Receptinių vaistų reklamos prižiūrėtojai vis labiau painiojasi paradoksuose. Medicinos visuomenę nustebino oficialiame Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos leidinyje “Pharmacon“ pradėta spausdinti receptinių vaistų reklama, pridengta paantrašte “Reklamos atitaisymas“. Leidinio vyr. redaktorius, Vaistų informacijos centro vadovas J.Ramanauskas, atsakingas už reklamos priežiūrą, ir jo pavaduotoja V.Židonienė verčia farmacines kompanijas už atlygį talpinti receptinių vaistų reklamą į savo redaguojamą biuletenį. Tai, jog receptinių vaistų reklamą vis labiau graužia vėžio metastazės, patvirtino Lietuvos laisvosios rinkos instituto teisės ekspertas REMIGIJUS ŠIMAŠIUS. Jis stebisi, kad suvaržant receptinių vaistų reklamą, manipuliuojama pacientų interesais.
- Ar vaistų reklama paklūsta laisvosios rinkos principams? Kokia receptinių vaistų reklamos specifika?
- Laisvos rinkos principams paklūsta bet kokie ekonominiai santykiai ir bandymas apsimesti, kad ekonomikos dėsningumai negalioja, visuomet suklaidina ir apvilia. Be abejo, vardan politinių ar vertybinių nuostatų įmanoma pasielgti neekonomiškai, uždrausti ar proteguoti kokį nors elgesį, tačiau tuomet būtina susitaikyti ir su neigiamomis tokio elgesio ar reguliavimo pasekmėmis. Viena jų, į kurią dažnai nekreipiama dėmesio, yra ta, kad reklamos apribojimai padeda įsigalėti monopolijai ir mažina konkurenciją.
Vaistų reklamos specifika yra ta, kad ji labai susijusi su dideliais naujos, vartotojui nežinomos, tačiau svarbios informacijos kiekiais. Be to, vaistai paprastai yra ir turėtų būti vartojami ne tik savo individualiu sprendimu, bet pasitarus su specialistais, turinčiais lemiamą balsą apsisprendžiant. Būtent dėl šių priežasčių vaistų reklamą itin sunku atsieti nuo bet kokios informacijos apie vaistus, o pati reklama, ypač kalbant apie brangius sudėtingus vaistus, dažnai nukreipta ne tiesiogiai į vartotoją, bet į jo pagalbininką - gydytoją ar vaistininką. Receptinių vaistų atveju reklama apskritai skirta paveikti ne tiesiog vartotoją, bet gydytoją, teturintį teisę išrašyti receptą. Aišku, tai nėra argumentas už tai, kad reklama galima tik specializuotuose leidiniuose. Teisę žinoti apie vaistą, naujas alternatyvas turi ne tik gydytojas, bet ir pacientas. Panaikintume šią paciento teisę - panaikintume galimybes jam pačiam bent šiek tiek kontroliuoti, kaip bus elgiamasi su jo kūnu.
Negalima nepastebėti, kad vaistas yra tokia prekė, kuri netinkamai vartojama gali ne tik nepadėti, bet ir labai pakenkti. Ši savybė yra rimtas argumentas griežčiau nei kitose srityse tikrinti, ar teisingai ir neklaidinančiai pateikiama informacija apie vaistus, tačiau tai nėra argumentas prieš vaistų reklamą apskritai. Paprastai tariant, negalima leisti, jog vartotojai būtų apgaudinėjami, tačiau draudimas neleisti vartotojams pateikti informacijos apie vaistus yra nepagrįstas. Žmonėms rūpi ne tik jų piniginė, bet ir sveikata, jie nėra kvaili ir daugeliu atveju sugeba priimti sprendimus. Nenorėčiau nieko blogo pasakyti apie gydytojus, tačiau pacientui daug geriau, kai jis susipažinęs, kokie apskritai yra gydymo metodai. Susidūrus su tokiu pacientu gydytojui gali tekti atsakinėti į “nepatogius“ klausimus, kuo vienas vaistas geresnis už kitą, tačiau tai yra būtina norint rasti pacientui priimtiną gydymo metodą.
- Lietuvoje mėginama įtvirtinti požiūrį, jog bet kokia kryptinga informacija apie vaistus, pateikta žiniasklaidoje ir kitur, vienareikšmiškai priskiriama reklamai? Kaip vertinate tokį požiūrį?
- Šis klausimas nebūtų aktualus, jei nesusidurtume su drastiškais reklamos ribojimais. Reklamai iš esmės yra būdinga tai, kad ji apmokama, tuo tarpu kita informacija - nebūtinai. Tačiau bet kokia informacija gali būti pateikiama ne už dyką. Paprastas klausimas: jei medikas kalba mokslinėje konferencijoje, ar gali jis pasisakyti apie tokius vaistus, kuriuos pardavinėja įmonė, remianti ar organizuojanti konferenciją ir gydytojo dalyvavimą joje? O gal gydytojas gerai gali atsiliepti tik apie konkurento vaistus? Ar vaistų žinynas arba Medicinos enciklopedija yra reklama? Drastiškas reklamos uždraudimas tam tikra prasme labai sukliudytų efektyviam apsikeitimui informacija. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad reklama - tai nebūtinai abstraktūs posakiai ar nurodymai, kurių esmė: vartok šį vaistą ir bus labai gerai. Kaip minėjau, vaistų reklama itin dažnai adresuota specialistams, kuriems reikia kalbėti faktų ir argumentų kalba.
- Pacientų apsaugos dingstimi rengiamos naujos, itin griežtos vaistų reklamos taisyklės. Kas turėtų dalyvauti tokių taisyklių rengime?
- Svarbiausia ne tai, kas dalyvaus rengiant taisykles, bet tai, koks bus šių taisyklių turinys, tačiau akivaizdu, kad norint priimti tinkamą dokumentą negalima apsiriboti vienos kurios grupės dalyvavimu. Turi būti sudarytos visos sąlygos išreikšti nuomonę vaistų gamintojams, tiekėjams, vaistininkams, gydytojams, pacientams, žiniasklaidos atstovams, ekonomistams. Tai gali padėti pasiekti geresnį rezultatą, bet esminis dalykas yra tas, kad joks apribojimas negali būti įvestas be rimtos analizės dėl jo pagrįstumo ir efektyvumo. Tik tuomet politikai gali adekvačiai apsispręsti (jei jau jiems suteikiame teisę tam tikrais klausimais spręsti už mus), ar jų priimamas sprendimams yra tinkamas.
- Prie galiojančių vaistų reklamos taisyklių rengimo prisidėję valdininkai taip pat tikrina, kaip šių taisyklių laikomasi. Štai Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos Vaistų informacijos centras verčia farmacines kompanijas vaistų reklamos pavyzdžius už atlygį spausdinti savo biuletenyje, tai prilygindamas reklamos ekspertizei. Kaip vertinate tokią praktiką?
- Principas, kad politikos formavimas ir jos realizavimas neturi būti tose pačiose rankose, yra jau beveik visuotinai priimtas ir turi rimtą pagrindimą. Jei taisykles rengia ir jas realizuoja, o dar ir rinkoje tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvauja, tie patys subjektai, tuomet rinkoje turime situaciją, kuomet vienas asmuo yra ir žaidėjas, ir teisėjas, ir taisyklių kūrėjas. Tokiu atveju nenuostabu, jei taisyklės yra pritaikytos vienam žaidėjui, o teisėjas gina taip pat visų pirma to paties žaidėjo interesus. Bet kokią priverstinę reklamą vertinčiau neabejotinai neigiamai. Apskritai negalima reikalauti, kad ūkio subjektai patys finansuotų savo kontrolę.
- Vaistų rinka dažnai siejama su korupcija. Ar vaistų reklamos ribojimas gali ją išgyvendinti?
- Dabartinėje vaistų prekybos sistemoje vietos korupcijai, deja, yra nemažai. Labiausiai tai susiję su kompensuojamaisiais vaistais. Kitaip tariant, didžiulės korupcijos galimybės atsiveria ne todėl, kad vaistus išrašo gydytojai, o todėl, kad valstybė sprendžia, kuriuos vaistus subsidijuoti, kiek subsidijuoti ir kaip.
Receptiniai net ir nekompensuojamieji vaistai taip pat susiję su tam tikra korupcijos galimybe, nes vaistus vartoja ir už juos moka vartotojas, o “leidimą“ juos pirkti duoda gydytojas (nekalbant apie tai, kad gydytojo patarimų paisoma ir nereceptinių vaistų atveju). Tai sukuria paskatas reklamą nukreipti į gydytojus. Tačiau nesąžiningi gydytojai gali mieliau naudotis ne informacija apie vaistus, o pardavėjų dovanomis ar net tiesioginiu užmokesčiu. Šią problemą išspręsti įmanoma ne ribojant ar netgi reguliuojant reklamą, bet sudarant kuo geresnes sąlygas gydytojų konkurencijai. Joks vartotojas netoleruos gydytojo, kuris netinkamai rūpinasi savo pacientu. Aišku, tam būtinos svarbios sąlygos - vartotojas turi turėti galimybę pats susipažinti su tuo, kas jam siūloma.
Kalbėjosi Algirdas Valentas
