Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Darykite ką nors!

Guoda Steponavičienė, LLRI viceprezidentė
2006-10-05
Komentaras, "Veidas", "Ką pasakytų F.Bastiatas“
Kai taip šaukia reklamų veikėjai, būna visai taiklu. Bet kvietimai daryti ką nors, sprendžiant opias visuomenės problemas, dažniausiai būna tiesiog ne į temą.
 
Pirmiausia dėl to, kad „kas nors“ paprastai yra valdžia, o „daryti“ – tai arba atseikėti papildomų biudžeto lėšų, arba reguliavimų.
 
Jeigu Lietuvoje atlyginimai auga lėtai, valdžia turi priversti darbdavius juos pakelti. Jei jos smarkiau įsibėgėja ir stumteli aukštyn infliaciją – valdžia turi priversti darbdavius jų taip nebekelti. Jei Lietuvoje defliacija – pakvimpa ekonomine stagnacija ir valdžia kviečiama kurti programas jai pakūrenti, jei atvirkščiai – infliacija – tai jau ekonomikos perkaitimas, ir reikia priemonių jai atvėsinti.
 
Jeigu tautiečiai, pajutę judėjimo laisvę, išvyksta laimės ieškoti svetur, reikia valdžiai staiga imtis „Maršalo planų“ ir visus klajūnus namo sugrąžinti. Dar valdžia turi patikrinti, kad vaikų dantys būtų gerai prižiūrėti, priversti rūkalius mesti rūkyti, pasirūpinti, kad visi pakankamai skirtų laiko sportui ir bendravimui su šeima ir kad parduotuvėse būtų didelių dydžių rūbų. Taip pat, suplanuoti, kada ir kurios parduotuvės gali dirbti ir kokiom dienom tauta turėtų švęsti kurias šventes.
 
Ta pati valdžia yra atsakinga, kad Lietuvos įvaizdis užsienyje būtų patrauklus ir kad pakankamai pritrauktume stambaus ir simpatiško kapitalo. Dar viešai negirdėjau, bet manau, kad mūsų valdžia tikrai galėtų pasirūpinti, kad neaugtų taip smarkiai naftos kainos pasaulyje, o tai iš baudos už vadinamąjį dominavimą rinkoje „Mažeikių naftai“, man, kaip benzino vartotojai, jokia nauda nenubyra. Nes kam mes tada tą valdžią renkam ir išlaikom?
 
Šis klausimas tikrai į temą. Kam valdžios yra renkamos ir išlaikomos, jei vos ne kiekvienoje šalyje nacionalinis sportas yra skaldyti anekdotus apie jos kvailybes ir nuodėmes?
 
Kam reikalinga valdžia, žmonės mano įvairiai. Diskusija apie valdžios teises ir prievoles reguliuoti individo gyvenimą atsiremia į pamatinį tikėjimą, ar vieni žmonės turi teisę spręsti apie kitų galėjimą savimi pasirūpinti. Jos plėtojimas nėra perspektyvus, nebent vėl vardintume pasekmes, kas nuo tokio rūpesčio atsitinka. Belieka pasitikėti kišimosi į svetimus reikalus šalininkų vidiniu ribos pajautimu, kuris turėtų kilti bent jau iš įtarimo, kad asmens valios autonomija egzistuoja.
 
Tačiau, tikiuosi, netgi didžiausi valstybės kišimosi į žmonių veiklą šalininkai sutiks, kad „daryti ką nors“, nėra gera strategija. Pirma, dažnai padaryti iš tiktųjų negalima nieko. Antra, kiekvienas darymas kainuoja, o valdžios darymas kainuoja mokesčių mokėtojams. Trečia, valdžios papildomi veiksmai taip pat reiškia papildomus etatus, kurie, skirtingai nuo privataus sektoriaus ad hoc projektų, jiems pasibaigus niekur neišnyksta. Lygiai kaip ir papildomi reguliavimai ir apribojimai.
 
Tarkime, identifikuojama nauja problema (pvz., nepakankamos tam tikros rūšies užsienio investicijos ar netinkamas vyrų ir moterų užimtumo santykis), Vyriausybė ją įrašo į savo darbų planą. Po to dar į kokius 2-3 planus (pvz., Lisabonos darbotvarkės įgyvendinimo, Ilgalaikės ūkio plėtros ir t.t.). Tada kelioms ministerijoms pavedama kurti programas toms problemoms spręsti. Kadangi ministerijų kompetencijos padalintos, o gyvenimo reiškiniai paprastai yra „tarpžinybiniai“, kiekviena ministerija kuria priemones ne pagal problemų priežastis, o pagal savo kompetenciją. Taip ministerijų darbuotojai nuolatos yra užsiėmę programų kūrimu, o Vyriausybė susipainiojusi aibėje programų, kurių priemones gali stumdyti it dėlionę – žiūrint pagal kurią programą reikia atsiskaityti.
 
O tai kainuoja. Kainuoja tą biudžeto išlaidų dalį, kurią galima nukirpti (vardan mažesnių mokesčių ir subalansuoto biudžeto) nenuskriaudžiant mokytojų, medikų ir policininkų. Bet blogiausia, kad tokia veikla užsiėmę valstybės tarnautojai ir politikai nedaro to, ką seniai žino, jog turi padaryti. Būtent, tvarkyti švietimo, sveikatos apsaugos, geležinkelių, viešojo administravimo, socialinės paramos, žemės ir statybų reglamentavimo ir kitas šiandien valdžios kompetencijoje esančias sritis.
 
Prisiminus apie tai, nekiltų nė abejonių, kad tiesiog nėra laiko daryti „ką nors“.