Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti CTRL + / -

Aukštajame moksle taip pat galioja rinkos dėsniai

Remigijus Šimašius, LLRI teisės ekspertas
2001-11-06
Komentaras, Delfi.lt, "Rinkos erdvė"
Dar visai neseniai Seime virė aistros dėl Aukštojo mokslo įstatymo, kuriame numatyta pakeisti studijų finansavimo tvarką ir įvesti 1000 litų metinę įmoką valstybinių aukštųjų mokyklų studentams. Likusią studijų kainos dalį padengtų valstybė. Kilus karštoms diskusijoms dėl siūlymo pagrįstumo ir realumo buvo pasiektas sutarimas šias įstatymo nuostatas svarstyti tik priėmus 2002 metų biudžeto įstatymą.
 
Kadangi šis įstatymas bus priimtas ne vieneriems metams, finansavimo sistemos keitimas turėtų būti kryptinga reforma, kuri atneštų laukiamus rezultatus: studentų lygiateisiškumą, didesnį aukštojo mokslo efektyvumą, konkurenciją, aukštojo mokslo prieinamumą. Tuo tarpu biudžetas tegali parodyti, kiek lėšų šiems tikslams valstybė galės skirti kitais metais. Ilgalaikes strategijas priiminėti pagal trumpalaikius kriterijus yra neprotinga.
 
Verčiau jau Aukštojo mokslo įstatymu derėtų iš anksto nustatyti finansavimo principus, o kiekvienais metais, atsižvelgiant į poreikius ir galimybes, nustatyti atitinkamą valstybės paramą aukštajam mokslui. Panaši sistema nuo kitų metų turėtų pradėti veikti bendrajame lavinime: patvirtintas ilgalaikis finansavimo principas (“mokinio krepšelis”), pagal kurį pinigai seka mokinį, o pinigų kiekis jau gali priklausyti nuo finansinių galimybių.
 
Reikia pritarti įstatymo rengėjų nuostatai, kad visi studentai turi būti traktuojami vienodai ir kad valstybė turi paremti juos pagal vienodus kriterijus, o ne pagal įstojimą į valstybės finansuojamas ir nefinansuojamas vietas. Tačiau šios nuostatos įgyvendinimas įstatymo projekte kelia abejonių.
 
Visų pirma, “lygūs” taps tik valstybinių aukštųjų mokyklų studentai, tuo tarpu jaunimas, pasirinkęs nevalstybines mokyklas, ir toliau bus diskriminuojamas (šie studentai negali pretenduoti į valstybės paramą studijoms). Antra, lygybė bus labai sąlyginė, nes visi mokės vienodai, o gaunamos paslaugos ir galimybė panaudoti įgytas žinias užsidirbant pragyvenimui, akivaizdu, labai skirsis.
 
Pagaliau lygybė nėra ir neturi būti vienintelis kriterijus. Juolab kad išspręsti “antrarūšių” studentų (kurių studijų valstybė nefinansuoja) problemą, visiems suteikiant kad ir mažesnę valstybės pagalbą, yra keletas būdų. Instituto atlikta galimų studijų finansavimo modelių analizė parodė, kad iš trijų teorinių modelių būtent pasirinktas ir siūlomas įtvirtinti yra prasčiausias. Jis nesudaro sąlygų konkurencijai, o studentų įmoka tokiame modelyje realiai būtų ne užmokestis už paslaugą, o greičiau mokestis už norą studijuoti.
 
Daug geresnes sąlygas gyvybingai aukštųjų studijų sistemai sudarytų modelis, kai valstybė kiekvienam studentui skiria vienodą finansavimo dalį, kuri nukeliauja į bet kurią aukštąją mokyklą (pagal dabartinį studijų finansavimo lygį tai galėtų sudaryti virš 2000 litų), arba kai valstybė visiems studentams padengia procentinę studijų kainos dalį. Likusią studijų kainos dalį pagal abu šiuos modelius studentas turėtų primokėti pats.
 
Dėl konkrečios studijų paramos iš valstybės biudžeto tvarkos dar galima diskutuoti, tačiau įstatymo leidėjai, netrukus balsuosiantys dėl svarstomo įstatymo, turėtų neužmiršti, kad studijos yra paslauga studentui, o ne kadrų kalvė Lietuvai. Kita svarbi, tačiau vis dar sunki pamoka yra ta, kad netgi tokiems svarbiems dalykams kaip studijos (lygiai kaip duonai, būstui ir kitiems būtiniems dalykams) galioja efektyvumo kriterijai, o pastarąjį įmanoma užtikrinti tik leidžiant laisvai, o ne šešėlyje veikti rinkos mechanizmams.
 
Bendro LLRI ir Delfi.lt projekto "Rinkos erdvė" komentaras