Diskutuojant apie tai, kaip geriau organizuoti šalies ekonominį gyvenimą, naudojami įvairiausio pobūdžio argumentai – ekonominė statistika, ekonominė istorija ir geografija (kitų šalių patirtis), makroekonominiai modeliai, loginiai argumentai. Pastaruoju metu, prieš tai, kad ūkis būtų tvarkomas vadovaujantis rinkos dėsniais pasitelktas naujas teiginys – neva rinka griauna valstybę. Gąsdinama, kad jei rinką įsileisime ne tik į duonos kepimo ar švarkų siuvimo sritį, bet jos dėsnius imsime taikyti sveikatos, švietimo, pensijų ar kitose srityse, tai sugriausime valstybę. Nors tokį teiginį sunku laikyti solidžiu, pamėginkime padiskutuoti.

 

Pradėkime nuo to, kad valstybė nelygu valdžia, valstybėje yra žmonės ir jų laisva valia sukurtos įvairios bendruomenės. Valdžia ir visas viešasis sektorius yra tik tam, kad padėtų spręsti žmonėms iškilusias problemas, tenkinti jų poreikius. Valdžia didžiąja dalimi yra prievartos įrankis. Net jei gali nesinaudoti viešosiomis paslaugomis, joms finansuoti reikalingus mokesčius mokėti privalai. Valdžia ir viešasis sektorius yra labiau naudingi vieniems žmonėms, o kitiems mažiau naudingi, o kartais – ir visai nereikalingi.

 

Rinka taip pat yra žmonių bendradarbiavimo būdas, tenkinant poreikius bei sprendžiant problemas. Nuo valdžios ir viešojo sektoriaus metodų jis skiriasi tuo, kad yra savanoriškas. Rinka yra laisvi mainai, kurie neįvyks, jei bent vienai pusei bus nenaudingi. Iš to seka, kad rinka yra optimali, joje laimi visi, niekam nepralaimint. Jei kas nors pralaimėtų, mainai tiesiog nevyktų ir rinkos nebūtų. Esant tokioms prielaidoms, rinkos sprendimams visada reikia atiduoti pirmenybę.

 

Nepaisant logiškai suprantamo rinkos pranašumo, vis tik ginčijamasi, kad rinka patiria nesėkmes ir kad kažkur turi prasidėti viešojo sektoriaus „medžioklės plotai“. Nėra ryškios rinkos ir viešo sektoriaus skiriamosios linijos – kiekvienas, kuris mėgintų sudaryti viešųjų gėrybių sąrašą, jį sudarytų vis kitokį. Kai kas gal ir gatvės muzikantą į šį sąrašą įtrauktų ir priverstų praeivius už jo teikiamą viešąją gėrybę per prievartą sumokėti. Kai kam šiame sąraše liktų tik teisės aktų leidyba, o esama ir mokslinių darbų apie nevalstybines teisės sistemas, įrodančių, kad žmonės gali apsieiti ir be valdžios teisėkūros. Vadinamosios rinkos ydos, tokios kaip monopolija ar išoriniai poveikiai, taip pat aiškinamos nevienareikšmiškai – vieni įrodinėja, kad jos kyla dėl žmonių elgsenos laisvoje rinkoje, kiti – atvirkščiai - dėl rinkos trūkumo ir valdžios intervencijos.

 

Rinkos oponentai teigia, kad viską palikus rinkai, karaliautų chaosas ir betvarkė. Rinkos proponentai teigia, kad tai yra visiškai nepagrįsta nei teoriškai, nei praktiškai. Rinkos santykiai ir rinkos tvarka atsiranda spontaniškai, decentralizuotai ir veikia be prievartos. Ir atvirkščiai - valdžios tvarką lydi centralizacija, prievarta, nužmoginimas. Pagrindinės praėjusio amžiaus katastrofos buvo sukeltos ne rinkos, o totalios, neribotos valdžios. Nuo karų Europoje, sovietmečio nelaimės iki didžiojo šuolio į priekį Kinijoje, neribota valdžia atnešė vargą ir chaosą.

 

Tai, kad nėra susitarimo dėl to, kas laikoma viešosiomis gėrybėmis, bet tikrai ir tvirtai žinoma, kas jomis nėra, leidžia susiaurinti diskusiją iki labiausiai diskutuojamų klausimų, tokių kaip krašto apsauga, teisėkūra. Net priklausantys Keinso ekonomikos srovei nesiima ginčytis dėl švietimo ar sveikatos priežiūros - tai nėra viešoji gėrybė ir rinkos santykiai ten būtini. Stipri rinka, maža, taikli ir ribota valdžia yra efektyvios, o ne griūvančios, valstybės požymiai. Ir atvirkščiai.