Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Ar bus naujosios Vyriausybės sprendimai ryžtingi?

Ramūnas Vilpišauskas, LLRI ekspertas
2000-10-31
Komentaras, Lietuvos radijas
Pastaruoju metu politiniai pokyčiai Lietuvoje, prasidėję Seimo rinkimais, artėja link baigiamųjų etapų. Neseniai paaiškėjo būsimos Vyriausybės nariai, dėl kurių sutarė Naujosios politikos koalicijos partneriai bei Lietuvos Prezidentas. Netrukus bus tvirtinama naujos Vyriausybės programa, kurią baigia rengti pagrindiniai koalicijos partneriai. Tiek apie būsimus ministrus, tiek apie koalicijos partnerių programų suderinamumą ar nesuderinamumą buvo jau ne kartą kalbėta pastarosiomis dienomis. Kai kam nesiliaujantys kandidatų vertinimai ir ideologiniai ginčai yra ganėtinai pabodę. Vis dėlto verta aptarti keletą esamos politinės situacijos aspektų, kurie kol kas liko beveik nepastebėti.
          
Paskirtasis premjeras Rolandas Paksas kalbėdamas Seime yra labai aiškiai pabrėžęs, jog naujosios Vyriausybės politika remsis ryžtingais sprendimais bei kompromisų ieškojimu. Tai gražiai skambantys šūkiai, tačiau įsigilinus tampa aišku, kad jie, griežtai vertinant, yra sunkiai suderinami tarpusavyje. Ryžtingos reformos galimos tik greitai priimant sprendimus, kurie gali būti nenaudingi kai kurioms interesų grupėms, tačiau joms nesuteikiama pakankamai laiko ir galimybių sulėtinti reformų eigą. Ne veltui paskutiniojo XX a. dešimtmečio viduryje įpusėjus rinkos ekonomikos įgyvendinimo Vidurio ir Rytų Europoje procesui, daugelis analitikų diskutavo apie tai, kokia reformų strategija yra naudingiausia ir greičiausiai duoda teigiamus rezultatus visam šalies ūkiui. Daugelis ekonominių rodiklių rodo, jog šiuo metu geresnėje padėtyje yra greitai ir iš esmės savo ūkį reformavusios šalys, sudariusios sąlygas rinkai veikti.
          
Lietuvos vyriausybių ekonominė politika nuo reformų pradžios varijavo tarp ryžtingesnės ir nelabai ryžtingos, ir tai, beje, ne visada atitiko dešiniųjų ir kairiųjų etikečių. Vis dėlto rezultatas šiuo metu nėra labai džiuginantis: tokios sritys kaip socialinė politika, sveikatos apsauga ar žemės ūkis, įtakojančios daugelio šalies gyventojų gyvenimą, tik pradėtos reformuoti. Neryžtinga ankstesnė politika sukūrė sudėtingą situaciją - deficitinį "Sodros" biudžetą, valstybės įsiskolinimus ūkininkams, prastai veikiančią sveikatos apsaugos sistemą. Blogiausia, jog esama situacija apsunkina naujosios Vyriausybės ryžtingus sprendimus, net jei ir bus bandoma juos įgyvendinti. Šiuo metu jau susiformavo profesinės interesų grupės, kurios priešinsis reformoms, galinčioms sunaikinti jų privilegijuotą padėtį, priversti jas konkuruoti rinkoje. Taip pat sustiprėjo valdininkų struktūros, kurios savo prigimtimi sulėtina bet kokią politinę iniciatyvą, jei jau reikia daugiau nei vieno žmogaus sprendimo.
          
Apskritai neaišku, ar galima tikėtis iš naujosios Vyriausybės ryžtingų sprendimų. Jiems priimti ir įgyvendinti reikalinga Seimo dauguma. Tačiau labai tikėtina, jog bet kokios intencijos ką nors keisti iš esmės tokiose srityse kaip žemės ūkis susilauks kai kurių Seimo narių, nuo kurių palaikymo priklauso naujosios Vyriausybės stabilumas, nepasitenkinimo. Nors už efektyvų ir konkurencingą žemės ūkį pasisako visi, daugelis Seimo narių nedrįstų sudaryti iš tiesų tinkamas ir reikalingas sąlygas restruktūrizacijai ir konkurencijai kaime. Naujosios Vyriausybės tragedija yra būtent ta, jog kuo ryžtingesni gali būti priimami politiniai sprendimai, tuo didesnė jos žlugimo tikimybė, kadangi gali sumažėti palaikymas Seime.
          
Todėl tikėtina, jog kompromisai ir dažnai programiniams principams prieštaraujantys sprendimai bus pagrindinis naujosios Vyriausybės politikos bruožas. Savaime tai nėra nei blogai, nei gerai, tačiau sunku tikėtis, kad šie politikos bruožai bus palankūs sklandžiam būtinų reformų vykdymui. Kompromisų galima įžvelgti jau dabar išsakomose būsimojo premjero idėjose. Jie pirmiausia yra taikomi koalicijos partneriams Vyriausybėje ir ypač Seime, nors gali būti grindžiami kuo įvairiausiomis priežastimis, tokiomis kaip būtinybė būti realistais, o ne teoretikais, arba jog šitaip daroma visose pasaulio šalyse. Šie pseudo-argumentai jau gerai visiems pažįstami ir paprastai būna arba intelektualinės tinginystės, arba gražios tikrųjų motyvų priedangos išraiška. Juk toli gražu neužtenka pasakyti, kad toje šalyje daroma taip, todėl ir mums reikėtų taip daryti. Tokiu atveju visada reikia įrodyti du dalykus: kad veiksmas, apie kurį kalbama, iš tiesų atnešė teigiamus rezultatus ir kad kitos šalies sąlygos atitinka Lietuvos sąlygas. Gaila, jog į tai beveik niekas neatsižvelgia, o šiais visai ne naujais ir dažnai nepagrįstais pseudo-argumentais naudojasi ir Naujosios politikos atstovai.
          
Vis dėlto norėtųsi palinkėti, jog naujoji politika būtų grindžiama nuosekliais politikos principais, o ne imitacijomis. Kompromisai yra neatskiriama politikos dalis, tačiau jau seniai pribrendo laikas priimti radikalius sprendimus nebijant prisiimti už juos atsakomybės.