Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Du ES veidai, du Lietuvos veidai

Elena Leontjeva, LLRI prezidentė
1998-09-01
Straipsnis, "Laisvoji rinka", 1998 Nr. 5
 
„Integracija į Europos Sąjungą - tai vienintelis būdas postsocialistinėms Europos šalims įtvirtinti demokratijos vertybes ir rinkos ekonomiką“ - daugelis be dvejonių pasirašytų po tokiu tvirtinimu. Tačiau laisvosios rinkos šalininkai turi abejonių, ar ES skelbiamos vertybės yra adekvačios laisvosios rinkos principams. Šio straipsnio tikslas yra aptarti, kokią įtaką integracija į ES padarys laisvosios rinkos visuomenės kūrimo perspektyvoms Lietuvoje. Būdami nuoseklūs, aptariame ir kitas alternatyvas, tiksliau, kokią įtaką laisvosios rinkos įgyvendinimo perspektyvoms turėtų nesijungimas į sąjungą.
 
Ateities banga postsocialistinėms šalims
 
Laisvosios rinkos principai pastaraisiais metais vis labiau įsitvirtina Lietuvoje ir kitose postsocialistinėse šalyse. Būtent ji, laisvoji rinka, yra vienintelė alternatyva socializmui tiek ekonominiu, tiek moraliniu aspektu. Pabandę visą įvairovę socializmo dovanotų „gėrybių“, žmonės natūraliai linkę simpatizuoti laisvosios rinkos idėjoms. Tiek teorija, tiek praktika įrodo, jog ekonomiškai labiausiai klesti šalys, sumažinusios valdžios galias, o reguliavimą ir vadovavimą grąžinusios rinkai.
 
Tačiau šių principų gyvavimui kyla nauja grėsmė: pernelyg stropios pastangos kopijuoti Vakarų Europos demokratijų sistemas su jų nuolat plečiamomis valdžios institucijomis gali vėl leisti įsigalėti socializmui.
 
Suteikė ir pozityvių pokyčių
 
Integracija i ES dvejopai veikia laisvosios rinkos principų įdiegimą postsocialistinėse šalyse: iš vienos pusės teigiamai, iš kitos - neigiamai.
 
Pirmiausia, besiintegruojančias šalis pozityviai paveikė ES nuostata užtikrinti „laisvą žmonių, kapitalo, prekių ir paslaugų judėjimą“. Šio principo suvokimas stipriai įtakojo politinės ideologijos formavimąsi Rytų Europos regione. Derybos su Pasaulio prekybos organizacija (PPO) ir deklaruojamas noras integruotis į ES tapo atsvarų Lietuvos vidaus interesų grupių spaudimui vykdyti pražūtingą protekcionistinę politiką didinant importo muitų tarifus. Galime tik pasidžiaugti, kad ne be tarptautinių organizacijų palaikymo Lietuvos Vyriausybė gana nuosekliai laikėsi tarptautinės prekybos liberalizavimo linijos.
 
Vienas iš pozityvių pavyzdžių, kaip ES padėjo Lietuvoje pašalinti protekcionizmo pinkles yra sprendimas panaikinti draudimą užsienio bankams veikti Lietuvoje. Ko nesugebėjo per kelerius metus vietiniai ekspertai ir verslo organizacijos, tą padarė Briuselio pareigūnai, kurių susirūpinimą sustiprino bankų krizė: Lietuvos valdžia buvo įtikinta žengti dar vieną žingsnį laisvosios rinkos link ir panaikinti šį draudimą.
 
Kitas pavyzdys taip pat susijęs su draudimo panaikinimu: pagautas ES integracijos dvasios, Lietuvos Seimas atrakino geležinius vartus, užtvėrusius kelią užsieniečiams įsigyti žemę Lietuvoje
 
Šie pokyčiai rodo, kad ES ir kitų tarptautinių organizacijų įtaka bent iš dalies nutolino galimybę grįžti į šiurpius praeities laikus. Tačiau ir ES įtakos pozityvumas yra ribotas teritoriniu atžvilgiu. Pavyzdžiui, laisvo žmonių, kapitalo, prekių ir paslaugų judėjimo principas veikia ... tik ES ribose.
 
Ribotos „laisvosios“ prekybos spąstai
 
Tai, kad visos ES deklaruojamos laisvės galioja tik ribotoje teritorijoje, ir kelia didžiausią laisvės šalininkų susirūpinimą. „Laisva“ prekyba yra laisva tik iš dalies, jei ji baigiasi ties ES sienos muitinės postu. „Laisvosios“ prekybos principai, taip kaip juos supranta ES direktyvų kūrėjai, Lietuvai tampa kliūtimi tapti PPO nare ir tuo pačiu plėtoti laisvą prekybą su visomis pasaulio tautomis. Protekcinės priemonės prieš likusį pasaulį išprovokuoja atsakomąjį protekcionizmą ir taip vietoj naudingo bendradarbiavimo pereinama į „prekybinį karą“, kurio našta pirmiausiai kris ant Lietuvos žmonių pečių. Rytų rinkų (visų pirma Rusijos ir Azijos), Amerikos rinkų netekimas Lietuvai bus pernelyg skaudus smūgis. Potencialius nuostolius galima tik spėlioti, nes apskaičiuoti „kas būtų, jeigu būtų...“ tiksliai nėra įmanoma.
 
Pagal 1995 metais įsigaliojusią laisvosios prekybos sutartį su ES Lietuva panaikino muito mokestį pramoninių prekių importui iš ES šalių, o vėliau įsipareigojo padidinti importo muitus ne-ES šalims iki ES nustatyto lygio. Šiandien Lietuvos vidutinis svertinis muito mokestis pramoninėms prekėms yra 2-3 procentai. 97 proc. visos užsienio prekybos sudaro prekyba su šalimis, turinčiomis preferencinį ar didžiausio palankumo statusą. Nors Urugvajaus susitikime PPO nariai sutarė, jog bendri prekybos muitai bus sumažinti vidutiniškai 37 procentų, galutiniai ES muitų mokesčiai pramoninėms prekėms vidutiniškai sudarys 3,6 procentų. Taigi ES išoriniai muitai vis tiek bus didesni už Lietuvos, taikomus ES nepriklausančioms šalims. Dėl to Lietuvos derybos su PPO atsidūrė aklavietėje. Estija, įgijusi didžiausios tarp buvusių Rytų bloko šalių laisvosios rinkos šalininkės vardą, atsidūrė dar keblesnėje padėtyje. ES reikalavimu ji turi grįžti prie protekcinių muitų, kurie su dideliu ryžtu buvo panaikinti prieš keletą metų. Neatmetama galimybė, kad ES sumokės kompensacijas PPO nariams, nukentėjusiems dėl apsunkintų sąlygų prekiaujant su Lietuva, Estija ir pan. Tačiau kaip bus kompensuota už izoliavimą nuo globalinio darbo pasidalijimo?
 
Kai kurie žmonės linkę tikėti, kad ES prekybos politika veda link laisvosios prekybos globaliniu mastu. Tačiau iki šiol ES protekcionistinė politika išlieka pagrindine kliūtimi plėsti laisvus mainus pasaulyje. Nedaugelis turi drąsos garsiai pasakyti tai, kas yra aišku: tol, kol Europa yra atsitvėrusi nuo laisvosios prekybos, pasaulinė rinka neturės jokių šansų suteikti naudos visiems - ar tai būtų pirmojo, ar antrojo, ar trečiojo pasaulio šalis.
 
Vienodumas prieš prigimtį ir konkurenciją
 
Bendroji valiuta iškelia kitą galvosūkį. Nuo 1994 metų Lietuva laikosi valiutų tarybos principų, kurių esmė yra monetarinės politikos atsisakymas. Perėjimas nuo valiutų tarybos prie euro būtų nežymus pasikeitimas. Tačiau turėtume atsiminti, kad monetarinė politika nebus pamiršta, bet sukoncentruota Europos monetarinės valdžios rankose. Pasauliniai globaliniai monetariniai karai, kuriuos iki šiol švelnino Europos valiutų įvairovė, gaus vieną tvirtą placdarmą. Bendra valiuta, kuri atspindės ne rinkos verdiktą, bet greičiau tarptautinį politinį susitarimą, gali tapti pagrindiniu protekcionizmo politikos įgyvendinimo instrumentu.
 
Iki šiol nebuvo išanalizuota, kokią įtaką vieninga monetarinė politika darys skirtingoms rinkoms. Abejonių nėra, kad bendrosios valiutos įvedimas pareikalaus harmonizuoti kitas ekonomikos sritis.
 
Pirmasis taikinys bus mokesčių sistema, iki šiol išvengusi harmonizavimo manijos. Tai gali būti pražūtinga klaida postsocialistinėms šalims, kurios ruošiasi radikalioms mokesčių sistemos reformoms. Skirtingai nei dauguma Vakarų šalių, Baltijos šalys reformuodamos mokesčių sistemas turi galimybes pašalinti progresyvinio, daugkartinio, diferencijuoto apmokestinimo ir kitas blogybes. Estija taiko vienodą 26 procentų mokestį fizinių ir juridinių asmenų pajamoms, Latvija - 25 procentus. Lietuva, kurios juridinių asmenų mokestis yra 29 procentai, o fizinių asmenų-33 procentai, yra pasiruošusi mažinti savo mokesčius iki kaimynų lygio ir galbūt toliau.
 
Lietuvos pagrindinės politinės jėgos vis labiau pritaria idėjai dėl Juridinių asmenų mokesčio panaikinimo, šią nuostatą įtraukė į rinkimų programas. Išrinkta konservatorių vyriausybė oficialiai paskelbė, kad mokestis bus panaikintas, o pirmasis žingsnis ta linkme yra investicijoms skirto pelno dalies apmokestinimas nuliniu tarifu. Tačiau iškilo pavojus, kad dėl integracijos į ES šie pažangūs poslinkiai gali būti sustabdyti. Šiuo metu nėra jokios harmonizavimo politikos dėl tiesioginio pajamų apmokestinimo. Kad vieną dieną ji atsiras - neabejotina. Net ir be formalios harmonizavimo politikos pažangūs sprendimai jau susiduria su spaudimu „neiti prieš srovę“.
 
Konkurencija tarp valstybių veikia kaip saugiklis prieš pagundą plėsti valdžios galias, tai yra didinti mokesčius ir valstybės išlaidas. Harmonizavimas pašalina konkurenciją tarp valstybių skatinti ekonominį aktyvumą sudarant per liberalesnes sąlygas verslui, investicijoms. Lietuvoje, kur dar nesusiformavo vietinio kapitalo ir verslininkystės tradicijos, Vakarų mokesčių sistemų trūkumų perkėlimas vestų prie visiškos ekonominės stagnacijos.
 
Harmonizavimas: protingas ar mechaniškas
 
Teisės aktų vienodinimas kasdien sukelia naujų rūpesčių. Užuot pripažinus poreikį dereguliuoti ekonomiką ir sumažinti biurokratizmą visose gyvenimo sferose, valdžia stengiasi skrupulingai vykdyti ES direktyvas. Kartais tai iš dalies sumažina reguliavimą, tačiau daugeliu atveju direktyvų įgyvendinimas sukuria naujas biurokratines procedūras, pakeičiančias senąsias, sovietinio stiliaus taisykles.
 
Glumina tai, kad postsocialistinių šalių valdžia, per daugelį sovietinės eros metų įpratusi nekvestionuodama vykdyti įsakymus „iš centro“, tą patį daro su ES direktyvomis. Paprastai direktyvos priimamos kaip tobulos ir nediskutuotinos, jos nei tikrinamos, nei nustatomas jų tinkamumas vietinėms sąlygoms. ES tikslai suvienodinti aplinką būtų priimtini ar net sveikintini, jeigu jų taisyklės ir sąlygos būtų pagrįstos laisvosios rinkos principais. Priešingu atveju, aklas ES nuostatų taikymas taps kliūtimi kuriant laisvas ir klestinčias visuomenes postsocialistinėse šalyse, įskaitant Lietuvą.
 
Gerą pavyzdį, iliustruojantį ES ir Lietuvos realijų skirtumus, galime rasti konkurencijos reguliavimo srityje. Nors ES nepasižymi itin ribota valdžia, tačiau jos teisės aktai draudžia vyriausybėms teikti pagalbą ūkio subjektams ar juos diskriminuoti. Tačiau principo taikymas paremtas paramos dydžio ribojimu. Kadangi ES masteliai gerokai skiriasi nuo lietuviškų, todėl tai, kas ES vadinama ribojimu skirti ūkio subjektams subsidiją, didesnę nei 30 000 ECU, Lietuvoje legalizuoja gana didelę paramą ūkio subjektams. Kitaip tariant, ES veikiančio valstybės kišimosi ribojimo pažodinis supratimas Lietuvoje de facto reikštų žalios šviesos suteikimą valstybinėms paramos programoms, kurių gyvavimas neturi nieko bendro su laisvąja rinka.
 
Kitas pavyzdys - penkerių metų išskirtinių monopolio teisių suteikimas akcinei bendrovei „Lietuvos telekomas“. 1998 metais priimtą Telekomunikacijų įstatymą valdininkija įvardino „pirmu demonopolizavimo ir privatizavimo žingsniu“. Tačiau įvyko priešingai - buvo išstumtos rinkos jėgos, ir pardavimo sandorį vargu ar galime laikyti privatizavimu. O tai atsitiko dėl ES taisyklių, kurios leidžia išsaugoti telekomų monopolius pereinamuoju laikotarpiu. Todėl Lietuvos valdžia kaip vieną iš argumentų naudojo teiginį, kad jos sprendimas neprieštarauja ES direktyvoms. Į įspėjimus apie neigiamas monopolijos pasekmes, užprogramuotus technologinio progreso stabdžius, atsižvelgta nebuvo. Visuomenei duota suprasti, kad jeigu ES neprieštarauja monopoliui, tai mes kitaip ir nedarysime.
 
Ypač liūdnai pagarsėjo adaptuotos europietiškos pinigų plovimo prevencijos procedūros. Remiantis ES direktyva, Lietuvos valdžia pareikalavo, kad kiekviena kompanija ir ją aptarnaujantis bankas raštu praneštų apie kiekvieną sandėrį, viršijantį 50 000 litų vertę. Tai puiki iliustracija, kaip vietinės valdžios institucijos perlenkė lazdą pernelyg entuziastingai vykdydamos ES instrukcijas. Nauja taisyklė negalėjo užkirsti kelio pinigų plovimui. Ji tik padidino teisėto verslo veiklos kaštus. Kritiškos pastabos dėl tokių priemonių žalingumo nepasiekė tikslo, nes vietos valdžia apeliavo į primygtiną ES reikalavimą kovoti su pinigų plovimu. Tai pavyzdys, kaip beprasmė, bergždžia biurokratija, nepaisydama sveiko proto principų, uždėjo leteną ant dar vienos visuomeninio ir privataus gyvenimo srities.
 
Negalima apsiriboti tik tiesioginio ES nurodymų perkėlimo į mūsų gyvenimą efekto įvertinimu. Neapčiuopiamas ir todėl klastingas žmonėms yra valstybės paternalizmo mentaliteto skiepijimas, socializmo bacilos atnešimas. Perduodama valstybės kišimosi ir paternalizmo „know-how“, ES neleidžia socialistinėms idėjoms pasitraukti iš Lietuvos. Netgi atvirkščiai, ES suteikia impulsą joms atsinaujinti ir daugintis.
 
Sunkūs laikai laisvajai rinkai ir ... ES
 
Įvairių pažiūrų žmonės dėl skirtingų priežasčių prieštarauja stojimui į ES, taigi ne vien laisvosios rinkos šalininkai randa trūkumų. Tačiau dominuoja nuomonė, kas stojimas yra vienintelis tikras pasirinkimas Lietuvai ir į ją panašioms šalims. Žmonėms sunku įsivaizduoti „vienišą“ valstybę, įsispraudusią tarp gigantiškų politinių ir prekybinių blokų. Jie ragina „prisijunkime, pareiškime apie mūsų idealus, pakeiskime ES“. Vargu, ar nedidelė Lietuvos tauta turės šansą išjudinti šimtamilijoninį Europos Sąjungos titaniką. Tačiau verta priimti iššūkį neprisijungti ir būti atvirai ir laisvai protekcionistinėje ir reguliuojamoje aplinkoje. Net jeigu visas pasaulis atsiribotų sienomis, vis vien apsimokėtų būti atviriems.
 
Jei šalis stovi ties grįžimo prie socializmo bei komandinės ekonomikos riba, ES vaidina lemiamą demokratijos ir rinkos ekonomikos saugotojo vaidmenį. Kai kurie žmonės turi iliuzijų, kad ES laisvąją rinką riboja tik laikinai ir greitu metu ji iš tiesų išlaisvins žmonių iniciatyvą tarptautiniu mastu ir galiausiai atsikratys socialistinio palikimo. Tačiau dėl to kyla didelių abejonių. Dar daugiau - galime prognozuoti, kad ES, kokia ji yra šiandien, taps kliūtimi atskiroms tautoms vykdyti radikalias, laisvosios rinkos principais pagrįstais reformas. Įstojusį ES kelio atgal neliks - tautoms išnyks paskutinė galimybė lenktyniauti kuriant palankiausią aplinką žmonių iniciatyvoms reikštis. Būdama stipriu politiniu magnetu, ES gali susilpninti laisvosios rinkos patrauklumą.