Rytoj, t.y. balandžio 1 d. Lietuvoje bus panaikintos minimalios muitinio įvertinimo kainos. Ši priemonė jau seniai trikdė užsienio prekybą ir importą į Lietuvą iš kitų šalių, dirbtinai pakeldama įvežamų prekių kainą ir stabdydama verslo plėtrą Lietuvoje. Minimalaus muitinio įvertinimo taikymas buvo žalingas ne tik dėl to, jog iškreipdavo prekių kainą, bet ir dėl to, kad apsunkino prekių įvežimo procedūrą ir ne kartą sukėlė kitų šalių nepasitenkinimą. Todėl jo atsisakymas yra labai sveikintinas Lietuvos vyriausybės sprendimas.

          

Deja, reikia pastebėti, jog šis žingsnis turbūt dar nebūtų žengtas, jei Lietuva nesiektų narystės PPO. Net ir esant nuolatiniam spaudimui iš išorės, Lietuvos institucijos nesugebėjo panaikinti minimalių muitinio įvertinimo kainų tada, kada buvo planuota - t.y. šių metų pradžioje. Kaip bebūtų gaila, dažnai į ekonomiškai racionalius pasiūlymus įsiklausoma tik tada, kai elementarių ekonomikos taisyklių nesilaikymas pradeda grėsti tarptautiniais nesusipratimais ar smukdyti tarptautinį Lietuvos prestižą.

          

O tokių neracionalių, iš nežinojimo ar grupinių interesų atsirandančių norų riboti užsienio prekybą pastaruoju metu Lietuvoje kyla vis daugiau. Kadangi dėl tarptautinių įsipareigojimų Lietuvos vyriausybė dažnai negali vienašališkai kelti importo muitų, vis dažniau bandoma pasinaudoti labiau užslėptais prekybos ribojimo būdais. Vis dažniau bandoma pasinaudoti prekių kokybės standartais, antidempingu ir kitomis prekybos ribojimo priemonėmis. Tarsi pagrindinė ekonominių sunkumų Lietuvoje priežastis būtų ne didelis verslo reguliavimas, teisinis nestabilumas ir ribojamas įmonių gebėjimas konkuruoti, o įvežamos į Lietuvą prekės.

          

Stebina elementarių ekonomikos taisyklių nežinojimas. Juk viena iš seniai priimtų taisyklių yra tai, jog laisva prekyba yra naudinga valstybei, ypač mažai valstybei, jos ūkio plėtrai, naudinga ne tik vartotojams, bet ir patiems gamintojams. Pastarojo dalyko kaip tik ir nesuvokia Lietuvos užsienio prekybos formuotojai. Stebėtina, kai pamirštama, jog būtent prekybos liberalizavimas ekonominių reformų pradžioje labai prisidėjo prie Lietuvos ekonomikos augimo. Ir dar labiau stebina, kai vietoje to, kad paaiškinti Lietuvos žmonėms prekybos naudą, vienas iš ministrų viešai moko kaip pasinaudoti netarifinėmis prekybos ribojimo priemonėmis. Tokius sprendimus galima paaiškinti tik elementarių užsienio prekybos dėsnių nežinojimo arba atviru visuomenės interesų ignoravimu, siekiant apsaugoti siaurą interesų grupę.

          

Tad sveikinant Lietuvos vyriausybės sprendimą atsisakyti minimalių muitinio vertinimo kainų reikia palinkėti ryžto vykdant racionalią ekonominę politiką ir vengti tik trumpalaikę naudą teikiančių, ir tik atskiroms interesų grupėms naudingų sprendimų.