Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Apie protestus

Remigijus Šimašius, LLRI teisės ekspertas
2000-04-03
Komentaras, Žinių radijas
Kažkada lietuviai stebėdavosi kasmetiniais geležinkelininkų streikais Prancūzijoje, kasketvirtiniais lėktuvų pilotų streikais Skandinavijoje, dažnais angliakasių streikais Lenkijoje, žemdirbių akcijomis Europos Sąjungos šalyse. Deja, į Lietuvą atėjo panašūs laikai. Nebe mitingais ir piketais, o kelių blokadomis ir demonstratyviais badavimais siekiama palenkti valdžią savo labui.
          
Kalbant apie šiuos protestus reikėtų išskirti du aspektus. Pirmas aspektas yra protestų forma. Akivaizdu, kad užblokavus kelius nukenčia niekuo dėti žmonės, šiurkščiai pažeidžiama viešoji tvarka. Taigi, net nesigilinant į reikalavimų esmę tenka stebėtis, kodėl Lietuvos valdžia, uoliai reguliuodama rinkos veiklą, nesiima savo pareigos užtikrinti teisėtumą.
          
Kitas, sudėtingesnis, aspektas yra protestuotojų reikalavimai ir jų pagrįstumas. Negalima nepastebėti, kad reikalavimai yra dviejų rūšių. Vieni, pavyzdžiui, privatūs vežėjai, reikalauja tiesiog netrukdyti dirbti ir tai galima tik palaikyti. Kiti iš valdžios, deja, reikalauja subsidijų, kompensacijų ar tiesiog pinigų. Kalbėsiu tik apie šiuos reikalavimus. Nors reikalavimai ir pridengiami po gražiai atrodančiomis teisingumo, teisėtumo ar kitokiomis skraistėmis, tačiau juos keliantys asmenys lenda į valstybės biudžeto, t.y., į mokesčių mokėtojų, t.y., į mūsų visų kišenes. Dar kitaip tariant, tokie žmonės bando spręsti savo problemas kitų sąskaita.
          
Verta atkreipti dėmesį, kokiose srityse kyla tokie privilegijų reikalavimai, kas juos kelia. Ogi tie, kuriems valdžia pati kažkada davė suprasti, jog taip galima. Panagrinėkime du labiausiai nuskambėjusius praėjusios savaitės atvejus. Pirmas -susijęs su cukrinių runkelių augintojais. Valstybė, priėmusi Cukraus įstatymą, drastiškai apmuitinusi importuojamą cukrų parodė šiame sektoriuje dirbantiems, kad cukraus gamyba yra laikoma išskirtine sritimi, t.y., valdžia dar iki pastarųjų protestų sprendė vienų Lietuvos žmonių (cukraus augintojų ir gamintojų) problemas kitų Lietuvos žmonių (visų vartotojų, saldumynų gamintojų) sąskaita. Nenuostabu, kad žmonės įtikėjo savo privilegijuota padėtimi ir bet kokį jos pablogėjimą vertina kaip jų neva "teisių" pažeidimą. Net protestuotojų apeliavimas į laisvą rinką yra nepagrįstas vien todėl, kad negalima tuo pačiu metu turėti ir laisvos rinkos atveriamų galimybių, ir valstybinio planavimo užtikrinamo tariamo saugumo.
          
Kiti labai nuskambėję protestuotojai, atrodo, iš visai kitokios srities ir visai su kitokiais reikalavimais. Tai - "Inkaro" darbuotojai. Tačiau, nepaisant užuojautos atlyginimo negaunantiems darbininkams, kurie dėl valdiškų apribojimų kitur negali susirasti darbo ir taip tampa reguliavimo įkaitais, tenka pasakyti, kad jų reikalavimai netinkami. Netgi jei darbdavys nesumoka atlyginimo, tokia pareiga automatiškai neperkeliama ant visos visuomenės pečių. Tačiau badautojus galima suprasti. Jie juk matė, kaip metai iš metų įmonės savininkai buvo maloninami lengvatinėmis paskolomis, kaip valdžia rėmė įmonės savininkus. Natūralus klausimas, jei jie gavo, kodėl mes blogesni?
          
Taigi, valdžia, susidurianti su nepateisinamais protestais, iš dalies pati dėl jų yra ir kalta - ji pati davė žmonėms blogus pavyzdžius, pati maitino nepagrįstais pažadais, pati suteikinėjo privilegijas. Todėl spręsdama į Gordijaus mazgą panašias streikininkų iškeltas ar sukeltas problemas, ji neturėtų užmiršti svarbiausio - kad turi vykdyti tokią politiką, kuri niekam niekuomet net tikėtis neleistų gyventi kitų žmonių sąskaita.