Pastarosiomis dienomis Seimo komitetuose pradėtas svarstyti naujo Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo projektas. Nors pagrindinė šio įstatymo rengimo priežastis yra poreikis suderinti Lietuvos žemės ūkio politikos nuostatas su ES bendrąja žemės ūkio politika, tačiau ir senasis, dar tebegaliojantis įstatymas, turi būti keičiamas dėl daugelio kitų priežasčių.

          

Deja, poreikį keisti Lietuvos žemės ūkio politiką reglamentuojančias nuostatas pripažįsta ne visi. Kai kurie Seimo nariai ir interesų grupių atstovai, ypač dalyvavę rengiant senąjį įstatymą, nelinksta atsisakyti kai kurių ekonomiškai nepagrįstų jo nuostatų. Ypač vangiai sprendžiamas klausimas dėl fiksuotos biudžeto dalies skyrimo žemės ūkiui ir kaimo plėtrai. Kaip žinia, dar galiojančiame įstatyme žemės ūkiui yra numatyta skirti ne mažiau kaip 10 proc. Lietuvos nacionalinio biudžeto lėšų.

          

Nenoras atsisakyti fiksuotos finansavimo dalies, skiriamos žemės ūkiui, stebina ne vien todėl, jog šios nuostatos nesilaikė praktiškai nė viena vyriausybė, o daugiausia pastangų buvo skiriama tam, kaip kuo plačiau apibrėžti šią sritį, kad bent formaliai skiriamos lėšos siektų nustatytą dydį, tačiau tuo pačiu nebūtų labai nuskriaudžiamos kitos iš biudžeto finansuojamos grupės. Labiausiai atsinaujinusi diskusija dėl žemės ūkio finansavimo principų stebina dėl to, jog šis fiksuotos biudžeto dalies skyrimo principas nedera nei prie pažangių biudžeto planavimo metodų, nei prie ekonominės logikos.

          

Pirmiausia reikia prisiminti, jog valstybės biudžetas yra valstybės veiklos planavimo priemonė. Biudžeto lėšos yra pagrindinė valstybės vykdomų funkcijų finansavimo priemonė, o jo planavimo metu turi būti susiejami esami poreikiai su turimais ištekliais ir atsižvelgiama į visų finansuojamų sričių poreikius. Tai galima efektyviai pasiekti tik tuomet, kai strategija ir išlaidų sąmata yra svarstoma kaip vieningas dokumentas, nes tik taip galima išvengti atsitiktinių ar netikslingų išlaidų bei biudžeto ir visos veiklos fragmentiškumo. Tuo tarpu įstatymu iš anksto nustatytos valstybės išlaidos svarstomos atsietai nuo kitų valstybės funkcijų ir joms finansuoti skirtų lėšų.

          

Antra, nustatant biudžeto išlaidas visada turi būti numatyti jų finansavimo šaltiniai. Priešingu atveju net ir formalūs įsipareigojimai skirti lėšas žemės ūkio programoms gali likti neįvykdyti. Beje, taip jau ne kartą atsitiko, ir viena iš priežasčių buvo strateginio biudžeto planavimo principų nesilaikymas. Be to, ir Lietuvos Konstitucijoje biudžeto išlaidų didinimas yra siejamas su finansavimo šaltinių numatymu. Išankstinis biudžeto dalies žemės ūkiui fiksavimas įstatymu pažeidžia šį principą, ir dėl to dažnai lieka nuvilti pačių ūkininkų lūkesčiai.

          

Galiausiai verta aptarti ir ekonominius argumentus, kurie dažnai naudojami norint pagrįsti fiksuotos biudžeto dalies skyrimo žemės ūkiui svarbą. Dažniausiai teigiama, jog žemės ūkis ne tik nėra biudžeto išlaikytinis, bet ir suteikia darbo trečdaliui šalies gyventojų ir išlaiko daugelį su juo susijusių verslų. Esama net konkrečių skaičiavimų, kiek žemės ūkio veiklos dėka surenkama lėšų į šalies biudžetą, bei teigiama, jog dėl to bent jau tokia pati biudžeto dalis turėtų būti skiriama žemės ūkiui remti.

          

Iš karto norisi pastebėti, kad tokie argumentai yra menkai pagrįsti ir rodo prastą ekonominių dėsnių supratimą. Tie, kurie juos pateikia, pirmiausia pamiršta esminį rinkos elementą – paklausą. Kitaip sakant, reikia pradėti nuo žemės ūkio ir maisto produktų vartotojų, nes būtent jų turimi poreikiai sukuria paklausą šiems produktams. Jeigu jos nebūtų, šie produktai būtų nereikalingi, kad ir kiek daug darbo ir pastangų būtų įdėta jiems išauginti ar pagaminti. Būtent paklausa sukuria pasiūlą, todėl jei jau norima aiškintis, kas ką Lietuvoje išlaiko, tai teisingiausia būtų teigti, jog vartotojai išlaiko žemės ūkio produktų gamintojus.

          

Taip neprasminga teigti, kad žemės ūkiui turi būti skiriama bent jau tiek pat lėšų, kiek iš jo gauna biudžetas. Tokiu atveju bet kurios kitos srities atstovai taip pat turi teisę gauti tiek, kiek sumoka mokesčių. Tai reiškia, jog iš biudžeto nieko neturėtų gauti neturintys darbo ir nesugebantys patys savęs išlaikyti, o daugiausia gautų daugiausia uždirbantys ar išleidžiantys vartojimui, nes būtent jie sumoka į biudžetą daugiausia. Bet ar su tokiu socialinio teisingumo supratimu sutiks tie, kurie kalba apie fiksuotos biudžeto dalies skyrimą žemės ūkiui? Turbūt ne, nes šitaip būtų visiškai neatsižvelgiama į žmonių poreikius. Taigi, siūlymas skirti fiksuotą finansavimo dalį žemės ūkiui (ar bet kuriai kitai sričiai) prieštarauja pagrindiniams ekonominiams ir biudžeto planavimo principams, o jo įgyvendinimas ateityje duotų priešingų rezultatų, nei tikisi jo rėmėjai.