Diskutuojant dėl Sodros biudžeto ryškiai išsiskiria dvi pozicijos: kad reikia karpyti išmokas, arba kad reikia didinti įmokas. Pagrindinis pasiūlymas dėl įmokų, ko gero, vis dar yra siūlymas 1 procentu padidinti ir dirbančiojo, ir darbdavio įmoką Sodrai. Ne kartą girdėjau, kad tai labai nedidelis mokesčio padidinimas. Dar mažesnis jis atrodo, kai „užmirštama“ darbdavio mokama įmokos dalis ir kalbama tik apie siūlymą įmoką padidinti darbuotojui, t.y. minimas vienas procentas vietoje realiai pasiūlytų dviejų procentų įmokos padidinimo. Teigiantieji, kad eiliniai žmonės nuo tokio padidinimo ne ką tenukentės, yra neteisūs.

 

Visų pirma, ne kam kitam, o darbuotojui tenka ne vienas, o abu procentai siūlomo padidinimo. Taip, iš pat pradžių dalį naštos apsiimtų darbdavys, tačiau truktų tai tik iki eilinio atlyginimo peržiūrėjimo. Po to darbdavio mokama dalis atitinkamai sumažintų darbuotojo gaunamą atlyginimą.

 

Antra, 2 procentai toli gražu nėra mažai. Tarkime, šeima, kurioje vyras ir žmona kartu gauna 3000 litų per mėnesį atlyginimą „ant popieriaus“. Tarkime, kad abu jie turi tipinę darbo karjeros trukmę, kuri trunka apie 40 metų. Dėl minėtų 2 procentų ši šeima per savo karjerą papildomai Sodrai sumokėtų iš viso ne mažiau kaip 30 000 litų. Negi tai tikrai nereikšminga suma?

 

Palyginkime šią sumą ir su tuo, ką tipinė šeima gauna iš papildomų Sodros finansuojamų išmokų – apmokamų vaiko auginimo atostogų finansavimo ne iki vienerių, o iki dviejų metų. Šeima augina, tarkime, du vaikus. Jei papildomus metus atostogų ima mama, gaunanti, tarkime, 1500 litų per mėnesį atlyginimą neatskaičius mokesčių, tai jai per šiuos metus sugrįžta apie 12500 litų. Tiesa, Sodra dar moka papildomus vaiko pinigus kol vaikui sueis 18 metų. Tačiau ar finansiškai apsimoka šis neklausiamai politikų primetamas papildomo apmokestinimo ir papildomų išmokų sandėris konkrečiai, netipinei, šeimai, palieku spręsti kiekvienam individualiai.

 

Dar tenka girdėti argumentą, kad pagal dabartinę sistemą vaikų labiau nei pačiai šeimai reikia Sodrai, nes šie bus būsimieji Sodros įmokų mokėtojai. Tiesą sakant, argumentas tiek ciniškas, tiek nuvertinantis žmogų ir šeimą, kad atrodo amoralu jį ne tik kelti, bet ir svarstyti. Tačiau jei jau kažkas taip žiūri į vaikus, kad valstybei reikia juos pirkti iš mamų, tai pažiūrėkime, ar tikrai šis pirkimas yra pagrįstas. Statistika rodo, kad tiek tarp šalių, kuriose valstybė dosniai finansuoja vaikų auginimą, tiek šalyse, kur to dosnumo nėra, matome ir didesnį, ir mažesnį gimstamumą. Pavyzdžiui, Vakarų pasaulyje gimstamumas didesnis JAV, kurioje jis finansiškai neskatinamas, ir Skandinavijoje, kur jis tikrai labiau skatinamas. Kita vertus, Pietų Europos šalyse nepadeda jokios finansinio skatinimo priemonės. Koreliacijos tarp gimstamumo skatinimo ir gimstamumo tiesiog nėra.

 

Lietuvoje sukurtas skatinimas po vaiko gimimo ilgiau negrįžti į darbą kuria iškreiptą darbdavių požiūrį į jaunas moteris, mažina jų galimybes įsidarbinti, arba dirbti darbus, kuriuose reikalinga specifinė kvalifikacija ir mokamas didesnis atlyginimas. Nemaža dalis motinų nori auginti vaiką, ir neatitolti nuo savo karjeros (ypač kai vaikui jau per vienerius metus). Klausimas paprastas – ar šiandieninė darbo teisė ir, atitinkamai, darbo rinkos situacija leidžia suderinti šiuos dalykus. Nepanašu.

 

Grįžtant prie Sodros – pasiūlyta ir daugiau keistų būdų, kaip gelbėti jos biudžetą. Pavyzdžiui, nusavinti į privačius pensijų fondus pervedamas lėšas – dar vienas lengvas ir kai kam patrauklus būdas. Tačiau šis būdas – nei kiek ne geresnis nei Sodros tarifo didinimas. Jis reiškia tą patį faktinį mokesčio pakėlimą, tik neapmokestinant dabarties pajamas, o pasikėsinant į ateičiai kaupiamą pensiją.

 

Žemdirbių apmokestinimas Sodra - irgi ne išeitis. Žemdirbiai būtų priversti mokėti įmokas, o teisės į pensiją pagal dabartinę formulę daug kas tiesiog negautų. Pačiai Sodrai tai būtų tik laikina paspirtis, nes vėliau žemdirbiai gal net labiau nei bet kuri kita socialinė grupė reikštų nuolat mažėjantį įmokų mokėtojų skaičių ir smarkiai išaugusį išmokų gavėjų skaičių. Taigi, žemdirbių ar kitų grupių apmokestinimas Sodros įmokomis tik įkeltų į Sodros Titaniką naujų keleivių, kurie už bilietą sumokėtų per brangiai, o ir pačiai Sodrai greitai taptų per sunki našta.

 

Iš tikrųjų įdomu ar naujoji valdžia padėdama Sodrai taisys valdžios klaidas ir atšauks nepagrįstus sprendimus, ar atvirkščiai – šias klaidas aplipdys naujomis.