Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Ar "skris" paslaugų direktyva?

Remigijus Šimašius, LLRI viceprezidentas
2005-03-16
Komentaras, Lietuvos radijas
Europos Sąjunga, į kurią vis dar integruojamės, nuolat keičiasi ir nuolat išlieka tokia pati. Įstojus naujoms narėms išliko beveik šamaniškas savęs įkalbinėjimas apie trečiojo kelio efektyvumą kuriant gerovės valstybę ir nenoras pasukti laisvosios rinkos keliu. Nors naujoji Komisija ir bando šiek tiek pakreipti Europos Sąjungą laisvesnės ekonominės tvarkos link, pasipriešinimas – milžiniškas. Geriausiai tai atspindi vadinamosios Paslaugų direktyvos projektas. Koks tai projektas, kuo jis aktualus Lietuvai ir visai Europos Sąjungai, kokias viltis jis žada ir ar jos realios?
 
Nors paslaugų teikimo laisvė Europos Sąjungoje laikoma vienu iš pagrindinių Europos Sąjungos principų, faktiškai situacija nelabai panaši į laisvę teikti paslaugas. Tarkime, jei Lietuvoje kirpėjas, plytelių klojėjas ar konsultantas gali laisvai dirbti kitame mieste, tai šis principas nebegalioja kirtus valstybinę sieną. Lenkas, latvis, vokietis ar britas to negalės laisvai padaryti, nes neatitiks lietuviškų reikalavimų, negaus lietuviškų leidimų. Tas pats ir su lietuviais kitose šalyse. Bet koks žmogus ar įmonė, iš vienos ES narės atvykęs į kitą ir norėdamas teikti paslaugas, turės įveikti visus biurokratinius barjerus. Faktiškai tai reiškia, jog bet koks paslaugos teikėjas lieka uždarytas savo šalyje, o vartotojai negauna paslaugų iš kitų šalių, kurios galbūt pigesnės, o gal tiesiog labiau patinka.
 
Paslaugų direktyva numato nemažai dalykų, kurie skambiam paslaugų laisvės principui suteiktų bent kiek daugiau apčiuopiamo kūno. Visų pirma siūloma, kad paslaugą teikiantis asmuo, teisėtai įsiregistravęs savo šalyje, gali šias paslaugas be jokių papildomų barjerų teikti ir kitoje Europos Sąjungos šalyje ir paklusti tik savo registracijos šalies reguliavimui. Pavyzdžiui, tas pats kirpėjas ar plytelių klojėjas ar jo turima įmonė galėtų vienodai aptarnauti klientus tiek savo, tiek kitoje Europos Sąjungos šalyje be jokių papildomų popierizmų.
 
Kitas svarbus dalykas – nustatyta, kad kitoje šalyje norintis užsiregistruoti paslaugos teikėjas visą registracijai reikalingą informaciją turi gauti vieno langelio principu, t.y. vienoje vietoje iš vieno asmens. Ypač svarbu ir tai, kad jei valstybė savo piliečiams subsidijuoja paslaugą, subsidija turi nukeliauti paskui žmogų į bet kurią valstybę. Tarkime, ligonių kasos sumoka už tam tikrą operaciją. Pacientas galėtų šią sumą panaudoti bet kurioje šalyje. Visi šie dalykai – į naudą vartotojams ir naujam dinamiškam verslui.
 
Deja, direktyvos užmojai platūs, tačiau sparnai apipešioti. Jau pačiame projekto tekste apstu kompromisų. Pirmiausia direktyvos numatoma netaikyti daugybėje reguliuojamų sričių, tokių kaip telekomunikacijos ar energetika. Be to, praktiškai visi laisvesnes sąlygas nustatantys principai gali būti netaikomi, jei tai būtina vadinamajam visuotiniam interesui apginti. Vėliau neturėtume stebėtis kai netikėčiausi dalykai bus sutalpinti po itin talpia „visuomenės interesų“ sąvoka.
 
Tačiau ir toks apipešiotas direktyvos projektas sukėlė audrą diskusijų. Vokietija ir Prancūzija pareiškė, kad to jau per daug, Europarlamente susiformavo būrys skeptikų, o Vidaus reikalų komisaras prieštaraudamas Komisijai pareiškė, kad tokia direktyva, jo žodžiais tariant, „neskris“.
 
Viena vertus, tai rodo tam tikrą Europos Komisijos drąsą siūlyti visai Europai, o ne interesų grupėms naudingas idėjas, net jei jos ne visiems patinka. Kita vertus, aiškiai matome reakcinių Europos jėgų stiprumą. Siūlantieji bet kokį ekonomikos išlaisvinimą, yra priversti arba veltis į nesuskaičiuojamus kompromisus, arba, kaip prieš porą dienų Komisijos pirmininkas Barroso, – kreiptis į visuomenę paramos atsilaikyti prieš stagnacinių jėgų spaudimą.
 
Lietuva šioje diskusijoje, atrodytų, turėtų užimti aiškią poziciją ir palaikyti paslaugų direktyvos iniciatyvą, paremti jos nuoseklesnį, o ne tokį apipešiotą variantą. Juk Lietuvai ši direktyva naudinga netgi labiau nei kitoms šalims. Mes turime vis dar daug eiti iki glaudesnės integracijos. Paslaugos, kurias teikia Lietuvos verslas, būtų konkurencingos užsienyje, ir tai leistų išlaikyti ar kurti naujas ir geriau apmokamas darbo vietas. Be to, Lietuvos kaip mažos rinkos vartotojams neretai stinga specifinių paslaugų, kurias žmonės lengviau galėtų gauti iš užsieniečių.
 
Deja, Lietuvos pozicija palaikyti direktyvos projektą neišsakoma garsiai, o kai kurie sveikatos srityje besireiškiantys politikai, panašu, netgi linkę saugoti neefektyviai valdomas valstybines sveikatos valdas ir nepageidautų tokios direktyvos apskritai. Beje, įdomu, kad būtent sveikatos srityje ši direktyva duotų bene daugiausiai naudos, versdama visas įstaigas atsisukti į žmogų ir atverdama naujas perspektyvas. Norint, kad direktyva ir paslaugų laisvė „skristų“ ir duotų naudą Lietuvos pozicija ir Europoje, ir Lietuvoje turėtų būti aktyvesnė ir nedviprasmiška.