Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Derybos PPO: ar galime susitarti dėl poreikio tartis?

Ramūnas Vilpišauskas, LLRI vyresnysis ekspertas
2003-09-10
Komentaras, "Verslo žinios"
Šią savaitę Meksikoje vėl bandoma atgaivinti derybas dėl tarptautinės prekybos liberalizavimo – į derybas Kankuno mieste susirinko Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) narių ministrai. Vien pažvelgus į pasaulio ekonomikos, ypač svarbiausiųjų PPO narių – JAV ir ES, ūkių būklę, užtektų argumentų toliau prekybai liberalizuoti. Tačiau sunku tikėtis, jog ministrai sugebės surasti visiems, ypač ES ir JAV, priimtiną sprendimą dėl kliūčių prekybai šalinimo. Nors daugelis pasaulio šalių ir pagrįstai kritikuoja, o vartotojai visa tai sumoka, nei ES, nei JAV nėra linkusios mažinti žemės ūkio rinkos iškraipymų.
          
Taigi galima tikėtis nebent to, jog šiame susitikime bus sutarta dėl visų noro tartis toliau ir tai bus išdėstyta įmantria diplomatine kalba. Tad galbūt nenuostabu, jog šiuo renginiu mažai domimasi Lietuvoje: jo svarba Lietuvos ekonomikai yra maža, nes šiuo metu daug svarbesni yra su naryste ES susiję užsienio prekybos pokyčiai.
          
Tiesa, pačių Lietuvos atstovų pozicija šiame PPO derybų raunde nėra džiuginanti. Pagrindinis jos akcentas – reikalavimas atsižvelgti į tai, jog kai kurios šalys taiko didesnius apribojimus prekybai nei Lietuva ir kitos neseniai į PPO įstojusios šalys, ir todėl leisti šioms šalims lėčiau vykdyti tolesnį liberalizavimą. Diplomatine kalba tai įvardijama poreikiu „teisingai įvertinti skirtingas starto pozicijas“. Ekonomistų kalba Lietuvos poziciją galima apibūdinti taip: mes norėtume dar ilgiau kenkti savo vartotojams ir skatinti neefektyvią veiklą šalyje, nes kai kurios šalys tai daro dar aktyviau.
          
Tarptautinėse derybose ekonominiai argumentai dažnai nebūna svarbiausi. Jei būtų kitaip, dėl prekybos liberalizavimo apskritai nereikėtų derėtis, nes ekonomiškai geriausias ir šalies vartotojams teisingiausias sprendimas yra visiškai ir vienašališkai panaikinti prekybos kliūtis. Derybų metu svarbesnis yra poreikis pasirodyti „kietais“ prieš apsaugos laukiančias įmones (ir ūkininkus), kurie, priešingai nei vartotojai, būna gerai organizuotos, ir daryti „nuolaidas“ tik tada, kai ir kitos šalys atsilygina tuo pačiu.
          
Tačiau Lietuvos pozicija yra sunkiai suprantama ne tik vertinant ją iš ekonomisto pozicijų. Juk įstoję į ES, derybose PPO mes laikysimės bendros pozicijos su kitomis ES valstybėmis. Todėl kalbos apie išskirtinumą netenka ir politinės prasmės, o pats laikas susirūpinti, kaip Lietuvos interesai bus formuluojami derinant juos su kitomis 24 ES valstybėmis narėmis. Ar tiesiog bus greitai pamirštas nepasitenkinimas protekcionistine ES prekybos politika ir prisijungta prie neigiamai bet kokį žingsnį liberalizavimo linkme vertinančios Prancūzijos?