Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Defliacijos baubas

Vytautas Žukauskas, LLRI ekspertas
2009-09-01
Komentaras, "Veidas"
Vienas didžiausių mitų ekonomikos teorijoje ir prakeiksmas ekonominės politikos praktikoje, manymas, kad didinant pinigų kiekį ir taip „stimuliuojant“ ekonomiką galima paspartinti ekonomikos augimą. Kitas panašaus lygio mitas yra susijęs su infliacijai atvirkščiu reiškiniu – defliacija.
Terminas „defliacija“ nėra vienareikšmis. Senoji, tačiau dar naudojama „defliacijos“ reikšmė yra pinigų kiekio mažėjimas. Tačiau dažniausiai žodis „defliacija“ naudojamas norint apibūdinti bendrą kainų lygio mažėjimą. Nepagrįstai manoma, kad defliacija dėl įvairių priežasčių sukelia ekonomikos nuosmukį, todėl pasitelkiant monetarines (pinigų spausdinimo) ar intervencines (kainų reguliavimo) priemones, bet jos reikia vengti.
Sakoma, kad defliacija mažina pelną ir veda verslus prie bankroto, kadangi mažėjant verslininko parduodamų vartojimo prekių kainoms, o gamybos veiksnių (pvz. darbo užmokesčio) kainoms išlikus tokio pat lygio, verslo pajamos tampa mažesnės už sąnaudas. Tačiau gamybos veiksnių kainos taip pat keičiasi: sumažėjus verslininko pajamoms jis už gamybos veiksnius gali mokėti mažiau nei prieš tai, todėl sumažėjusi jų paklausa turi sumažinti ir jų kainą. Jeigu gamybos veiksnių kaina nemažėja arba mažėja nepakankamai, tai reiškia, jog vartotojai už gaminamą prekę ar teikiamą paslaugą nepasirengę mokėti tiek, kad verslas būtų pelningas. O tai yra visiškai įprasta pelningo ir nepelningo verslo dilema.
Tariama defliacijos žala ekonomikai taip pat grindžiama tuo, jog mažėjant vartojimo prekių kainoms žmonės yra linkę atidėti savo pirkinius, kadangi mano, jog ateityje juos galės įsigyti pigiau. Tai neva mažina vartojimą ir smukdo ekonomikos augimą. Tai, kad defliacija gali atidėti žmonių vartojimą ir paskatinti juos taupyti yra tiesa. Tačiau tai nesukelia ekonomikos nuosmukio. Net ir labiausiai taupantys žmonės yra apriboti „skrandžio poreikiais“ ir tam, kad išgyventų, privalo pirkti būtiniausius pirkinius. Likusieji gi, vartos panašų kiekį prekių kaip ir nesant defliacijai. Nepaisant to, kad vėliau gal ir būtų galimybę įsigyti pigiau, kiekvienas žmogus yra linkęs pirkti prekę ar naudotis paslauga anksčiau nei vėliau (ekonomikoje tai vadinama laiko pirmenybe). Kita vertus – mažesnis vartojimas ir didesnis taupymas, atvirkščiai nei teigiama, reiškia sparčiau augančią ekonomiką: visos nesuvartotos gėrybės yra sutaupomos ir investuojamos į projektus, kurie be šio taupymo negalėtų egzistuoti.
Teigiama, kad defliacija didina verslo paskolų naštą, kadangi dėl mažėjančių kainų mažėjant verslo pajamoms, paskolos ir palūkanos nekinta. Paskolų našta, tokiu atveju, išties išauga, tačiau kieno tai kaltė? Bet kokio verslo funkcija yra prognozuoti ekonominės aplinkos pokyčius ir ypač ateities parduodamų prekių kainas. Jei dėl pasikeitusių vartotojo pasirinkimų ir didelės paskolų naštos verslo pajamos nebegali padengti jo sąnaudų kalta dėl to ne defliacija, o blogas prognozavimas.
Dažnai defliacija siejama su ekonomikos krizėmis teigiant, jog defliacija pasaulio istorijoje neretai buvo nuosmukio priežastimi. Tai ypač siejama su garsiuoju ekonomistu Milton Friedman ir jo didžiosios depresijos interpretacija, kurioje teigiama depresijos priežastį esant staigų pinigų kiekio sumažėjimą. Tačiau istorijoje taip pat gausu laikotarpių, kuomet defliacijos laikotarpiu ekonomika sparčiai augdavo: pvz., JAV 1789 – 1913 m. arba Kinija 1998 – 2001 m., kurioje vartotojų kainos per metus krito 0,8 – 3 proc., o ekonomika kasmet vidutiniškai paaugdavo 7,6 proc. Atliktos išsamios empirinės studijos, paneigusios ryšį tarp defliacijos ir ekonomikos nuosmukio.
Defliacija nėra ekonomikos nuosmukio priežastis. Be nuolatinio centrinių bankų bei dalinių atsargų bankininkystės sukelto pinigų kiekio didinimo defliacija, sukelta spartaus ekonomikos našumo augimo, būtų lygiai toks pat natūralus ir savaime suprantamas dalykas kaip šiandien yra infliacija. Šį reiškinį puikiai iliustruoja aukštųjų technologijų pramonė: smarkiai sumažėjusios kompiuterių kainos netrukdo klestėti juos gaminančioms įmonėms.
Besikeičiant prekių ar paslaugų paklausai ir pasiūlai jų kaina gali tiek augti, tiek mažėti, todėl nėra gerų ar blogų kainų, kaip nėra ir blogos ar geros jų kitimo tendencijos. Natūrali defliacija yra reikalingas rinkos prisitaikymas prie besikeičiančių ekonomikos sąlygų, o valdžios prisidengimas defliacijos „baubu“ vykdant infliacinę ekonominę politiką yra nepagrįstas ir pražūtingas.