Lietuvos švietimo retorikoje atsiranda nauja sąvoka - "mokinio krepšelis". Jis, kaip teigia švietimo strategai, netrukus (nuo 2002-ųjų) ims "vaikščioti" paskui mokinį, t.y. prasidės dar viena reforma švietime - finansavimo. Kol kuriamos "krepšelio" dydžio skaičiavimo metodikos ir tariamasi dėl jo "vaikščiojimo" principų, kartu su Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidente Elena LEONTJEVA kalbamės apie šios finansavimo reformos pasekmes ir tikėtinas permainas švietime.

 

 

Pirmiausia, tai ne mūsų išmonė: daugelyje pasaulio šalių švietimas finansuojamas tokiu principu. Kai idėją ėmėm propaguoti labai nustebome, kad Švietimo ir mokslo ministerijos žmonės tai buvo nežinomi dalykai.

 

"Krepšelio" suteikimas moksleiviui kartu su teise rinktis mokyklą - būtina sąlyga kurtis realiai mokyklų rinkai. Būtina, kad tas krepšelis būtų vienodas kiekvienam moksleiviui. Naujosios švietimo finansavimo tvarkos kūrėjai padarė kompromisų; regis, "krepšeliai" vienodi, tačiau vis tiek numatomi skirtumai (kaimo mokykla, neįgalus vaikas ir kt.). Jei tie skirtumai bus užfiksuoti visam laikui, tai švietimo sistemos efektyvumo bus sunku tikėtis. Paaiškės, kad galima išlaikyti, tarkim, neefektyvią kaimo mokyklą, nes steigėjas jai galės suteikti daugiau pinigų. Dabar reikėtų susitarti, kad kokius 5 metus bus pereinamasis laikotarpis, kada dar galima daryti išlygas. Per tą laiką turi įvykti realių pasikeitimų - mokyklos galės iš tiesų pritraukti mokinius ten, kur galės juos mokyti efektyviausiai. Ši finansavimo sistema nėra naudingesnė turtingoms ar pasiturinčioms šeimoms. Dauguma mokyklų orientuosis būtent į tuos, kurie negali nieko pridurti prie iš valstybės biudžeto skiriamo "krepšelio". Tada prasidės reali mokyklų konkurencija už kokybę. Ir už būvį.

 

 

Padėtis dabar yra pakankamai chaotiška ir beviltiška. Gąsdintis tuo, kad bus pokyčių, ir dirbtinai konservuoti dabartį yra daug pavojingiau. Net reikia, kad kai kurios mokyklos būtų sukrėstos iš jų išeinančių moksleivių srautų. Reikia, kad atsipeikėtų žmonės, kurie į jaunų žmonių galvas deda ne tai, ko jiems realiai gyvenime reikės. Geri direktoriai, kūrybiški mokytojų kolektyvai sugebės labai greitai prisiderinti prie besikeičiančių sąlygų - per pora metų jie parodys puikius rezultatus. Bus ir žemyn krintančių mokyklų. Atsiras tų (pavyzdžiui, verslininkai ar tėvų komitetai), kuriems bus naudinga perimti beviltišką mokyklą (juk yra mokymui pritaikytos sąlygos, vadinasi, yra ir galimybė pakelti toje mokykloje išsilavinimo lygį). Kai valdiškas mokyklas perims, pavyzdžiui, tėvų komitetai ir pradės realiai kontroliuoti, ko ir kaip ten mokomi vaikai, išsilavinimo kokybė ten smarkiai šoktels. Net ir prasčiausios mokyklos, atiduotos į suinteresuotų žmonių rankas, labai greitai ir sėkmingai šokteli aukštyn.

 

Per tuos 5-erius metus atsiras daugiau privačių mokyklų. Dabar jos yra tarsi už įstatymo ribų: legalizuotos, bet į jas vaikus norintys leisti tėvai moka du kartus (su mokesčiais valstybei ir atskirą mokestį tai mokyklai). Kai tik tos mokyklos galės gauti "krepšelį" iš biudžeto, o tėvams tereikės primokėti kažkokį papildomą mokestį, tos mokyklos tikrai įgaus pagreitį. Pavyzdžiui, Švedijoje panaši švietimo finansavimo reforma buvo inicijuota 1991 metais. Per aštuonerius metus jau 7 proc. vaikų lanko privačias mokyklas.

 

Kai yra atsakomybė už paslaugos kokybę, kai yra nuolatinis rizikos pojūtis, tai atsiranda ir noras stengtis. Negi mokytojai ar direktoriai mano, kad privatų verslą lengva išlaikyti?!. Nuolatinė įtampa verčia galvoti, racionaliai spręsti. Atsipalaiduoji mėnesį kitą, ir viskas iš tavo rankų ima slysti. Pramiegi, pražiopsai - blogėja siekiamo rezultato kokybė. Ir mokykloje turi būti įtampa. Kol direktoriai ir mokytojai gali leisti sau gyventi atsipalaidavę, nekovoti už išlikimą ir nebūti atsakingi už kiekvieną vartotoją (mokinį), tol realių pokyčių švietime nesitikėkime. Bus keliolika ar keliasdešimt gerų mokyklų, šimtas gerų iniciatyvų, bet vis tiek tai bus išimtis iš taisyklės, o ne taisyklė. Ir taip sakau ne todėl, kad man kapitalizmas labai rūpi. Prognozuoju: bus švietime griūčių, bus skandalų. Bet vis tiek jų bus mažiau nei nieko nekeičiant.

 

Direktoriai ir mokytojai turėtų suprasti šios švietimo finansavimo reformos potekstę: išliks tie, kurie sugebės efektyviai mokyti vaikus, o ne tie, kurie turės tik formalius antpečius ir stažą. Pedagogai bus vertinami pagal tai, kaip jie tarnauja visuomenei mokydami kiekvieną jos narį. Sugebėsi - visuomenė vertins, nesugebėsi - diplomus dėk į stalčių. Jei švietimo žmonėms atrodys, kad su šia finansavimo reforma keičiasi tik finansavimo principai, o nekis mentalitetas - tikėtis permainų negalėsime.

 

 

Neužtenka įrašyti dokumentuose, kad suteikiama teisė rinktis mokyklą - ta teisė turi būti reali. Vaikas turi teisę rinktis bet kurią mokyklą, ne tik greta namų esančią. Nors ir važinėti iš Kauno į Vilnių. Į bet kurią mokyklą.

 

 

Jei yra norinčiųjų perteklius, galima elgtis įvairiai. Vienas būdas - administracinis (nusistatyti, kad į tą mokyklą gali patekti tik to mikrorajono vaikai, ar nustatyti kokį kitą kriterijų). Šiuo atveju lems biurokrato išmonė ir tai, kas jam atrodo teisinga. Kitas - kyšiai (sugalvoti atrankos mechanizmą; kyšis nebūtinai į vadovo kišenę, tėvai gali būti labai įvairiais būdais skatinami prisidėti prie mokyklos išlaikymo). Mano galva, teisingiausias yra trečias būdas - rinkos santykių įtvirtinimas. Tarkim, mokykla galės paprašyti šeimos šiek tiek primokėti prie "krepšelio" (pavyzdžiui, 10 Lt per mėnesį). Ateis į mokyklą tie, kurie sutiks su tokia sąlyga. Gal kam nors tai atrodo neteisinga, tačiau tai vienintelis skaidrus būdas išspręsti mokinių pertekliaus dilemą: dosniau mokėti tiems, kurie suteikia geresnę švietimo paslaugą. Sutikite, kad kyšių sistema ar biurokratiniai ribojimai - "kam noriu, tam ir leisiu" - akivaizdžiai prasilenkia su teisingumu, sudaro prielaidas lobti ne geresniems mokytojams, bet švietimo biurokratams. Dauguma mokyklų orientuosis į tuos, kurie ne kažin ką gali pridurti prie iš valstybės biudžeto skiriamo "krepšelio", taigi jų įkainiai bus arti "krepšelio" kainos.

 

 

Kyšininkavimas neprieštarauja Konstitucijai, o priemonė išspręsti rinkos dilemą - prieštarauja? Jei mes norime, kad mokyklos stengtųsi būti geresnės ir norėtų pritraukti kuo daugiau moksleivių, tai reikia suprasti, kad tai joms gali kainuoti daugiau, nei bus mokinių "krepšeliuose". Jei mokykloms nesudaromos sąlygos teisėtai imti papildomai lėšų iš šeimų, tai švietime vėl viskas bus niveliuojama - pozityvūs rinkos plėtros procesai bus užgniaužti. O jei mokykla konkurso keliu atsirinktų geriausius - neliktų galvos skausmo, kaip į 1000 vietų sutalpinti 2000 norinčių?

 

Pirmiausia, kyla klausimas, kiek skaidrus tas konkursas (kol kas yra pagrindo tuo abejoti). Kita vertus, geriausia mokykla yra ta, kurioje mokosi vaikai iš skirtingų visuomenės sluoksnių. Sutraukti į mokyklą "grietinėlę" (ne tik finansinę, bet ir intelektualinę) nėra prasminga ir nenaudinga patiems vaikams. Jaunas žmogus turi ugdytis realios visuomenės aplinkoje, o ne šiltnamyje ar rezervate.

 

 

Supraskim - mokykla taip pat parduoda paslaugas. Mes jai už tai mokame su mokesčiais į biudžetą, o jei reikia - dar ir primokame. Vadinasi, perkame. Vaiko švietimas - viena svarbiausių paslaugų, kurias žmogus gyvenime gauna.

 

 

Naudą pajus tie, kurie susivoks, kurlink pučia permainų vėjai ir kurie jau dabar pasirengs pokyčiams. O tie, kurie manys, kad naujo finansavimo modelio įvedimas - tik neesminis pasikeitimas ir bandys gyventi pagal senuosius principus, tikrai nieko gero gali nesitikėti. "Krepšelių" atsiradimas - tai garantija mokytojams, kad atlyginimai nevėluos. O tai dabar savivaldybės (mokyklų steigėjos) skirsto pinigus kaip išmano ir kam mano esant reikalinga. Rokiškyje ištaigingą miesto jubiliejų atšventė, o po to mokytojų algoms neliko. Ir padavė juos tarsi išmaldos prašytojus. Dabar atsiras valstybės prievolė sumokėti mokytojams už darbą laiku. Jei vėluos, teks mokėti palūkanas…

 

 

Kalbėjosi Lidija LAURINČIUKIENĖ