Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Apie viešą kalbėjimą

Guoda Steponavičienė, LLRI viceprezidentė
2006-04-06
Komentaras, "Veidas" ("Ką pasakytų F.Bastiatas?")
Metinis Prezidento pranešimas ir formaliai, ir neformaliai yra įvykis viešajame šalies gyvenime, kurį mes, įvairių politikų analitikai, ilgai komentuojame. Lietuvoje, kur viešiems asmenims sakyti progines kalbas nėra tradicijos, Prezidentui tenka nelengva užduotis. Viena vertus, kiekvienas politikas linkęs orientuotis į tai, ką nori išgirsti rinkėjas. Kita vertus, metinis pranešimas – tai ne rinkiminė programa, tad nėra visiškai aišku, ką Lietuvos žmonės jame norėtų išgirsti.
 
Iš esmės, visiems būtų geriau, jei jie išgirstų tiesą. Ir nebūtinai žmonės to nenori. Tiesa, labai žmogiška yra norėti apsigauti, ypač kai melas yra patogus. Tačiau, tiesos noras taip pat žmogiškas, nors ir daug tylesnis.
 
Todėl vertindamas pranešimo turinį gali tik sutikti arba nesutikti su jo tiesa. Visi kiti priekaištai ar reikalavimai, kuriuos šalies vadovo pranešimui kelia jo komentatoriai, manau, yra menkai reikšmingi. Tai, ar pasiūlymai pakankamai konkretūs, ar kas nors nauja pasakyta, palyginti su pernai, kokiu tonu ir stilium tai parašyta – visa tai nekeičia pranešimo esmės.  
 
Ko ne dažniausiai minimas ir dėmesio vertas yra kritikų argumentas, kad Prezidentas vis kalba ir kalba, o gyvenime niekas nesikeičia. Tačiau, nėra taip jau akivaizdu, kad nesikeičia. Tai, kad pokyčiai neatsispindi statistikoje ar nėra pastebimi mūsų akimis, dar nereiškia, kad jų nėra. Žinia, tokie vertinimai priklauso nuo pasaulėžiūros. Iš naudojamų argumentų viešosiose diskusijose (jau nekalbant apie akademinę sferą) matyti labai ryškus vyraujantis technokratinis požiūris. Dažnas tiki tik skaičiais išreikštais argumentais, išsijuosę matuoja šalies gerovę ir ekonomiką tarsi matuotų stalo plotį ar svertų dešrą. Tačiau visi šie matai yra tik pėdsakai. Reiškinius lemia žmonių veiksmai, o juos – jų mintys, kurios smarkiai kinta, priklausomai nuo to ką žmogus išgirsta iš aplinkos.  
 
Kiekvienas reiškinys visuomenėje, o tuo labiau reforma, apie kurių nevykimą kalbama, turi subręsti. Brendimas tas vyksta ne kur kitur, o žmonių galvose. Reformos bręsta greičiau esant kritinei situacijai. Būtent dėl to geros reformos dažniausiai gimsta krizių metu. Ir ne dėl kokios kitos priežasties, o dėl to, kad krizėje esantys žmonės yra priversti galvoti apie sprendimus. Jie neturi kur nuo to pasislėpti, nes sprendimų nepriėmimo pasekmės yra matomos ir fiziškai juntamos nuolat. Ir Lietuvoje pagrindinės reformos buvo padarytos tuojau po Nepriklausomybės atkūrimo, dėl politinių pokyčių nulemtos ekonominės krizės. Pati Nepriklausomybė – kaip didžiausia Lietuvos reforma - buvo metų metais brandinta žmonių mintyse. Ir ne šiaip sau – sėdint kabinete už darbo stalo. Prisiminkime, kaip svarbu buvo tuomet pasakyti tiesą, nesvarbu, kad praktiškai tas pasakymas nieko nekeitė. Neveltui tą laikotarpį vadiname dainuojančia revoliucija.
 
Reikalingi pokyčiai, apie kuriuos kalba šalies vadovas, yra nepalyginamai proziškesni. Tačiau tai nereiškia, kad jiems įvykti reikalingos kitos prielaidos. Ne, prielaidos reikalingos tos pačios – kritinės masės žmonių suvokimas, kad jie būtini. Gyvenant ne krizės laikotarpiu, kalbėjimo apie problemas ir jų sprendimus būtinybė yra dar didesnė. Nes geriau gyvendamas žmogus aptingsta, jo regėjimas apsiblausia, o minties aštrumas atšimpa. Sprendimų priėmėjai nėra suinteresuoti niekuo kitu, kaip tik didžiuotis pasiekimais ir išlaikyti esamą padėtį. Tai atspindi ir jų kalbėjimo turinys bei tonas. Neveltui tokiais laikotarpiais visuomenės aktualijos iš viešųjų tribūnų persikelia į teatro scenas, kino ekranus ir knygų puslapius ir stengiasi iš ten, dažnai šokiruodamos, pasiekti apsnūdusias galvas.
 
Taip, Lietuvos Prezidento minimos reformos šiandien nevyksta. Būtent tam ir reikia apie jas kalbėti. Kalbėti tą patį skirtingais žodžiais ir nuolat (ne tik kartą į metus), kad kuo daugiau žmonių galėtų suprasti – ir tų, kurie reformas vykdys, ir tų, kurie tik jas patirs. Pasakius ar išgirdus ir supratus belieka veikti – kiekvienam pagal savo kepurę.