Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Artimas tolimas socializmas

Rūta Vainienė, LLRI viceprezidentė
2003-02-17
Straipsnis, "Lietuvos žinios"
Nepraėjus nė dviem dienoms po laidos „Frontas“, kai besiilgintiems sovietinės tvarkos žiūrovams patariau pavažiuoti į gretimos valstybės sostinę Minską, o oponentai pasiūlė į tą šalį ištremti mane pačią, sėdau į traukinį Vilnius-Minskas ir po 5 valandų išlipau šio Baltarusijos miesto geležinkelio stotyje.
 
Kelionės tikslas - seminaras. Su baltarusių ekonomikos ekspertais turėjau pasidalyti Lietuvos reformų patirtimi ir pateikti jiems siūlymų dėl kuriamos naujos reformos gairių. Renginio dalyviai - vieni vyrai, išskyrus mane, o pirmas pro traukinio langą matytas „baltarusiškas vaizdelis“ buvo būrelis moterų, vilkinčių vatinukus ir smagiai besidarbuojančių sniego kastuvais.
 
Taigi kol vienos Baltarusijos moterys kasa sniegą, kitos - smarkiai velia plaukus, visos - labai mėgsta kailines kepures, šios šalies kai kurie vyrai, sakyčiau, itin sėkmingai kuria komandinę (ne planinę) ekonomiką, o kiti - visai nesėkmingai siekia tapti Europos Sąjungos dalimi. Jiems Europos Sąjungos pilietis - tarsi pateptasis, aukščiausią galimybių viršūnę pasiekusios valstybės gyventojas. Žmogus. Na, bet palikime šiuos šviesos nešėjus tamsos karalystėje ir palinkėkime jiems sėkmės.
 
Tiesą pasakius, vilties, kad sėkmė bus greita ir didelė - nedaug. Kol kas Baltarusija - diktatoriaus ir jo aplinkos citadelė. Kaip sako baltarusiai, jau nebeaišku, kiek pats diktatorius formuoja savo aplinką, kiek ta aplinka naudojasi jo gebėjimais mulkinti ir valdyti, kad pati galėtų pralobti, išvogti tai, kas Baltarusijoje dar liko. O lieka joje vis mažiau. Didelių gamyklų įrenginiai visiškai pasenę, produkcija nekonkurencinga, išgyventi įmanoma tik esant pigiems energetikos resursams iš Rusijos.
Pavyzdžiui, gamina Baltarusija autobusus. Darbininkai plaktukais nukala per metus šaliai keliolika autobusų. Diktatorius supranta, kaip svarbu gaminti. Parduoti? Ne, tai - kapitalistų išmonė. Sukurta begalė barterinių mainų schemų, kaip „nusodinti“ pinigus ten, kur reikia. Tiesa, diktatorius kovoja su tokiomis gyvenimo negerovėmis, todėl lieka vis mažiau direktorių, kurie nebūtų ragavę kalėjimo košės. Jei tik kurioje gamykloje kyla neramumai, diktatorius kaipmat atsiduria ten, nuramina ir imasi priemonių. Įstatymai Baltarusijoje neveikia. Viskas valdoma diktatoriaus įsakymais ir protokoliniais jo kalbos išrašais. Pavyzdžiui, čiuožykloje yra viena sniego gaminimo mašina. Kodėl tik viena? - nustebs diktatorius. Ši svarbi ekonominė įžvalga bus įtraukta į protokolą ir tuoj pat imtasi veiksmų - nupirktos dar dvi mašinos. Užsienio investuotojai baidosi Baltarusijos, verslo darymo specifiką gali perprasti tik „artimojo užsienio“ investuotojai. Iš Rusijos, iš Lietuvos vienas kitas žvalgosi.
 
Gyvenimo realybė visiškai susidvejinusi. Fasadas - stropiai palaikomas. Privatus verslas - gležnas, bet yra: jame dirba apie 20 procentų žmonių (jei tikėsime statistika). Dalis - dirba, bet ta veikla niekur neregistruota. Užsienio prekyba vyksta. Bankai - privatūs. Parduotuvių lentynos - pilnos. Tai ne tie tarybiniai deficito laikai, kai reikėdavo „blato“ norint įsigyti prekę ir velniai žino ko, jei reikėdavo uždirbti pinigų. Tiesa, vyrauja vietinė produkcija, nedaug pakitusi nuo tų laikų, kai ir mes, lietuviai, važiuodavome į Gardiną ar Ašmeną nusipirkti šio bei to. Tokie patys kilimai, tokie patys emaliuoti puodai, visai nieko batai, pigūs televizoriai „Horizont“ ir degtinė tarsi už dyką. Vietinės prekės pigesnės už atvežtines, bet pastarųjų yra. Parduodama ir bananų, banke gali nusipirkti valiutos, gatvėse šalia žigulių ir volgų - dvylikos-penkiolikos metų opeliai. Esama netgi prabangių parduotuvių. Tiesa, jų vitrinos nešviečia neono šviesomis, nes pačių vitrinų dar niekas neįrengė. Savitarna parduotuvėje tebėra retenybė. Padoriame restorane penktadienio vakarą palauksi valandą - ir būsi pasodintas, pavalgydintas. Ne kinišku maistu, žinoma, o baltarusiškomis rudmėsėmis, kiaulienos kepsniu su bulvių koše ir skurdžiu garnyru.
 
Diktatorius supranta, kad gyvens tol, kol kurs gero gyvenimo iliuziją. Beje, sako, jį palaiko stačiatikių cerkvė, taigi tai ne šiaip sau, o Dievo palaiminimas. Tačiau šventa dvasia gyvas nebūsi. Norisi ir duonos kasdienės. Būtent todėl diktatorius sutiko, jog nuo 2005 metų Baltarusijos rublį pakeistų Rusijos rublis. Politinis sandoris - mainais į valdžios išsaugojimą.
 
Lietuvą nuo Baltarusijos skiria pora šimtų kilometrų ir neišmatuojamas ekonominis atotrūkis. Tarsi kelionė į praeitį. Grįždama traukiniu prekiautojos iš Baltarusijos prašymu „pravežiau“ 2 dėžutes kondensuoto pieno ir 2 dėžutes „sairos“ konservų. Kolegoms lauktuvių - dantų plombas traukančių pieniškų irisų, o vaikams - po medinį šaukštą.