Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Apie sausros padarytus nuostolius ir kompensacijas žemės ūkiui

LLRI
2000-05-23
Komentaras, Žinių radijas
Pastarosiomis dienomis Lietuvoje vyksta ginčai dėl to, kokio dydžio žalą Lietuvos ūkininkams padarė pastarojo mėnesio sausi ir šalti orai. Praėjusią savaitę į Lietuvos Vyriausybę kreipėsi Žemės ūkio rūmai, prašydami paskelbti Lietuvą stichinės nelaimės ištiktu kraštu bei skubiai ieškoti užsienio šalių ir tarptautinių organizacijų paramos. Žemės ūkio rūmų vertinimu, sausros ir šalnų padaryti nuostoliai siekia 250 mln. Litų. Vakar savo vertinimus pateikė Žemės ūkio ministerijos darbuotojai. Jų skaičiavimais, padarytų nuostolių dydis labai smarkiai skiriasi ir vertinamas tik 10 mln. Litų.  Taigi, skirtumas siekia net 25 kartus. Tačiau nenuostabu, jog pateikiami duomenys skiriasi: Žemės ūkio rūmai ir jų atstovaujami ūkininkai yra suinteresuoti gauti kuo didesnę paramą, tuo tarpu Žemės ūkio ministerija yra suinteresuota kuo mažesnėmis ir taip trūkstamomis biudžeto išlaidomis.
 
Tačiau šiuose ginčuose dėl tikslių nuostolių įvertinimų pamirštami esminiai dalykai, t.y. kas turi atsakyti, įvykus tokio pobūdžio nelaimėms, ar jų padaryti nuostoliai turi būti dengiami mokesčių mokėtojų ar užsienio pagalbos lėšomis. Juk geriausias apsidraudimas nuo tokio pobūdžio nuostolių yra savo sklypų ar derliaus apdraudimas privačiose draudimo įmonėse. Kažkodėl šiuo metu taip savo verslą saugo tik 3 proc. ūkininkų. Tiesa, pagrindinis ūkininkų argumentas yra tas, jog drausti derlių ar sklypus jiems yra per brangu. Tačiau tokiu atveju reikia ieškoti tikrųjų kainų iškraipymo priežasčių, o ne daryti išvadą, kad todėl už tai atsakyti ir nuostolius padengti turi valstybė, o tiksliau - mokesčių mokėtojai. Tam turi įtakos ir išlikęs stiprus įsitikimas, jog kaimas gali išsilaikyti tik remiamas valstybės.
 
Tačiau įsigilinus į ūkininkų nesugebėjimo savarankiškai plėtoti verslą priežastis, paaiškėja, jog būtų ne per brangu drausti pasėlius ir derlių, jei kaime normaliai funkcionuotų žemės rinka bei laisvi verslo santykiai tarp skirtingomis veiklomis užsiimančių kaimo gyventojų. Jei galima būtų laisvai prekiauti žeme, ją užstatyti bankams ir pan., atsirastų kur kas daugiau galimybių apsidrausti nuo sezoninių svyravimų bei stichinių nelaimių. Padaugėjus pajėgiančių draustis ūkininkų skaičiui, sumažėtų ir draudimo paslaugų kaina. Tuo pačiu sumažėtų priklausomybė nuo valstybės, nes bet kokiu atveju pastaroji yra nebepajėgi išlaikyti daugumą Lietuvos ūkininkų.
 
Sausros ir šalnų padaryti nuostoliai suteikia dar vieną progą imtis iš esmės keisti verslo santykius žemės ūkyje, sudaryti sąlygas savarankiškai plėtoti verslą kaime, ūkininkams patiems spręsti, kas jiems yra naudinga ir prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Juk taip yra bet kurioje kitoje ūkio šakoje. Deja, kol kas atrodo, jog tai ir nepakils virš diskusijų “kas kiek kam turi atlyginti” lygio. Galiausiai visi liks nepatenkinti, o sąlygos ateityje apsidrausti nuo tokių reiškinių neigiamų pasekmių bei negaišti laiko ginčams taip ir liks nesudarytos.