Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Dėl Prezidento Valdo Adamkaus metinio pranešimo

Ramūnas Vilpišauskas, LLRI ekspertas
2002-04-05
Komentaras, Lietuvos radijas
Turbūt daugiausia komentarų šią savaitę sulaukė Lietuvos prezidento V. Adamkaus metinis pranešimas. Vieni šio pranešimo akcentus interpretavo kaip pasirengimą rinkiminei kampanijai, kiti – kaip teigiamą šios Vyriausybės veiklos įvertinimą, treti – kaip kvietimą ieškoti nacionalinio sutarimo dėl svarbiausių krašto reikalų. Tačiau kaip visada po tokio plataus pasisakymo liko nemažai neaptartų, bet įdomių ir svarbių dalykų. Kai kuriuos iš jų vertėtų panagrinėti giliau.
 
Vienas ryškiausių prezidento kalbos akcentų buvo klausimas apie Lietuvos vidaus politiką ir vietą pasaulyje po to, kai ji taps NATO nare ir baigs derybas dėl narystės ES. Iš tiesų, pastarąjį dešimtmetį tai buvo du svarbiausi tikslai, vienijantys pagrindines politines jėgas. Kasdienėje politikoje ir gyvenime, pagrįstai ar ne, daugelis taip pat remiasi principu – jei einame į Europą, tai ir darykime kaip Europoje. Tačiau kuo remsimės, kai jau būsime ten, kai taps aišku, jog ir ten yra nuomonių įvairovė ir kai reikės turėti savo savarankišką nuomonę ir poziciją? Politiniame gyvenime artėjantis lūžis reiškia, jog nuo mokymosi iš kitų reikės pareiti prie savarankiško mąstymo, o tai nebus lengva, nes reikės turėti aiškius ir išgrynintus principus. Pažiūrų nuoseklumo dar trūksta daugeliui sprendimus priimančių Lietuvos politikų. Pavyzdžiui, nors pritariama rinkos ekonomikos idėjai, tuo pačiu praktikoje nevengiama priemonių, kurios tiesiogiai prieštarauja atviros konkurencijos, žmonių laisvo pasirinkimo ir atsakomybės principams. Dėl tokių nenuoseklių priemonių taikymo ekonominė politika Lietuvoje yra sunkiau prognozuojama, lūkesčiai nepateisinami, o priimti sprendimai dažnai neįgyvendinami. Deja, iki šiol pagrindinis drausminantis veiksnys buvo ES ar NATO, bet ne vidinis susitelkimas ir noras kryptingai kurti sąlygas šalies gerovei.
 
Beje, tokie prieštaravimai būdingi ir Prezidento kalbai, kurioje pasisakoma už žmonių savarankiškumą, asmeninę atsakomybę, kultūrinį ir ūkinį atvirumą, bet tuo pačiu siūloma nustatyti prioritetines ūkio šakas, šitaip sukuriant išskirtines sąlygas vieniems verslams kitų sąskaita, taikyti apribojimus, nors ir „protingus“, parduodant žemę užsieniečiams, ir perskirstyti lėšas žemės ūkyje kvotų ir išmokų formomis. Aišku, kai kurias priemones reikia taikyti todėl, kad jos galioja ES, be to, politikoje visada svarbus gebėjimas siekti kompromisų. Tačiau norint būti patikimiems, atsakingiems ir konstruktyviems partneriams Europoje bei pasaulyje, ir, svarbiausia, sukurti sąlygas gerovei Lietuvoje augti, reikia turėti aiškius principus, kuriais vadovaujantis žinotume, kas mums priimtina ir naudinga.
 
Vis dėlto reikia pripažinti, jog Prezidentas savo kalboje gana nuosekliai išskyrė svarbiausius šalies prioritetus. Tai - tolesnės reformos valstybės tarnyboje, energetikos ir transporto liberalizavimas, kuo palankesnė verslo aplinka, žemės ūkio reforma, pensijų reforma, sveikatos apsaugos bei švietimo reformos. Ir nors dažnai galima pasigesti konkrečių Prezidento siūlomų priemonių, minėtų prioritetų įgyvendinimas yra labai svarbus kuriant pagrindą šalies gerovei augti. Būtent ties jomis turėtų susitelkti pagrindinės šalies politinės jėgos.
 
Šiuo atžvilgiu Prezidentas ypač taikliai pastebėjo, jog Lietuvoje politikai per dažnai imasi reikalų, kuriuos sutvarkyti gali patys žmonės. Iš tiesų, nuoširdus ar apsimestinis aktyvizmas norint „išspręsti“ žmonių problemas ir taip sukeliant naujų problemų kitiems arba sukuriant nepagrįstų lūkesčių yra būdingas Lietuvos (kaip, beje, ir kitų Europos šalių) elitui. Jis gali dar labiau paplisti, kai reikės susivokti naujoje politinėje ir ekonominėje aplinkoje įstojus į NATO ir ES. Pagrindinis būdas apsisaugoti nuo tuščio aktyvizmo – aiškiau apibrėžti pagrindines valstybės funkcijas, kitas sritis paliekant geriausiai savo situaciją ir poreikius žinantiems žmonėms, t.y. kiekvienam iš mūsų. Taip galėtume tikėtis, kad pagrindinės valstybės funkcijos bus atliktos geriau, ištekliai naudojami efektyviau ir mažės nuviltų žmonių skaičiaus. Tačiau tam būtinas itin stiprus tikėjimas žmonių gebėjimu patiems spręsti už save ir tvarkyti savo gyvenimą.