Atsakymas turėtų priklausyti nuo pensijų sistemos principų: jei laikoma, kad socialinis draudimas yra iš tiesų draudimas, tai įvykus draudiminiam įvykiui – atėjus pensiniam amžiui, pensija turi būti mokama be jokių išlygų – įmokos sumokėtos, pensija priklauso. Tačiau kartais tuo įvykiu laikomas žmogaus nebegalėjimas dirbti ir gauti pajamų – tik tuomet skiriama pensija. Juk jei žmogus dirba, tai jis dar ne pensininkas.

          

Mūsų sistemoje yra nei taip, nei kitaip. Pensijos tokios mažos, kad žmonės priversti išlaikyti darbo vietas tol, kol tik gali. Nemokėti jiems pensijų, kai įmokomis jau yra seniai “uždirbtas” stažas, būtų tolygu apvaginėjimui. Kita vertus, sėkmingai karjeros laiptais kopusių žmonių atlyginimai kaip tik prieš pensiją yra didžiausi, jiems priklauso ir didžiausios pensijos. Dirbantieji, mokėdami “Sodrai’, būtų priversti remti tuos, kurie gyvena geriau už juos pačius. Todėl ir atsiranda pensijų mokėjimo ribojimai – vieniems mokama visa pensija, kitiems nevisa, jei jie uždirba daugiau, ir panašiai. Pačiai pensijų sistemai logikos ir skaidrumo tai neprideda. Ji tampa lyg tai draudimu, lyg tai parama. Kur kas sveikiau būtų nuosekliai laikytis vieno principo. Kadangi draudimo taikyti be išlygų nelabai išeina, perdaug brangu, tai visą valstybinę pensijų sistemą siūlyčiau daugiau orientuoti į paramą.