Jau tris kartus posėdžiavo Saulėlydžio komisija, kelianti didelį nerimą valdininkų klanui. Komisijos darbe dalyvauja Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Jo prezidentės Elenos LEONTJEVOS „Respublika“ paklausė, ko visuomenė gali tikėtis iš šios komisijos darbo.
- Ar institutas pats įsijungė į šį darbą, ar buvo į jį pakviestas, nes komisijai trūko idėjų?
- Galima sakyti, kad mes neįsijungėme į šį darbą, o plačiąja prasme, jį sukūrėme. Jau keletą metų aiškinome, kad žmonėms ir verslui reikia ne pagalbos fondų, bet normalios aplinkos, atsisakant nereikalingų suvaržymų, biurokratijos. Premjerui G.Vagnoriui buvau įteikusi pirmą projektą atlikti valstybės funkcijų auditą. Šis darbas buvo pradėtas, bet neužbaigtas. Institutas parengė krūvą konkrečių pasiūlymų dėl reguliavimų mažinimo. Deja, dauguma jų liko stalčiuose.
- Padėtis tikriausiai gali pasikartoti, nes ši Vyriausybė turi nedaug laiko.
- Premjero A.Kubiliaus nereikia skatinti, jis pats ir iš pat pradžių paskelbė, kad imsis debiurokratizavimo. Nelengvos aplinkybės verčia Vyriausybę imtis konkrečių žingsnių. Tad institutui, įdėjusiam tiek pastangų inicijuojant šį procesą, likti nuošalyje būtų nelogiška.
- Kokius veiksmus pasiūlėte Saulėlydžio komisijai?
- Parengiau strateginį planą, kuris leis išvengti pagrindinio pavojaus - fragmentiškumo. Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti ankstesnių iniciatyvų nesėkmės priežastis ir sukurti palankią dirvą reformoms. Reikia išnagrinėti užsienio patirtį ir išskaidrinti vadinamo „saulėlydžio“ principus. Turėtų būti pakeisti įstatymai ir tradicijos, dėl kurių stringa valdžios racionalizavimas. Tik tada galėsime tikėtis sėkmės. Tai gali pareikalauti nemažai laiko.
- Per kiek mėnesių galima susidoroti su tokia užduotimi?
- Čia juk ne stebuklai. Nubraižiau laiko skalę, pagal ją tuos darbus galima padaryti per mėnesį, ar net per porą savaičių. Svarbu suprasti, kad be tokio pasirengimo rizikuotume vėl likti pusiaukelėje. Beprasmiška būtų ruošti šimtą pirmą pasiūlymą, neparuošus patikimų mechanizmų veikti. Būtina matyti saulėlydžio paruoštų sprendimų priėmimo kriterijus. Kol šią dirvą kursime, galima „ištraukti“ iš stalčiaus seniau parengtų sprendimų projektus. Pirmam mėnesiui jų pakaks. O toliau jau galėsime judėti kryptingai. Su chaosu negalima kovoti chaotiškai. O šiandien, deja, net neturime sistemiško valdžios institucijų ir funkcijų paveikslo.
- Kaip nuspręsite, kuri valdiškos įstaigos funkcija reikalinga, kuri ne?
- Pasiūliau iš anksto nustatyti kriterijus, kurie leistų funkcijos atsisakyti, perduoti ją į privačias rankas, arba racionalizuoti. Jeigu iš anksto nebus numatyta kriterijų, kuriais operuosime, vėliau paskęsime rutinoje ir voliuntarizme.
-Minėjote, kad analizavote ankstesnių iniciatyvų nesėkmės priežastis. Kodėl gi anksčiau nepavyko reformos?
- Valdžios aparatas - didžiulis, bet niekas neturi laiko jį racionalizuoti. Todėl tenka ieškoti naujoviškų mechanizmų. Šį kartą siūlome pritraukti privatų sektorių, kviesti ekspertus. Paimkime tik vieną sritį - statybų derinimo procedūras – ir pažiūrėkime, per kiek institucijų reikia pereiti, kiek parašų gauti. Tokiam tyrimui privatus sektorius gali geriausiai pasitarnauti. Ekspertai padės nuspręsti, kurios procedūros yra beprasmės, ką galima supaprastinti. Į darbą tikimės įtraukti ir tuos galvotus valdininkus, kurie mato, kaip galima valdžios darbą optimizuoti. Esu tikra, kad tokių yra nemažai. Jų patirtį būtina panaudoti.
- Gerai, komisija pasakys, kurios funkcijos nereikalingos, ir kas toliau? Pavyzdžiui, jau seniai buvo akivaizdu, kad dviejose ministerijose du departamentai rūpinasi žuvininkyste, bet niekas nesikeitė.
- Ankstesnių komisijų pasiūlymai niekada nebuvo priimti Vyriausybės. Jie mėnesių mėnesiais būdavo derinami su ministerijomis ir nepatekdavo į Vyriausybės posėdžius. Aš pasiūliau komisijai tokį moto: nė dienos be sprendimo. Kiekvieną dieną turėtume visuomenei paskelbti gerą naujieną. Komisijai tai irgi būtų disciplinuojantis veiksnys.
- Dabar sklinda gandai, kad institucijoms net nebus leista pareikšti savo nuomonės, o komisijos pasiūlymai iš karto keliaus į Vyriausybės posėdį.
- Institucijoms bus leista pasakyti savo nuomonę, bet ji nebus lemiama. Visuomet atsiras aibė argumentų, kodėl kokia nors funkcija yra reikalinga. Užbėgdama tam už akių, premjerui nunešiau juokingą dovaną - ištrauką iš interneto apie JAV Teksaso valstiją, kuri buvo saulėlydžio komisijų pradininkė. Ten buvo atliekama laidojimo priežiūros komisijos revizija. Sentimentaliais argumentais buvo aiškinta, kodėl valdžiai būtina prižiūrėti laidojimo paslaugas. Kai pas mus tokios komisijos nėra, argumentų absurdas labiau jaučiamas.
- Bet po neseno įvykio Vilniaus laidojimo namuose, kai buvo pasisavintas miręs žmogus, kas nors gali pasakyti, kad jos ir Lietuvoje reikėtų.
- Spauda parašė ir tai disciplinuoja geriau negu bet kokia valdiška priežiūra. Po tokios informacijos tuose laidojimo namuose gali sumažėti klientų, vadovai imsis griežtesnės tvarkos, o klientai pasidarys reiklesni. Nereikia turėti iliuzijų, kad brangiai kainuojanti biurokratija apsaugos nuo žmogiškojo faktoriaus. Žmogus nėra tobulas, ir klaidos - neišvengiamos. Klausimas, kaip geriau jas kontroliuoti. Pakaitalas valdiškam kišimuisi yra informacijos atskleidimas, katalogai, paslaugų teikėjų reitingai. Čia kol kas pirmauja žiniasklaida, bet laikui bėgant atsiras specialių privačių tarnybų. Žmonėms reikia informacijos apie produktų ir paslaugų kokybę, vadinasi, kažkas gali iš to uždirbti. Tai daug efektyviau nei valdžios kišimasis. Juk ji nieko neapsaugo, tik vartotojas, galvodamas, kad juo rūpinasi visagalė, praranda imunitetą.
- Kiek yra institucijų, įstaigų, besimaitinančių iš biudžeto?
- Deja, biudžetas sudarytas taip, kad jame nesimato visų gavėjų. Dabar kaip tik mėginama padaryti „nuotrauką“, kurioje matytųsi visos valstybės institucijos ir visokie prielipai prie jų. Prielipai gali vadintis valstybine įmone, viešąja įstaiga, institutu, dar kažkuo. Jie valgo daug lėšų, ir atlieka abejotinus ar nereikalingus darbus.
- Ar tikite, kad dabartinė Vyriausybė užbaigs saulėlydžio darbą?
- Aš tikiu, kad tai turėtų būti ne vien šitos valdžios darbas. Jį reikės tęsti ir gilinti po rinkimų. Dalyvaujame jame ne dėl to, kad uždirbtume balų, bet norėdami sukurti ilgalaikį, save atgaminantį valdžios mažinimo ir racionalizavimo procesą. Jis turėtų tapti nenuslopinamas. Tikimės ir konkretaus bei greito sąlygų pagerinimo. Palikti naujam amžiui neracionalią valdžią būtų didelė nuodėmė, grėsmė įklimpti skurde ir chaose.
Kalbėjosi Valė Čeplevičiūtė
