Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Ar prasidės Lietuvos derybos su Europos Sąjunga?

Ramūnas Vilpišauskas, LLRI ekspertas
2001-09-21
Komentaras, Lietuvos radijas
Lietuvoje jau kurį laiką netyla diskusijos dėl kai kurių su integracija į Europos Sąjungą susijusių sprendimų bei poreikio derėtis dėl pereinamųjų laikotarpių, reikalingų suderinti Lietuvoje taikomus akcizus su minimaliomis ES galiojančiomis normomis. Diskusijas šia tema dar labiau paskatino šią savaitę Lietuvoje apsilankęs už ES plėtrą atsakingas Komisaras G. Verheugen'as. Tiesa, Komisaras daugiausia viešai kalbėjo apie Ignalinos Atominės elektrinės uždarymą bei bendrą derybų eigą ir nepasisakė mokesčių derinimo tematika. Tačiau tai verta panagrinėti detaliau.
          
Galima pradėti nuo provokuojančio klausimo - ar iš tiesų vyksta Lietuvos derybos dėl narystės ES? Nors formaliai derybos prasidėjo 2000 m. vasario viduryje ir jau iki dabar yra uždaryta 18 derybinių skyrių, šis procesas panašesnis į apsikeitimą informacija, kurio metu išsiaiškinama kitos pusės pozicija, o po to Lietuva priima sprendimą, kurį pasiūlo ES. Ar galima tai vadinti derybomis? Vienas iš pagrindinių derybų bruožų yra abipusių nuolaidų suteikimas. Nors iš anksto buvo aišku, jog Lietuva, kaip ir bet kuri kita šalis kandidatė, turi perimti visas be išimties ES galiojančias normas ir principus, yra galimybė derėtis dėl pereinamųjų laikotarpių tose srityse, kuriose teisės derinimas susijęs su didelėmis išlaidomis ar investicijomis. Dėl kelių pereinamųjų laikotarpių sutarta Lietuvoje įgyvendinant ES aplinkosaugos normas. Tačiau tam ES atstovai ir neprieštaravo. Tuo tarpu būtų sunku rasti bent vieną atvejį, kada Lietuva išsiderėjo pereinamąjį laikotarpį, netgi jei tam iš pradžių ir prieštaravo ES atstovai. Taigi, iki šiol derybos su ES realiai dar neprasidėjo.
          
Mokesčių klausimų svarstymas, kuris kaip tik dabar ir vyksta, yra tinkamiausias metas pradėti realias derybas. Būtent šioje srityje, pavyzdžiui, derinant akcizą dyzeliui, tikėtinas didžiausias poveikis Lietuvos gyventojams, ypač skurdesniems visuomenės sluoksniams. Tačiau Vyriausybei šis poveikis neatrodo svarbus. Dar daugiau - atrodo, jog labiausiai akcizo didinimu suinteresuoti Finansų ministerijos pareigūnai, kadangi tai taptų svarbiu biudžeto papildymo šaltiniu. Šią poziciją galima suprasti, tačiau tokių ministerinių interesų dangstymas ES reikalavimais bei tokių sprendimų įvardijimas "būtinybe, o ne vyriausybės kaprizu" (premjero žodžiais kalbant), yra ne tik nepagrįstas, bet ir politiškai pavojingas. Po tokių viešų pareiškimų ir po jų kilsiančiu kainų augimu nereikėtų stebėtis, jei Lietuvoje padaugės prieš narystę ES pasisakančių gyventojų. Net jei ekonominis spartaus akcizo didinimo poveikis ir nebus labai didelis, pirmiausia reikia įvertinti šio sprendimo pasekmes, pristatyti jas visuomenei, ir tik tada priimti sprendimą.
          
Taip pat sunkiai pateisinami teiginiai, jog neigiamos mokesčių didinimo pasekmės bus kompensuojamos išmokomis, ypač ES struktūrinių fondų lėšomis. Daugelis ekonomistų sutaria, jog išmokos iš ES biudžeto valstybėms narėms turėjo kur kas mažesnį poveikį nei dalyvavimas bendrojoje rinkoje, laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo jėgos judėjimas. Net ir Airijoje (kurią Lietuvoje mėgstama pateikti kaip sėkmingai ES fondais pasinaudojusios šalies pavyzdį), tos šalies ekonomistų vertinimais, žymiai stipresnį teigiamą poveikį šalies ekonomikai turėjo mažas pelno mokestis ir užsienio investicijos. Lietuvoje akivaizdžiai pervertinama ES fondų reikšmė šalies ūkio plėtrai. Šitaip kuriami nepagrįsti visuomenės lūkesčiai, kurie vėliau gali virsti nepasitenkinimu integracija ir pačia ES. Tokiu nepasiteisinusių lūkesčių pavyzdžiu šiuo metu jau tapo SAPARD programa, apie kurią jau seniai kalbama, tačiau kurios lėšos vis dar nepasiekia Lietuvos, o ir pasiekus jas pajus tik atskiros žmonių grupės, bet ne visa šalies ekonomika.
          
Kol kas atrodo, jog ši Vyriausybė didesnį dėmesį skiria deryboms su valstybės parama nepatenkintų žemdirbių grupėmis, o ne šalies interesų atstovavimui derybose su ES, kurių kol kas net ir negalima vadinti derybomis. Blogiausia, jog žinybiniai interesai visuomenės akyse yra teisinami integracijos į ES šūkiais, kurie vėliau gali atsisukti prieš pačius integracijos šalininkus.