Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Baltijos šalių bendradarbiavimo pakilimai ir nuosmukiai

Ramūnas Vilpišauskas, LLRI ekspertas
2000-04-01
Straipsnis, "Lietuvos rytas"
Estiją, Latviją ir Lietuvą sieja platus trišalių institucijų ir ryšių tinklas. Per dešimt metų šios trys šalys išplėtojo Šiaurės šalių pavyzdžiu grindžiamą bendradarbiavimo institucijų struktūrą, kurios pagrindą sudaro Ministrų Taryba ir Baltijos Asamblėja. Reguliariai susitinka trijų šalių prezidentai, vyksta bendradarbiavimas karinėje ir gynybos srityje, liberalizuoti tarpusavio ekonominiai mainai. Pastebėtina, jog lyginant su kitomis ekonominėmis regioninėmis organizacijomis, Baltijos šalys išimtinai toli pažengė liberalizuodamos trišalę prekybą - pasaulyje yra nedaug laisvosios prekybos žemės ūkio produktais pavyzdžių.
 
Nepaisant nuolatinio keitimosi informacija bei bendrų reikalų derinimo, laikas nuo laiko iškyla nesusipratimų tarp trijų Baltijos valstybių. Beje, Estijos vadovai jau kurį laiką tapatina savo šalį su Šiaurės Europa (Skandinavija), šitaip atsiribodami nuo daugeliui vidaus ir ypač užsienio veikėjų įprasto trijų šalių grupavimo į Baltijos grupę. Prieš keletą metų nepasitenkinimą kitose dviejose Baltijos šalyse kėlė dažni Estijos vadovų pareiškimai dėl Estijos pirmavimo integruojantis į ES. Vasario pradžioje Latvijos užsienio reikalų ministras kritiškai įvertino Lietuvos siekius tapti NATO nare anksčiau už kitas dvi šalis, šiuo teiginiu nustebindamas Lietuvos diplomatus. Dėl tokio pobūdžio pareiškimų, dažnai tiesiogiai išsakomų užsienio šalių atstovams ar Europos Komisijos nariams, trišalis bendradarbiavimas tampa panašesnis į gražuolių konkursą, kuriame varžomasi dėl svarbesnių už trišalį bendradarbiavimą "prizų" - narystės ES ar NATO.
 
Pastaraisiais metais, ypač prasidėjus ekonominei krizei Rusijoje, padažnėjo nesutarimų ekonominių santykių srityje. Laisvąją prekybą tarp Estijos, Latvijos ir Lietuvos nuolatos trikdo vienašališkai įvedamos prekybą iškraipančios priemonės. Latvija, nepaisydama Estijos, Lietuvos bei Europos Komisijos priekaištų, jau pusmetį taiko muito mokesčius iš Estijos ir Lietuvos įvežamai kiaulienai. Netarifinius apribojimus prekybai su kitomis Baltijos šalimis taip pat buvo įvedusi ir Lietuva bei Estija.
 
Kaip vertinti trišalio Baltijos šalių bendradarbiavimo pasiekimus bei nesėkmes, ir kokios šiuo metu yra jo perspektyvos?
 
Nors pirminį postūmį Baltijos šalių bendradarbiavimui suteikė daugelis istorinių, politinių, ekonominių ir kultūrinių veiksnių, trišaliai santykiai, ypač ekonomikos srityje, plėtojosi veikiami dviejų esminių dalykų. Tai - integracija į Europos Sąjungą bei ES politika Baltijos šalių kaip grupės ir kiekvienos jų atskirai atžvilgiu. Antras svarbus veiksnys - vidaus interesų grupės, kurios įtakoja trišalę prekybą. Kiekvienas iš šių veiksnių turėjo esminį poveikį konkrečioms trišalio Baltijos šalių ekonominio bendradarbiavimo formoms. Priklausomai nuo esamų sąlygų, jie gali tiek skatinti, tiek trikdyti trišalių ekonominių santykių tarp Estijos, Latvijos ir Lietuvos plėtrą. Ką tai reiškia?
 
Nors Baltijos šalys nuo nepriklausomybės atkūrimo deklaravo siekius plėtoti tarpusavio bendradarbiavimą, prekybos sutartys buvo sutartos tik po nuolatinių ES raginimų. Kitaip sakant, abstraktus noras koordinuoti ekonominę politiką ir šalinti kliūtis prekybai buvo visada, tačiau konkrečias formas jis įgavo tik kiekvienai iš trijų vyriausybių suvokus, jog ES trišalį bendradarbiavimą laiko svarbia integracijos į ES sąlyga. Tai akivaizdžiai atsiskleidė rengiant 1993 m. pasirašytą trišalį susitarimą dėl laisvos prekybos pramonės prekėmis. Dar daugiau - trišalis bendradarbiavimas plėtojosi lygiagrečiai Baltijos šalių integracijai į ES, nors prekybos žemės ūkio produktais liberalizavimas tapo išimtimi patvirtinančia taisyklę. Netarifinių barjerų prekybai šalinimas iš esmės buvo grindžiamas ES galiojančiomis taisyklėmis. Tuo tarpu dar 1991 m. iškelta Baltijos muitų sąjungos idėja taip ir liko neįgyvendinta, nes kiekvienos iš trijų šalių prekybos politika pernelyg skyrėsi, o integracija į ES nesuteikė pagrindo bendrų muitų suderinimui.
 
Tačiau ES poveikis ekonominių santykių tarp Baltijos šalių plėtrai priklausė nuo to, ar visos trys šalys buvo vienodoje integracijos į ES stadijoje. Estijai pradėjus derybas dėl narystės ES, dauguma planų plėsti trišalį bendradarbiavimą liko neįgyvendinti. Estijos vadovai prarado svarbų politinį Baltijos šalių santykių plėtojimo motyvą. Klausimas apie Baltijos šalių bendradarbiavimo perspektyvas iškilo kita forma, t.y. ne dėl to, kokį poveikį trišalis bendradarbiavimas gali turėti Baltijos šalių integracijai į ES, bet kokį poveikį skirtingi kiekvienos šalies integracijos į ES tempai gali turėti trišaliam bendradarbiavimui.
 
Atsižvelgiant į tai galima teigti, jog sunkiai tikėtinas tolesnis trišalės prekybos liberalizavimas, planų dėl prekybos paslaugomis liberalizavimo ar laisvo darbo jėgos judėjimo įgyvendinimas. Lietuvai ir Latvijai pradėjus derybas dėl ES, pagrindinis šių šalių dėmesys yra nukreiptas būtent šiam tikslui. Be to, išliks diferenciacija tarp trijų šalių derybų eigoje. Todėl motyvacija tolesniam trišalio bendradarbiavimo gilinimui, kuris išeitų už integracijos į ES ribų, yra labai maža. Labiau tikėtinas ES normų perkėlimo kai kuriose srityse derinimas. Pavyzdžiui, šiuo metu diskutuojama apie akcizo mokesčių derinimą. Nors ekonominis jo pagrindimas yra abejotinas, pagrindinį postūmį tokiai diskusijai suteikia trijų šalių integracija į ES. Tuo tarpu trišalės prekybos srityje pagrindinė problema yra bendra pozicija dėl esamo laisvos prekybos režimo išlaikymo, jei trys šalys įstos į ES ne vienu metu.
 
Kitas veiksnys, kuris iki šiol dažniausiai stabdė trišalį ekonominį bendradarbiavimą, yra vidaus interesų grupių spaudimas. Būtent dėl žemdirbių spaudimo Latvijos vyriausybė įvedė kiaulienos importo iš Estijos ir Lietuvos apribojimus, būtent dėl vietos įmonių spaudimo Lietuva iškėlė antidempingo bylą prieš Latvijos degtukų gamintojus, dėl tos pačios priežasties 1998 rudenį kilo kiaulių karas tarp Lietuvos ir Estijos, o 1999 m. pavasarį nesutarimai dėl prekybos kiaušiniais tarp Latvijos ir Lietuvos. Tiesa, vidaus ekonominių interesų grupių reikalavimai retai yra nukreipti konkrečiai prieš prekybą tarp Baltijos šalių, bet pirmiausia įtakoja jose formuojamą bendrą ekonominę ir prekybos politiką. Būtent dėl to interesų grupių poveikis Estijoje, kuri dar reformų pradžioje pradėjo vykdyti liberalesnę politiką nei Latvijos ar Lietuvos vyriausybės, buvo mažesnis. Tuo tarpu Latvijoje ir Lietuvoje šis spaudimas, ypač žemės ūkio politikos atveju, buvo ir yra gana didelis ir vyriausybės į jį dažnai atsižvelgia. Atsižvelgia net ir tada, kai tai ne tik nenaudinga viso šalies ūkio mastu, bet ir prieštarauja valstybės sutartiniams įsipareigojimams su kitomis Baltijos šalimis.
 
Tuo tarpu rinkos reikalavimai liberalizuoti ekonominius santykius tarp Baltijos šalių iki šiol buvo labai silpni. Nors tarpusavio prekybos svarba nuolatos augo, trijų Baltijos šalių rinka yra gana maža. Užsienio investuotojai į Baltijos šalis dažniau žiūri ne kaip į produktų realizavimo galutinę rinką, bet kaip į "tramplyną" verslui Rusijoje. Vietos verslininkams vidaus ekonomikos reguliavimo problemos santykinai yra svarbesnės už tolesnį trišalių ekonominių ryšių liberalizavimą. Tiesa, neformali ekonominė integracija tarp Baltijos šalių vyksta - daugėja investicijų iš vienos šalies į kitas dvi. Šioje srityje pirmauja Estijos įmonės, tačiau vis dažniau Latvijos ir Lietuvos įmonės taip pat investuoja į kitų Baltijos šalių kompanijas. Vis dėlto tai neatsveria protekcionistinių Baltijos šalių interesų grupių reikalavimų, kurie trikdo ir trišalį bendradarbiavimą.
 
Kokios yra tolesnės Baltijos šalių bendradarbiavimo perspektyvos? Visoms trims šalims pradėjus derybas dėl narystės ES, konkurencija šioje srityje, atrodo, sumažėjusi. Tačiau ji neišnyks tol, kol visos trys šalys netaps ES narėmis. Netiesiogiai politinės varžybos vyko iki oficialios planuojamos kiekvienos šalies narystės ES datos paskelbimo. Jos tęsis ir vykstant deryboms - Lietuvos ir Latvijos vyriausybės deklaruoja siekimą pasivyti jau anksčiau besiderančias šalis, tame tarpe ir Estiją. Pagrindinė dilema Baltijos šalių vadovams yra pasirinkimas tarp individualių politinių pasiekimų integruojantis į ES bei trišalės integracijos koordinacijos. Pastaroji kai kuriais atvejais tikrai sustiprintų visų trijų šalių pozicijas derantis su ES. Tačiau dešimtmečio patirtis iliustruoja, jog bendrą sprendimą Baltijos šalims dažniausiai sekėsi rasti tik esant išoriniam spaudimui. Dabar toks spaudimas yra sumažėjęs, o paskatos nebendradarbiauti yra gana stiprios. Beje, sprendžiant iš Latvijos užsienio reikalų ministro pareiškimo dėl trijų šalių stojimo į NATO, panašiai klostosi trišaliai santykiai ir šioje srityje. Tik šį kartą pirmoji gali būti ne Estija, bet Lietuva.
 
Šiuo metu sunku prognozuoti, kaip trišalis Baltijos šalių bendradarbiavimas plėtosis joms įstojus į ES. Mažai tikėtina, jog jos gali pasekti Beniliukso pavyzdžiu ir koordinuoti savo pozicijas ES viduje. Nors trijų šalių dydis ir ekonominės bei socialinės problemos panašios, tikėtina, jog kiekviena iš trijų šalių gali turėti ne mažesnių paskatų derinti savo pozicijas su Skandinavijos ar Vidurio Europos šalimis. Estija gali dažniau savo poziciją derinti su Suomija, o Lietuva - su Lenkija.
 
Didesnį poveikį Estijos, Latvijos ir Lietuvos pozicijoms ES vidaus derybose turbūt turės vidaus interesų grupės. Šiuo metu tiek Latvijoje, tiek Lietuvoje interesų grupės turi didelį poveikį ekonominei politikai. Tolesnis jų poveikis priklausys nuo ekonominės ir integracijos politikos viešumo šiose šalyse. Kuo plačiau bus diskutuojama dėl konkrečių politinių sprendimų, tuo mažesnė tikimybė, jog bus priimti tik siauriems interesams naudingi sprendimai, kurių geriausias pavyzdys yra trišalės prekybos apribojimai. Taip pat mažesnė tikimybė, jog ES normos bus panaudotos kaip derybinis instrumentas tarp gamintojų ir vyriausybių, siekiant apsaugoti kai kurias įmones ar jų grupes, apribojant prekybą tarp Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Taigi, galima spėti, jog integracija į ES, kuri ilgą laiką buvo pagrindinė trišalio Baltijos šalių bendradarbiavimo varomoji jėga, galiausiai ir padės tašką institucionalizuotam trišaliam bendradarbiavimui. Įstojus į ES, Baltijos Asamblėja bei Ministrų Taryba praras savo prasmę, kadangi bendri klausimai bus sprendžiami ES institucijose. Pozicijų derinimas tarp trijų šalių taip pat priklausys nuo konkrečių klausimų ir vidaus interesų. Trišalis bendradarbiavimas užsienio ir saugumo politikos srityse taip pat bus koordinuojamas ES lygiu. Tuo tarpu stojimo į NATO pasekmės trišaliam bendradarbiavimui priklausys nuo to, ar visos trys šalys į ją įstos kartu. Jei ne, tai ar anksčiau įstojusi šalis išliks tokia aktyvi kitų dviejų šalių narystės NATO rėmėja, kaip šiuo metu Lenkija remia Lietuvą.
 
Šis straipsnis buvo perspausdintas LLRI leidinyje "Laisvoji rinka" 2000 Nr. 3