Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Centro kairė - prieš privatizavimą

Elena Leontjeva, LLRI prezidentė
2000-10-05
Straipsnis, "Veidas"
Laisvosios rinkos instituto atlikta partijų programų analizė leidžia teigti, kad tik konservatoriai ir liberalai yra už reformas, privatizavimą bei konkurenciją.
 
Tik dvi į Seimą pretenduojančios partijos pasisako už privačios nuosavybės prioritetą ir privatizavimo tąsą. Konservatoriai tai padaro elegantiškame vertybių lygmenyje - "... asmeninė nuosavybė, kaip asmens gerovės ir laisvės pagrindas". Liberalai kalba ne tik apie vertybes, aiškiai įvardindami strategines įmones kaip privatizavimo objektą ir nenustatydami ribų šiam procesui. Anot liberalų, reikia privatizuoti ne tik valstybės turtą, bet ir funkcijas - pavyzdžiui, švietimą.
 
Abejoja privačia iniciatyva
 
Visos kitos partijos, matyt, abejoja privačios nuosavybės privalumais - centrą, socialliberalus ir socialdemokratus vienija siekis sumažinti privatizavimo mastus. Centristų programa mirga konkrečių neprivatizuotinų įmonių pavadinimais, taip pat grasinama peržiūrėti jau įvykusius privatizavimo sandorius. Apie tai užsimena ir socialdemokratai, nors jų lyderis ne kartą yra pareiškęs, kad reikia elgtis pragmatiškai ir susitaikyti su jau įvykusiais faktais. Socialliberalai norėtų išlaikyti valdžios rankose "natūralias monopolijas", ko gero nežinodami, kad jos savaime išnyktų sudarius sąlygas tikrai konkurencijai.
 
Pirmas žingsnis į konkurenciją - privati nuosavybė. Socialdemokratai norėtų turėti savo rankose ne tik strategines įmones, bet ir bankus. Bankai, jų akimis, yra įrankis vykdyti socialinę politiką. Belieka pridurti, kad už politinės šalpos teikimą per banko langelį turės mokėti eilinis žmogus. Šalpa - draugams, nuostoliai - piliečiams. Galima prognozuoti, kad valdant šioms kairės-centro jėgoms, privatizavimas pradžioje beveik sustos. Atsiras ir visai nestrateginių įmonių, kurios bus išbrauktos iš privatizavimo sąrašų dėl interesų grupių spaudimo. Tačiau praėjus pirmiems valdymo metams ir išaiškėjus viso valdiško ūkio nuostoliams (o šie tikrai didės!) valdžia bus priversta ieškoti, kaip padaryti įmonių veiklą naudingą (pelningą). Turės prisiminti privatizavimą. Nekoks veiksnys yra pajamų iš privatizavimo alkis, bet ir jis prisidės prie privatizavimo reabilitavimo.
 
Dėl pinigų vien klaustukai
 
Kaip valdyti pinigų politiką ir ką reiškia paslaptingi jos terminai, dauguma partijų atras tik po rinkimų. Socialdemokratai atkartoja tai, ką prieš praėjusius rinkimus žadėjo konservatoriai. "Gražinti Lietuvos bankui klasikines funkcijas" - rinkėjau, suprask, panaikinti iki šiol tave saugojusią valiutų tarybą, atiduoti litą politikų valiai. Keista, kaip su tokia nuostata sutiko LDDP, kurios pagrindiniu pasiekimu žmonės (ir ji pati) laikė Lito patikimumo įstatymą.
 
Keista, kad niekas nepaklausė ir konservatorių, kodėl atsidūrę valdžioje jie buvo priversti išsaugoti valiutų tarybą. Šie paaiškintų, kad greitai suprato Lietuvos atsargų menkumą globalios rinkos kontekste, kad pasimokė iš Rusijos krizės, kad nutarė nejudinti sistemos, kuri patikimai veikia. Rinkėjai galėtų būti dėkingi konservatoriams, kad nedarė savo tvarkos pinigų srityje. Jei būtų darę, rezultatai būtų buvę pagal principą "norėjome kuo geriau, o gavosi..."
 
Beje, keista, kad konservatorių programa nutyli savo daug kartų afišuotą pasišventimą išlaikyti tvirtą litą. Centristai, kelis kartus keitę nuomonę, irgi nutarė patylėti šiuo klausimu. Vien liberalai atvirai kalba apie valiutų tarybos išsaugojimą ir žada išlaikyti skaidrią pinigų sistemą. Tačiau nė viena partija "nenusileidžia" iki žmonėms itin aktualios pozicijos - ar žadama keisti lito inkarą, ar tai bus paliekama spręsti Lietuvos banko profesionalams. Tai irgi būtų pozicija, ir signalas rinkai.
 
Pagarba profesionalams ir baimė nusišnekėti. Šią baimę praradę, socialliberalai prišnekėjo aiškių niekų - tuo pačiu metu ir laikytis dabartinio fiksuoto kurso su JAV doleriu, ir "remti Lietuvos banko politiką , kuria siekiama palaipsniui atsisakyti valiutų valdybos modelio", ir "kompensuoti įmonėms nuostolius dėl nepalankių valiutų kursų". Šitokių gilių ir neraštingų socialinių garantijų nesugalvojo net patys socialiausi rinkimų dalyviai.
 
Šansas sukčiams
 
Mokesčių sistemos po rinkimų lauks nelengvi išbandymai. Beveik visos partijos, gal tik išskyrus tradiciškai nekonkrečius konservatorius ir už lygias sąlygas visiems pasisakančius liberalus, žada kirsti smūgį kone padoriausiam ir geriausia biudžetą maitinusiam PVM. Mat, numatoma atsisakyti vieningo PVM tarifo ir diferencijuoti jį priklausomai nuo produkto "reikalingumo" žmonėms. Kadangi žmonėms reikalingi patys įvairiausi produktai, sąraše surasime ir maisto prekes, ir vaikų drabužius, ir būstą, ir statybines medžiagas, ir šildymą ir... Sąrašą galite papildyti patys, o gal net kreiptis į savo kandidatą, kad praplėstų lengvatų sąrašą.
 
Užuot pasiekę savo tariamų tikslų, mokesčių diferencijuotojai tuojau pat susidurs su masiniu manipuliavimu ir biudžeto įplaukų praradimu. Talentingi tautiečiai, pasinaudoję mokesčių išimčių privalumais, vėliau bus apšaukti sukčiais, biudžeto pinigų vagišiais ir jiems bus suversta atsakomybė už biudžeto nesurinkimą. Pasipiktinęs Seimas puls taisyti padėtį, įvesdamas aibę tikrinimų, išlygų ir apribojimų veiklai, kiek nors susijusiai su PVM lengvatomis. Nenaudėlius turčius apmokestins progresyviniais pajamų ir turto mokesčiais.
 
Beje, išgarsėjęs atvejis, kai A. Paulauskas nemokėjo paaiškinti jo programos nuostabų dėl pajamų mokesčių, parodo, kad politikai operuoja jiems nežinomomis sąvokomis. Partijos lyderis nesugebėjo apsiginti, nors buvo teisus. Mat, programa kalba apie tai, kad "mokesčiai būtų proporcingi uždirbamoms pajamoms, pelnui ir turtui". Tai reiškia, kad mokesčių tarifai turi būti visiems vienodi, o mokesčių sumos savaime auga kartu pajamom. Socialistų primirštas faktas - šie norėtų, kad augtų ir tarifas, ir geometriškai augtų mokesčių suma.
 
Kokį poveikį turės tikrų progresyvinių mokesčių įvedimas Lietuvos žmonėms, nesunku prognozuoti. Kadangi šalia bus įdiegtos PVM ir kitokios mokesčių lengvatos, kiekvienas galvą turintis, taigi greičiausiai turtingas verslininkas organizuos ataskaitas taip, kad pelnytųsi su minimaliais tarifais (ar visai be jų), ir šnypštą rodytų ten, kur tarifai maksimalūs. Be to žmonėms pasitarnaus kitas gražus būsimos valdžios gestas - bemaž visos partijos žada neapmokestinti minimalios algos. Štai tokią algą ir deklaruos vargšeliai Lietuvos piliečiai. Galima garantuoti, kad tokių staigiai padaugės. Daugely įmonių jau išguita vokelių sistema bus norom-nenorom atgaivinta. Pagal žinomą socializmo principą - nori gyvent, mokėk suktis. Suktis - nereiškia geriau tarnauti vartotojui, nereiškia efektyviau gaminti. Suktis - reiškia bet kokia kaina apeiti valdžios paspęstus spąstus, kad išgyventum.
 
Beveik visos partijos, nepriklausomai nuo pakraipos, pripažįsta, kad būtina imtis priemonių biurokratijai pažaboti ir verslo sąlygom normalizuoti. Tačiau norint, kad šie veiksmai nebūtų padriki ir fragmentiški, būtina permąstyti valstybės funkcijas, revizuoti visų jos padalinių atliekamus darbus, atsisakyti nereikalingų ir diegti visur naują griežtą ir skaidrią tvarką. Apie tai partijos (gal išskyrus tuos pačius liberalus) neužsimena, netgi priešingai, jos planuoja daug naujų darbelių biurokratams. Šie turės aktyviai dalyvauti versle, dalinti jam paramą, rinkti perspektyviausius, ypač daug ji turės reikštis žemės ūkyje, taip pat privalės triūsti užtikrindama pačias įvairiausias socialines garantijas ir t.t. Neatšaukus senų užduočių, o dar suteikus krūvą naujų, biurokratija plėtosis greičiau už bet ką kitą valstybėje.