Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Apie ekonominės politikos aktualijas

2007-11-14
Interviu, "Sekundė"
LLRI eksperto Vytauto Kuokščio komentarai, ar infliacija pajėgi „suvalgyti“ išaugusias gyventojų pajamas, apie tikimybę, kad darbo užmokestis gali sumažėti, apie grėsmę šeimos ūkiams bankrutuoti. Apie tai, kad, nors didėja darbo užmokestis ir kyla statybinių medžiagų kainos, būstas gali pigti.
 
– Kokia tikimybė, kad 2008-2010 metų infliacija „suvalgys“ per pastaruosius trejus metus vidutiniškai 1,6 karto išaugusį žmonių darbo atlygį?
 
– Pastaruoju metu atlyginimai Lietuvoje auga tikrai sparčiai. Pagal oficialius duomenis, atlyginimai, atskaičiavus mokesčius, 2003 metų pabaigoje siekė 873 litus per mėnesį, o 2007-ųjų antrąjį ketvirtį – 1369 litus. Kitaip tariant, išaugo pusantro karto. Nors dalis to statistinio augimo gali būti susiję su mažėjančiu „vokeliuose“ mokamų atlyginimų populiarumu, pajamų didėjimas vis dėlto buvo spartus. Be darbo pajamų, namų ūkių pajamas didino ir emigrantų siunčiami pinigai, valdžios socialinės išmokos.
 
Prognozuojama, kad ateityje atlyginimai ir toliau turėtų augti sparčiai, nors lėtėjančiu tempu. Finansų ministerijos nuomone, atlyginimai „į rankas“ dar šiais metais turėtų išaugti penktadaliu, 2008 metais – 15 procentų, 2009 metais – 8 procentais. Be to, atlyginimą padidins ir nuo 2008-ųjų mažinamas gyventojų pajamų mokestis. Tačiau gyventojų perkamąją galią mažina spartėjantis kainų augimas. Vartojimo krepšelis per 2005 metus pabrango 3 procentais, 2006 metais – 4,5 procento. 2007, 2008 ir 2009 metais tas brangimas turėtų siekti atitinkamai 5,6 procento, 5,5 procento ir 4,8 procento.
 
Nors vidutinis atlyginimų didėjimas lenkia ir ateityje turėtų lenkti vartotojų kainų augimą, reikia atsižvelgti, kad tiek vidutinis atlyginimas, tiek ir vartotojų kainų indeksas – tai tik apibendrinta statistika. Nors statistika registruoja vidutinio atlyginimo augimą, to nejaučia tie, kurių pajamos nepriklauso nuo rinkos (pavyzdžiui, pensininkai, studentai ar bedarbiai) – jų pajamų lygį lemia atitinkamų socialinių išmokų dinamika.
 
Kainų augimas taip pat skirtingai veikia įvairias gyventojų grupes, priklausomai nuo jų gyvenamosios vietos ir sąlygų. Brangstant šildymui, labiausiai nukenčia tie, kurie neturi alternatyvos pasirenkant šildymo sistemą. Pavyzdžiui, individualiuose namuose gyvenantieji gali sušvelninti priklausomybę nuo energijos bei komunalinių paslaugų kainų augimo, įdiegę galimybę kūrenti kelių rūšių kurą. Be to, mažiau šildymo brangimą jaučia tie, kurie gauna šildymo kompensacijas.
 
Jeigu kalbėsime apie maisto kainų augimą, tai čia labiausiai nukenčia mažiau pasiturintys gyventojai, kurie didelę dalį savo pajamų išleidžia maisto produktams (kaip, beje, ir komunalinėms paslaugoms).
 
– Prisiklausę finansų ir ekonomikos ekspertų nuomonių žmonės nebežino nė ką galvoti. Tie, kurie įsigijo nekilnojamojo turto, baiminasi, kad jį praras, kurie dar tik norėjo pagerinti savo gyvenimo sąlygas – laukia, nes bijo, kad ekonomikos kilimo laikas jau praeityje ir visiems teks susiveržti diržus.
 
– Pastaraisiais metais Lietuvos gyventojai iš tikrųjų sparčiai skolinosi. To skolinimosi kol kas nepristabdė ir didėjančios palūkanos. Todėl pasigirsta nuogąstavimų, kad gyventojai skolinasi per daug, kitaip tariant, pernelyg optimistiškai vertina ateitį, savo būsimas pajamas. Tačiau mes tiksliai nežinome, kokios ateityje bus tos pajamos. Jos priklausys nuo to, kaip plėsis Lietuvos ekonomika, jos potencialas, ūkio našumas. Nuo to priklausys, ar išsipildys optimistiniai lūkesčiai: ne tik gyventojų, bet ir įmonių, kurios investuoja, plečia veiklą, nes tikisi ateityje uždirbti. Investicijos visada susijusios su rizika, jos išvengti nėra įmanoma. Svarbu, kad ta rizika būtų blaiviai vertinama.
 
Atlyginimų augimą lemia tiek pasiūlos, tiek paklausos veiksniai. Šalies ekonomikai plečiantis, reikia vis daugiau darbuotojų – todėl auga darbo jėgos paklausa. O vykstant emigracijai, tų darbuotojų pasiūla mažėja. Darbuotojų stinga ir dėl švietimo sistemos trūkumų – nelanksčiai reaguojama į tai, kokių darbuotojų reikia darbo rinkoje. Darbo jėgos imigracija – grįžtantys lietuvių emigrantai arba iš kitų šalių atvykstantys darbuotojai – padidintų darbo jėgos pasiūlą. Todėl tai galėtų būti postūmis atlyginimams augti lėčiau ar net sumažėti.
 
Bet juk yra ir kita pusė – jeigu įmonės galėtų pasirinkti iš didesnio darbuotojų rato, jos galėtų pasiūlyti geresnį arba pigesnį gaminį ar paslaugą vartotojui, taigi būtų mažesnis spaudimas kainoms augti.
 
– Kokie yra tie pagrindiniai signalai, kurie žmonėms praneš apie jų šeimos ūkiui išaugusį bankroto pavojų?
 
– Kiekvienas žmogus ar namų ūkis, priimdamas finansinius sprendimus – pavyzdžiui, skolindamasis – atsižvelgia į savo individualią situaciją: esamas ir būsimas pajamas, išlaidas, palūkanas ir pan. Aišku, kuo daugiau prisiimama įsipareigojimų, paskolų, tuo didėja rizika, kad jos nebus grąžinamos. Todėl svarbu nepervertinti savo galimybių ir prisiminti, kad praeities ekonomikos tendencijos – pavyzdžiui, spartus atlyginimų augimas, mažos palūkanų normos – nebūtinai tokios turi išlikti ir ateityje.
 
Apskritai Lietuvoje įsiskolinimo lygis kol kas nėra didelis, palyginti su Vakarų Europos valstybėmis ar kaimyninėmis Latvija ir Estija. Be to, pradelstų paskolų rodikliai atrodo neblogai (aišku, tai galėtų greitai pasikeisti, pablogėjus ekonominei situacijai). Tačiau vėl – tai tik apibendrinti statistiniai rodikliai, kiekvieno situacija yra specifinė: kažkieno blogesnė, kažkieno geresnė. Galbūt kam nors sveika būtų pataupyti, o kitas gali sau leisti pasiskolinti ir daugiau. Todėl daryti vienareikšmių išvadų visiems namų ūkiams negalima.
 
– Nėra tiksliai žinoma, kokia gyvenamojo būsto projektų vystytojų pelno marža, tačiau vis dėlto daugelis „Verslo vartų“ skaitytojų nesupranta, kaip gali kristi būsto vertė, kai nenumaldomai auga energijos ir statybinių medžiagų kainos.
 
– Kai didėja gamybos sąnaudos, tai nereiškia, kad būtinai turi brangti ir galutinis produktas. Galutinio produkto kaina priklauso nuo įvairių aplinkybių. Jeigu mažėja to produkto paklausa arba jeigu auga konkurencija, tai, net ir kylant gamybos sąnaudoms, gali būti, kad galutinė kaina sumažės. Tas pats galioja ir statybos versle. Be to, jeigu mažėja produkcijos kainos, įmonės patiria didesnį spaudimą mažinti savo sąnaudas, kelti veiklos efektyvumą ir našumą.
 
Tarkime, įmonė įsigyja modernų įrenginį, kuris naudoja mažiau energijos ir nudirba tai, ką anksčiau veikė keli darbuotojai. Tokiu atveju gali būti, kad net ir mažėjant parduodamos produkcijos kainoms ir brangstant darbo jėgai bei energijos ištekliams, įmonė sugebės nemažinti gaunamo pelno.
 
– Ar dar viena ekonomikos krizė (1996 ir 1998-1999 metų) nesukels dar vienos emigracijos bangos, neįstums šalies į dar didesnę duobę?
 
– Be abejonės, emigracija labai priklauso nuo ekonominių sąlygų (nors ne tik nuo jų). Kuo didesnis pragyvenimo lygio skirtumas tarp Lietuvos ir turtingesnių šalių, tuo didesnės paskatos emigruoti. Tačiau Lietuvoje vykę emigracijos procesai turėjo ir teigiamą aspektą: išvykus darbuotojams, sumažėjo darbo jėgos pasiūla, todėl išaugo jos kaina, kitaip tariant, atlyginimai. Tai savo ruožtu didina paskatas emigravusiesiems sugrįžti.
 
Todėl, siekiant išvengti minėto scenarijaus, reikia, kad ekonomikos augimas išliktų spartus. Valdžiai pirmiausia reikia gerinti verslo ir investicines sąlygas, mažinti biurokratinę reguliavimo naštą. Taip pat reikia vykdyti strateginių sričių – švietimo, sveikatos – reformas. Siekiant užtikrinti ilgalaikį valstybės finansų tvarumą, reikia griežtinti valstybės išlaidų politiką, didinti jų tikslingumą ir mažinti biudžeto deficitą. Kita svarbi problema – palyginti didelis darbo pajamų apmokestinimas ir darbo santykių reguliavimas.