Sveikatos sistema Lietuvoje sunkiai serga. Ligos požymiai – pacientas, kuriam gydyti sveikatos sistema egzistuoja, yra nereikšminga figūra, kurios poreikis ir patogumas ignoruojamas; gydytojai, kurių darbas yra gydyti pacientą, tuo negali užsiimti, nes dirba menkai apmokamą administracinį darbą, skirtą nepereikvoti gydymui skiriamų lėšų; na ir - nuolatinis pinigų stygius, nors žmogui atrodo, kad už gydymą jis moka ir per valstybinius mokesčius, ir tiesiogiai, besinaudodamas gydymo paslaugomis, pirkdamas, vaistus, duodamas gydytojui į kišenę. Kad sveikatos sistema serga, niekas neabejoja, šiuo metu ginčijamasi dėl efektyviausių gydymo būdų.

          

Štai Seime svarstomos Sveikatos draudimo įstatymo pataisos, pagal kurias vienai iš sveikatos sistemos dalių – vaistams – bus pritaikytas naujas, Lietuvos Respublikos Seimo biudžeto ir finansų komitete sukurtas vaistas. Įstatymo projekte teigiama, kad „bazinei kompensuojamojo vaisto kainai apskaičiuoti naudojamos gamintojo kainos turi būti mažesnės arba ne daugiau kaip 5 procentais viršyti mažiausią atitinkamų vaistų gamintojo Europos Sąjungos šalyse“.

          

Receptas skamba itin painiai, pasiūlymo esmę sunkoka suprasti, skirtingai interpretuojant pasiūlytas sprendimas gali padėti bent kuriam laikui pagerinti dalies sveikatos sistemos būklę arba gali ją pražudyti.

          

Pirmiausia norisi aptarti, kaip protingai interpretuojant pasiūlytą įstatymo projekto nuostatą, sveikatos sistema pajudėtų išgijimo link. Tam reikia, kad ta mažoji europinė kaina būtų naudojama tik ir tik bazinei kainai apskaičiuoti. Klausytojams primenu, kad bazinė kaina yra naudojama vaistų kompensacijoms apskaičiuoti. Taigi, vadovaudamasis europinėmis kainomis apskaičiavai bazinę kainą – tuo turėtų ir užsibaigti projekte įvardintų europinių bazinių kainų misija. Importuojamų vaistų gamintojo kainos liktų, kaip jau įprasta, atskiros kalbos, atskirų derybų objektas, kurių irgi būtų galima atsisakyti, nes poreikis joms žymiai sumažėtų. Toks mechanizmas leistų išvengti korupcijos, kurios galimybė dabar potencialiai egzistuoja, nes bazinės kainos nustatomos pagal didmenininkų ir valstybės suderėtas gamintojo kainas. Tai būtų prielaida mažinti kompensacijas ir įvesti visuotinį primokėjimą už vaistus, kuris kompensacijų sistemoje yra būtinas, kad apribotų nepagrįstą paklausą santykinai pigiems vaistams. Tai būtų tarsi valiutų taryba vaistų sistemoje, kuomet kompensacija yra pririšta prie nuo mūsų nepriklausančio, tarkim, objektyvaus, dydžio.

          

Tačiau pasiūlyta įstatymo projekto formuluotė ją taikantiems gali pasufleruoti ir ne tokį optimistinį variantą. Mažosios europinės kainos gali būti naudojamos ne tik bazinei kainai, bet ir pačioms gamintojo kainoms nustatyti. Plika akimi gal ir sunkoka įžvelgti esminį skirtumą, bet toks yra. Mat jei mažiausias europines kainas būtų ketinama registruoti ir kaip gamintojo kainas, tuomet tai reikštų, kad dalis vaistų į Lietuvą apskritai nepatektų. Nepatektų ta dalis vaistų, kuri visame pasaulyje kainuoja brangiau už pigiausius vaistus, nes tokių vaistų, net ir esant kompensuojamoms kainoms, vežti neapsimokėtų. Juo labiau jų neapsimokėtų vežti tuo atveju, jei šie vaistai būtų apskritai nekompensuojami. Kompensuojamų vaistų apsupty šie vaistai būtų itin brangūs, sergantieji jų tiesiog negalėtų įpirkti. Trumpai tariant, atsiras vaistų deficitas, labai nesinori kalbėti apie tai, ką sergančiam žmogui jis reiškia. Kai bus siekiama pašalinti deficitą, teks imtis priemonių, kurios visą vaistų kompensavimo sistemą padarys dar neskaidresne, su dar didesnėmis korupcijos galimybėmis, kurių siūlomais sprendimais lyg ir siekiama išvengti. Pavyzdžiui, gali būti organizuojami individualūs vaistų užpirkimai, specialiosios derybos, vietinės gamybos organizavimas ar kiti brangūs, bet neefektyvūs sprendimai.

          

Mėgstama pasiremti Europos Sąjungos patirtimi. Ne visada ji sektina, tačiau šiuo atveju ji byloja prieš gamintojo kainų fiksavimą.

          

Na, o grįžtant prie sergančios sveikatos sistemos, prie pasiligojusio vaistų kompensavimo, aišku, kad didžiausios problemos kyla dėl sveikatos sistemoje itin giliai ir plačiai išsikerojusio valstybinio planavimo ir reguliavimo, persipynusio su valstybiniu finansavimu ir todėl dideliais interesais. Problemos įsišaknijusios taip giliai, kad, atrodytų, beviltiška jas net pajudinti – beviltiška panaikinti vaistų sąrašus, beviltiška įteisinti legalų primokėjimą už paslaugas. Bet jei problemos nebus įveiktos, ateis metas, kai problemos įveiks mus.