Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Ar išlaidaudami pasieksime Europą?

Monika Kačinskienė, LLRI ekspertė, atstovė Briuselyje
2006-12-06
Komentaras, Omni.lt
Ar daugiau uždirbdami iš karto turime pulti ieškoti būdų, kaip gautus pinigus kuo greičiau išleisti? Taip, tartum sako Vidurio ir Rytų Europos pastarųjų metų patirtis. Ne, mano ekspertai, įvertinę ekonomikos augimo potencialą regione. Petersono instituto (JAV) analitikai, išnagrinėję 20-ies NVS, Centrinės Europos ir Baltijos šalių ekonomikos augimo tendencijas nuo 1999 metų, teigia, kad tiesiausias kelias, siekiant išlaikyti sparčius ekonomikos augimo tempus, yra riboti valstybės išlaidas.
 
Išleisti ar ne?
 
Kaip skirtingi požiūriai į valstybės išlaidas atsispindi praktikoje, iliustruoja priešingos NVS ir Centrinės Europos ekonominės patirtys. Kad ir kaip gražiai naujosios europietės iš posovietinio regiono atrodytų ES kontekste, tas grožis yra labai sąlyginis: rodikliai rodo, kad Vidurio Europos atstovės metai iš metų auga bent perpus lėčiau nei NVS šalys. Be abejo, naftos ištekliai vaidino nemažą vaidmenį keliant rodiklius pastarosiose šalyse, tačiau toks pat svarbus veiksnys, tyrimo autorių nuomone, buvo po Rusijos krizės drastiškai apkarpytos valstybės išlaidos. Pirmiausia – atsisakyta subsidijų verslui: tai suvienodino žaidimo taisykles rinkoje, privertė parduoti neefektyviai valdomas valstybines įmones ir tokiu būdu išlaisvino verslą. Antrasis žingsnis buvo radikalus nebesurenkamų mokesčių mažinimas – visa tai pagerino investicines sąlygas šalyse ir suteikė reikalingą postūmį plėtrai.
 
Vidurio Europa tuo pat metu drąsiai žengė į Europą ir – smarkiai per anksti – išplėtojo vakarų Europos socialinį gerovės modelį. Didinami mokesčiai, augantis perskirstymas ir darbo rinkos reguliavimas tapo savotiškais spąstais, stabdančiais ekonominę plėtrą. Būdamos dvigubai skurdesnės nei Vakarų Europos šalys, centrinės europietės šiandien turėtų ne išleisti tiek pat, kiek vakarietės, o uždirbti bent jau dvigubai daugiau – augimas šiose šalyse, norint pasiekti ES vidurkį, turėtų būti bent dukart spartesnis nei ES-15.
 
Kuo toliau nuo Briuselio?
 
Kaip tarp Vidurio Europos ir NVS šalių atrodo Lietuva? Ogi per vidurį, ne tik geografiniame, bet ir ekonominiame žemėlapyje. Augame mes sparčiau nei Vidurio Europos šalys, tačiau, kita vertus, ir vytis tikrai turime ką – šiandien pagal BVP vienam žmogui ES vis dar esame sąrašo gale – Lietuvos rodiklis sudaro vos daugiau nei pusę ES vidurkio. Valstybės išlaidos Lietuvoje, nors didesnės nei NVS, palyginti su Vakarų ir Vidurio Europos šalimis, šiandien dar yra mažesnės (34 proc., palyginti su 28 proc. NVS ir net 46 proc. (apie ES vidurkį) Centrinėje Europoje). Tačiau jos nenumaldomai auga. Šiemet perskirstoma dvigubai daugiau biudžeto lėšų nei 2005 m., o garsiai skambant argumentams, kad perskirstome vis dar bene mažiausiai ES (nors čia jau mus aplenkė estai, vejasi ir airiai), kitiems metams planuojami nauji rekordai.
 
Perskirstytojai turėtų pagaliau suprasti, kad santūresnis išlaidavimas šiandien yra mūsų didžiausias privalumas – tai sako nebe tik vietiniai ekonomistai, bet ir užsienio analitikai, pagrįsdami teiginius detaliais skaičiavimais. Noras dalinti pinigus kaip tikriems europiečiams jau kabina kilpą ant kaklo Vidurio Europos šalims. Išlaidos naujosiose ES narėse, studijos autorių teigimu, auga dėl paprasčiausio noro įgyti europietišką statusą - jei ne kitaip, tai bent socialine prasme. Todėl, siekiant būti arčiau Briuselio, pasiduodama netiesioginiam Vakarų Europos šalių spaudimui ir plečiama socialinė orientacija ir prisiimamos su tuo susijusios atsakomybės. Tačiau pasirinkus šį kelią, vėliau nereikia stebėtis, kad ekonomikos stagnuoja, o šalys, geografiškai labiau nutolusios nuo Europos sostinės, kažkodėl auga daug sparčiau. Kad ir kaip patrauklu būti europietiškai itin socialiai orientuotiems, Lietuvai protingiausia nesekti šiuo „europietiškuoju“ keliu ir su kilpa palaukti bent jau kol išlipsime iš BVP sąrašo apačios. Europą turime vytis, bet augdami ir sudarydami sąlygas plėstis ir ateityje, o ne tapdami europiečiais tik išlaidomis, bet ne pajamomis.
 
Ar tikrai turime vytis Europą?
 
O sudaryti sąlygas augimui galime pirmiausia ne laukdami, kol Europa su euru ir struktūriniais fondais ateis pas mus, ir ne bandydami pasivyti Europą biudžeto išlaidomis, o paprasčiausiai padarydami Lietuvą patrauklią – ir sau, ir užsienio investuotojams. Darbo čia įdėti dar reikia, ir nemažai. Net 44 proc. Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekonomikos tyrime apklaustų rinkos dalyvių mano, kad investicinė aplinka šalyje pastaraisiais metais negerėja ir kad norint sąlygas verslui gerinti būtina pirmiausia mažinti mokesčius, supaprastinti jų reglamentavimą, mažinti biurokratiją, spręsti emigracijos ir darbo jėgos kvalifikacijos problemas.
 
Tuo tarpu „europietiškų“ priemonių būtinybė yra vertinama gana santūriai – eurą kaip vieną iš esminių veiksnių verslo aplinkai gerinti minėjo tik 5 proc. apklaustųjų. Abejojama ir struktūrinių fondų poveikiu - rudenį ir šį pavasarį atliktuose tyrimuose rinkos dalyviai beveik vienbalsiai teigė, kad struktūriniai fondai iškraipo konkurencinę aplinką, ir net trečdalis galvojo, kad neigiamas poveikis gali būti itin ryškus. Subsidijų verslui neigiamą poveikį patvirtina ir NVS šalių pavyzdys, kur ūkio plėtra paspartėjo atsisakius verslo finansavimo. Taigi siūlomų dotacijų nereikėtų pervertinti. Kitaip rizikuojame tapti naująja Graikija, kuri, prisijungusi prie ES, pirmuosius dešimtmečius gyveno iš ES subsidijų, didino biudžeto deficitą, nedarė reformų. Ir galiausiai liko viena neturtingiausių šalių (šiandien pagal BVP žmogui prilygstanti Slovėnijai), turtingųjų klube ir dabar dar vis nesijaučiančia sava.
 
Smagu, kad mes kasmet tampame vis turtingesni. Smagu, kad verslai pelningi ir į biudžetą kasmet surenkama vis daugiau pinigų. Smagu, kad būdami turtingesni, galime vis daugiau išleisti. Bet ar tikrai bus taip smagu, viską greitai išleidus? Vargu. Išleisti uždirbtus pinigus tikrai suspėsime – juk gal ir nebūtina pirkti būstą senamiestyje iš pirmos algos vien todėl, kad turtingas dėdė tokį turi. Šiandien turime turėti aiškų ir gana paprastą tikslą – kelti šalies gyvenimo lygį, kad ir pasiturintys, ir vargingesni gyventojai galėtų gyventi geriau. Skirtingai nuo viešojoje retorikoje vyraujančios nuomonės, didinant valstybės išlaidas, to nebus pasiekta. Augant biudžeto išlaidoms, visuomenė neturtingėja. Vietoj to, plečiasi valstybės aparatas ir kaskart brangsta jo išlaikymas, atsiranda vis naujų burnų, kurias reikia pamaitinti. Centrinis perskirstymas kaskart tampa vis neefektyvesnis, ir gyventojai priversti atiduoti vis daugiau sunkiai uždirbtų lėšų ne savo buities gerinimui, o kitoms, alkano aparato nustatytoms reikmėms. Nors efektyvaus centrinio lėšų perskirstymo vargu ar galima tikėtis bet kokioje sistemoje – juk svetimi pinigai nei taupomi taip kaip savi, nei leidžiami taip pat atsakingai. 
 
Kaip teisingai pastebėjo minėto tyrimo vadovas Andersas Åslundas, Lietuvos kelias į turtingą Europą yra griežta išlaidų kontrolė ir susivaldymas, biudžeto perteklius bei konkurencingi mokesčiai. Ekonomikai sparčiai augant ir surenkant daugiau lėšų, šiuo keliu tikrai galėtume eiti. Šiandien yra puikus laikas turimas lėšas išnaudoti tvirtesniems ateitiems pamatams – pirmiausia, žadėtam mokesčių sumažinimui (kuriam, sakoma, kitų metų biudžete lėšų greičiausiai nepakaks), socialinio draudimo reformai, kitų paliegusių sektorių – sveikatos, švietimo – pastatymui ant kojų ir biudžeto subalansavimui. Tereikia sugebėti pažvelgti toliau nei vieni biudžetiniai metai į priekį ir neatlaisvinti stipriai suveržtų diržų.