Jau metai laiko diskutuojamos Seimo priimtos Tabako kontrolės įstatymo pataisos. Nuomonės priešingos. Vieni, tabake įžiūri visokeriopą pavojų, todėl linkę uždrausti bent jo reklamą. Kiti pasisako prieš bet kokius draudimus, pritardami nebent švelnesniems apribojimams. Diskusija atsinaujino visu karštumu, nes nuo gegužės 1 dienos turėtų įsigalioti Tabako kontrolės įstatymo nuostata, draudžianti jo reklamą.

 

Įvertinant tabako reklamos draudimą verta aptarti keletą kriterijų, kurie diskusijose ir yra vienaip ar kitaip minimi.

 

Ekonominis kriterijus. Ekonominės draudimo pasekmės būtų akivaizdžiausios. Visų pirma, labai kristų spaudos leidinių pajamos, o tai priverstų kai kuriuos leidinius net bankrutuoti. Sumažėtų ir reklamos agentūrų pajamos. Suprantama, dėl to Lietuvoje sumažėtų ir darbo vietų, būtų surenkama mažiau biudžeto įplaukų. Verta pridurti, kad draudimo administravimas, jo įgyvendinimas taip pat kainuotų mokesčio mokėtojams, nes valdžia gautų vykdyti dar vieną funkciją – užtikrinti tabako nereklamavimą. Beje, tabako kompanijų pajamų kritimas yra labai abejotinas, tiesiog tos kompanijos, kurios siūlytų naujus produktus, turėtų mažiau galimybių įeiti į rinką, nes vartotojams negalėtų pristatyti savo produktų.

 

Spaudos ir žodžio laisvės kontekste draudimas laikytinas žingsniu informacijos laisvės ribojimo bei cenzūros įteisinimo link. Reklamos draudimas visų pirma neigiamai atsilieps vartotojų interesams. Rūkantys žmonės nebeteks galimybės  gauti jokios informacijos apie tabako gaminius, tuo pačiu jiems bus sunkiau pasirinkti, pavyzdžiui, geresnės kokybės ar mažiau sveikatai kenksmingas cigarečių rūšis. Juk įstatymas draus netgi skelbti, kad vienose ar kitose cigaretėse mažiau kenksmingų medžiagų.

 

Minėtas draudimas labai pakenks, ne tik tabako vartotojams, bet ir visai likusiai visuomenės daliai. Smarkiai sumažėjus iš reklamos gaunamoms pajamoms, bus suduotas smūgis ir žiniasklaidos nepriklausomybei. Kas gali paneigti, kad ribodama tabako reklamą, valdžia nesiekia ir dar vieno slapto  tikslo – susilpninti laisvą ir nepriklausomą spaudą, kuri visuomenėje yra nepalyginamai populiaresnė, nei bet kuri valdžios institucija.

 

Reiktų pastebėti, kad įstatymas numato uždrausti ne tik pačią tabako reklamą, skatinančią vartoti tabako produktus, bet ir teikti netiesioginę informaciją apie tabaką bei jo gamintojus.

 

Pats kebliausias yra moralinis arba sveikatos kriterijus. Įstatymo pataisų autoriai remiasi iš piršto laužtais tikslais – sumažinti tabako vartojimą, užmiršdami, kad tai – kiekvieno suaugusio žmogaus asmeninis reikalas. Tabako vartojimo sumažėjimas gal net nebūtų žalinga pasekmė, tačiau labai abejotina, ar ji bus pasiekta. Absurdiška teigti, kad sveikatai žalingi įpročiai plinta dėl reklamos. Juk tai, kad tiek Lietuvoje, tiek beveik visose civilizuotose šalyse draudžiama ne tik reklamuoti, bet ir gaminti, vartoti bei laikyti narkotines medžiagas, anaiptol neišsprendžia narkomanijos problemos. Galima pridurti, kad, pavyzdžiui, šiuo metu draudžiama parduoti tabako gaminius vaikams, tačiau užtenka praeiti pro mokyklą, kad įsitikintumėme, jog tabako gaminių jie nusiperka. Argi tai ne rimtesnė problema nei reklamos draudimas?

 

Yra šioje diskusijoje ir eurointegracinis kriterijus. Draudimo iniciatoriai nevengia pasiremti ir Europos Sąjunga, kurios direktyva numato draudimą reklamuoti tabaką. Tačiau eilinį karta persistengta – nenumatytas normalus pereinamasis laikotarpis, nekalbant apie tai, kad Lietuva dar apskritai nėra Europos Sąjungos narė.

 

Be kita ko, reikia pastebėti, kad, kovodama su informacijos laisve, valdžia kelia sau neįgyvendinamą uždavinį: palydovinės televizijos ir Interneto amžiuje neįmanoma taikyti viduramžiškų cenzūros metodų.

 

Iki draudimo įsigaliojimo dar liko kelios dienos, tad galima tikėtis, jog nepagrįstų reklamos apribojimų Seimas atsisakys, sutelkdamas dėmesį į tikrąsias Lietuvos žmonių problemas.