Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Ayn Rand apie ekonominį švietimą

2000-09-01
"Laisvoji rinka" 2000 Nr. 4
Ištraukos iš Ayn Rand laiško Leonardui Read'ui (Foundation for Economic Education steigėjui), 1946 m. vasario 28 d.
 
[…] Jūs manote, kad visų pasaulio nelaimių priežastis yra tai, kad žmonės neišmano ekonomikos, ir kad pasaulį galima išgydyti suteikiant žmonėms teisingų ekonomikos žinių. Tai ne tiesa, todėl Jūsų programa [vert. The Foundation for Economic Education] neduos jokių rezultatų. Vaistai nepagelbės, jei pradedama nuo blogos diagnozės.
 
Visų nūdienos nelaimių priežastys yra filosofinės ir moralinės. Žmonės palaiko kolektyvizmą ne todėl, kad jie prastai išmano ekonomiką. Jie prastai išmano ekonomiką todėl, kad jie palaiko kolektyvizmą. Priežasties ir pasekmės negalima sukeisti, kaip ir negalima pašalinti priežasties kovojant su pasekmėmis. Tai yra bergždžia lygiai taip pat kaip mėginimas panaikinti ligos simptomus nepašalinant jos šaknų.
 
Marksistinė (kolektyvistinė) ekonomika buvo iš esmės paneigta, atmesta ir diskredituota. Kapitalistinė (arba individualistinė) ekonomika niekada nebuvo atmesta. Vis dėlto žmonės palaiko marksizmą. Atidžiau pažvelgę pamatysite, kad dauguma žmonių miglotai ir nedrąsiai suvokia, kad su marksistine ekonomika kažkas yra netvarkoj. Tačiau tai netrukdo jiems tos pačios marksistinės ekonomikos propaguoti. Kodėl?
 
Reikalas tas, kad ekonomika visuomenės gyvenime reiškia tiek pat, kiek ekonominės problemos atskiro individo gyvenime. Žmogus gyvena ne tam, kad užsidirbtų pragyvenimui; jis užsidirba tam, kad galėtų gyventi. Jo ekonominė veikla – tai priemonė tikslui pasiekti. Gyvenimas, kurį žmogus nori gyventi, tikslai, kuriuos jis nori pasiekti uždirbtų pinigų pagalba, nulemia tai, kokį darbą jis dirba ir ar dirba apskritai. Asmuo, kuris neturi visiškai jokio tikslo (ar tai būtų asmeninės ambicijos, ar karjera, ar šeima, ar kas nors kita), ekonomine prasme nustoja funkcionavęs. Ekonominė veikla pati savaime niekada niekam nebuvo tikslas ar motyvacija. Ir nemanykite, kad čia galioja koks nors savisaugos dėsnis – kad žmogus norėtų kažką gaminti tik tam, kad galėtų pavalgyti. Ne. Tam, kad savisauga pasireikštų, turi būti kažkokia priežastis, dėl kurios žmogus norėtų išlikti. Tai, ką žmogus– sąmoningai ar nesąmoningai, valingai ar nevalingai – bepasirinktų savo gyvenimo tikslu, ir nulems jo ekonominę veiklą.
 
Lygiai tą patį galima pasakyti apie visuomenę bei žmonių įsitikinimus dėl deramos ekonominės santvarkos. Tai, ką visuomenė pasirenka kaip savo tikslą ir idealą (arba, tiksliau sakant, tai, ką žmonių nuomone visuomenė turi priimti kaip savo tikslą arba idealą), nulemia, kokio pobūdžio ekonomiką žmonės propaguos ir stengsis praktikuoti, nes ekonomika yra tik priemonė tikslui pasiekti.
 
Kuomet pasirinktas socialinis tikslas iš esmės yra neįmanomas ir neįgyvendinamas (kaip kolektyvizmas), beprasmiška aiškinti žmonėms, kad jų pasirinktos priemonės tam tikslui pasiekti yra netinkamos. Koks tikslas, tokios ir priemonės; kitaip negali būti. Žmonių nepriversi atsisakyti priemonių, kol neįtikinsi jų atsisakyti tikslo.
 
Asmeninio tikslo ar socialinio idealo pasirinkimas yra filosofijos ir moralės klausimas. Būtent todėl norint išgydyti mirštantį pasaulį reikia pradėti nuo moralinių ir filosofinių principų. Menkesnės pastangos norimo rezultato neduos.
 
Kolektyvizmas šiandien propaguojamas visų (ir ypač konservatorių) kaip moralinis ir socialinis idealas. Žmonėms teigiama, kad jie egzistuoja tam, kad tarnautų kitiems; kad “bendra gerovė” yra vienintelis deramas žmogaus gyvenimo tikslas bei vienintelis jo egzistencijos pateisinimas; kad žmogus yra savo brolio išlaikytojas; kad visi visiems skolingi pragyvenimą; kad visi yra atsakingi už visų gerovę; ir kad vargingieji yra pirmaeilis visuomenės rūpestis, šventa relikvija, dievas, kuriam visi privalo tarnauti.
 
Šiandien dauguma žmonių – iš skirtingų visuomenės sluoksnių, skirtingo išsilavinimo, skirtingų politinių pažiūrų – priima tai kaip moralės atsparos tašką.
 
Kaip Jūs ketinate “parduoti” kapitalistinę ekonomiką, kuomet vyrauja tokie įsitikinimai? Kokiu būdu Jūs ketinate pasiekti, kad žmonės pripažintų moraliomis, deramomis ir pageidaujamomis tokias sąvokas kaip asmeninės ambicijos, ekonominė konkurencija, pelno siekimas ir privati nuosavybė? Tai neįmanoma. Pagal jų moralinį idealą šios sąvokos yra žalingos ir amoralios. Taigi šiandienos žmonės yra nuoseklūs. O mūsų konservatoriai, skelbiantys “bendros gerovės” idealus, ne.
 
Su tokia dilema susiduria žmonės klausydamiesi mūsų konservatorių: žmonėms sakoma, kad kolektyvizmas yra kilnus, siektinas idealas, bet kolektyvistinė ekonomika yra nepraktiška. Tam, kad turėtume praktišką ekonomiką, t.y. kapitalistinę ekonomiką, privalome nusileisti iki amoralios visuomenės, t.y. individualistinės visuomenės. Kitais žodžiais tariant: galite pasirinkti – būti moralūs arba būti praktiški, bet negalite vienu metu būti ir moralūs, ir praktiški. Turėdami tokią alternatyvą, žmonės visuomet pasirinks moralumą. Būtų tiesiog absurdiška tikėtis, kad jie pasirinks tai, kas laikoma blogiu. Žmonės gali klysti dėl to, kas yra gera (ir kaip jie klydo! Ir į kokį melą jie įsivelia tam, kad apgautų save!), bet jie niekuomet nepriims sąmoningai ir valingai to, kas teigiama esant bloga.
 
Lygiai taip pat žmonės nepritars idėjai, kad moralus idealas yra neįmanomas, kad jo negalima pasiekti praktikoje. (Ir jie vėlgi yra teisūs – tai absurdiškas teiginys.) Todėl visiškai beprasmiška įrodinėti jiems, kad marksistinė ekonomika yra nepraktiška, jei tuo pat metu tvirtinama, kad marksizmas yra kilnus. Jie tiesiog atsakys: “Ką gi, jeigu toks yra idealas ir jeigu jo negalima pasiekti kapitalistinės ekonomikos pagalba, velniai rautų tą kapitalistinę ekonomiką! Jei marksistinė ekonomika neveikia, mes rasime kažką, kas veiks. Mes privalome rasti. Mes eksperimentuosime. Marksizmas bent jau stengiasi eiti teisinga kryptimi, o kapitalizmas net nesiekia įgyvendinti kolektyvistinio idealo. Kapitalistinė ekonomika net nesistengia pasiūlyti mums sprendimo”. Kiek kartų Jūs esate tai girdėję?
 
Labiausiai bergždžias ir juokingas iš visų požiūrių šiuo klausimu tas, kurį šiuo metu skelbia dauguma mūsų konservatorių. Jį galima pavadinti “mišria filosofija” ir sugretinti su “mišrios ekonomikos” teorija, kuri yra lygiai taip pat nepagrįsta, juokinga ir pražūtinga. Ji teigia, kad kapitalizmą galima moraliai pateisinti kolektyvizmo ir apginti “bendros gerovės” pagrindu. Tai skambėtų šitaip: “Mieli kairieji, mūsų tikslas, kaip ir Jūsų pačių, yra vargingųjų gerovė, daugiau bendros gerovės ir aukštesnis gyvenimo lygis visiems – todėl leiskite mums, kapitalistams, dirbti, nes kapitalistinė santvarka leis pasiekti visus šiuos tikslus. Iš esmės tai yra vienintelė santvarka, kurios dėka juos galima įgyvendinti”.
 
Pastarasis teiginys yra teisingas ir buvo įrodytas bei pademonstruotas žmonijos istorijoje. Vis dėlto jis nelaimėjo ir nelaimės naujų kapitalistinės santvarkos šalininkų, nes minėti argumentai yra prieštaringi. Kapitalistinė santvarka nesiekia tarnauti vargingųjų gerovei; kapitalistas nesiekia dalinti socialinių pašalpų; pramonininkas nesiekia valdyti gamyklos tam, kad aprūpintų darbo vietomis savo darbininkus. Kapitalistinė santvarka negalėtų veikti tokiu pagrindu.
 
Ekonominė nauda, kurią visa visuomenė, įskaitant vargšus, gauna iš kapitalizmo, atsiranda tik kaip antraeilis, o ne pirmaeilis rezultatas (ir tai yra vienintelis būdas, kaip gali pasireikšti socialinis efektas). Pagrindinis tikslas, kurio dėka ir veikia visa sistema, yra asmeninis, privatus, individualus pelno siekimas. Kuomet šis siekimas apibūdinamas kaip amoralus, visa santvarka tampa amoralia, ir santvarkos variklis užgęsta.
 
Nėra prasmės meluoti apie tikras ir deramas kapitalisto motyvacijas. Veidmainystės kvapas, kuris lydi tokią “mišrią filosofiją”, yra toks akivaizdus ir toks stiprus, kad pakenkė kapitalizmui daug daugiau, nei bet kokia marksistinė teorija galėtų pakenkti. Jis sunaikino bet kokią pagarbą kapitalizmui. Trumpai tariant, jis padarė taip, kad iš pirmo žvilgsnio kapitalizmas atrodo visiškas muilo burbulas.
 
Rezultatas yra lygiai toks pat, kokį pasiekė Willkie, Dewey ir visi kiti respublikonai, kurie žadėjo viską. Nevalia sumenkinti “eilinio žmogaus” sveiko proto. Nevalia kaltinti jo už nemokšiškumą. Gal jis ir negali išsiaiškinti, kas buvo ne taip su Willkie arba Dewey, bet jis žino, kad jų pažadai – muilo burbulas. Jis negali išnarplioti filosofinio prieštaravimo, kuomet kapitalizmą mėginama pateisinti “bendros gerovės” siekiu, bet jis žino, kad tai “antis”.
 
Argi gali būti kas nors labiau įžeidžiančio ar absurdiško, negu pasakyti bedarbiui, kad milijonierius, kuris rengia šampano pokylį savo jachtoje, daro tai tik jo, darbininko ir visos visuomenės gerovei? Argi galima kaltinti darbininką už tai, kad jis po to išeina į gatves ir reikalauja konfiskuoti jachtą? Argi jį taip elgtis verčia ekonomikos neišmanymas?
 
Kuo daugiau kapitalistinės ekonomikos propagandos skleidžia mūsų konservatoriai, tuo pačiu moraliniais ir filosofiniais argumentais aukštindami kolektyvizmą, tuo daugiau vinių jie įkala į kapitalizmo karstą.
 
Todėl aš netikiu, kad ekonominis švietimas pats savaime yra vertingas. […] Labai klaidingai manoma, kad ekonomika yra mokslas, kuri gali atsiriboti nuo moralinių, filosofinių ir politinių principų ir kuris gali būti nagrinėjamas kaip atskiras dalykas, nesusijęs su jais. Tai yra neįmanoma.
 
Geriausias to pavyzdys yra von Mises’o Omnipotent Goverment (“Visagalė valdžia”). Jis mėgino padaryti būtent šitai – labai objektyviai, kruopščiai ir moksliškai. Ir jam skaudžiai nenusisekė, nors jo ekonominiai faktai ir išvados buvo beveik nepriekaištingi. Jam nepavyko išdėstyti savo minčių įtikinamai, nes svarbiausiose vietose, kur jo ekonomikos dėstymas susidūrė su moralės klausimais (kaip neišvengiamai ir turi būti), jis įsivėlė į prieštaravimus ir nesąmones. Taip, jis įrodė, kad kolektyvistinė ekonomika negali funkcionuoti. Bet jam nepavyko atversti nė vieno “kolektyvisto”.