne Kinija yra daugiausiai pasaulyje eksportuojanti šalis, nes vokiečiai gamina tikrus, o ne žaislinius Mercedes‘us. Taip pat ir Europos avalynės gamintojai, kurie laiku investuoja į kokybę ir prekinį ženklą, o ne bando konkuruoti su Kinijos gamintojais, siūdami basutes už „4.99 Lt“, sėkmingai konkuruos ir toliau.
 
Lankstumas ir greitis yra kiti Lietuvos gamintojų privalumai konkuruojant su Azijos gamintojais. Todėl valdžios pastangos turėtų būti nukreiptos ne į neefektyvias apsaugos priemones, o sudaryti prielaidas verslui išnaudoti lankstumą. Šiame kontekste verslo reguliavimas ir apribojimai, pvz., darbo laiko apribojimas, tikrai nepadeda konkuruoti globalioje rinkoje.
 
Priešprieša tarp keturiolikos, daugiausia šiaurinių, šalių, pasipriešinusių importo tarifų didinimui, ir devynių šalių, balsavusių „už“, rodo ne tik geografinį, bet ir vertybių skirtumą. Vienoje pusėje – globalizacijos teikiamų galimybių išnaudojimas, kitoje – bandymai statyti didžiąsias kinų sienas. Iki šiol Lietuva naudojosi globalizacijos galimybėmis, tad ir dabar orientacijos keisti nereikėtų.