Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Dugnas

Rūta Vainienė, LLRI asocijuota ekspertė
2008-12-09
Komentaras, Lietuvos radijas
Ekonomikos krizė rodo savo dantis : įmonės atleidinėja darbuotojus, mažina algas, gauna mažiau  užsakymų, trinka tarpusavio atsiskaitymai, valstybės tarnyboje vėluoja algos, bankai nebedalina kreditų. Ekonomika traukiasi, įskaitant ir kainas – štai lapkritį pirmą kartą nuo 2006-ųjų užfiksuota defliacija. Ar jau dugnas? Kaip giliai dar krisime? Taip klausiame vieni kitų, su viltimi tikėdamiesi, kad tai, ką patiriame dabar ir yra dugnas.
 
Ekonomikoje dugnas yra reliatyvi sąvoka. Absoliutus dugnas, žemiau kurio nebeįmanoma kristi, yra skurdas. Jei prisimintume 1992-uosius metus, kai išsivadavę iš  sovietmečio nieko neturėjome, o po to dar ir viską praradome, įskaitant patikimą energetinių išteklių tiekimą, dugnas buvo nuvertėjusios tūkstančių žmonių santaupos ir karštas vanduo tik savaitgaliais. Islandija, krečiama ekonomikos krizės, iš naujo mokosi pirkti halėse, valgyti namuose ir nesekti mada su kiekviena nauja kolekcija. Dažnas baltarusis dugnu pavadintų tą dieną, kai neturėtų ko valgyti – dugnas toje šalyje yra nuolatinis ir neišsenkamas, parodantis, kaip ilgai jis gali tęstis ir kad žmogus ir kariamas pripranta.
 
Tikra tiesa, tačiau žmogus labai greitai pripranta ne tik kariamas, bet ir prie gero gyvenimo. Lietuvos ekonomikos kilimas išmokė mus daugiau skolintis, daugiau vartoti, kuo greičiau apsirūpinti gėrybėmis, kuo mažiau galvoti apie rytdieną. Nekaltinu žmonių – jie tiesiog natūraliausiu būdu sureagavo į tai, kas vyko rinkoje – pasidavė gerovės iliuzijai. Kam taupyti, kai indėlių palūkanas suryja infliacija? Už tai reikia skolintis, nes net valdžia teikia lengvatas būsto palūkanoms. Verslai, apdovanoti pigiais kreditais, demonstravo galybę, o kartais ir praskolintą prabangą. Dar metų pradžioje daugelis gyveno ekonomikos, darbo užmokesčio kilimo lūkesčiais ir – vartojo, vartojo, vartojo.
 
Deja, darbo našumas, kuris lemia, kiek gėrybių sukuriama ir gali būti išmainyta į kitas gėrybes, Lietuvoje neaugo taip sparčiai, kaip darbo užmokestis. Lietuvos pramonė nėra pakankamai konkurencinga energetiniu požiūriu – vienam produkto vienetui pagaminti yra sunaudojama bene dvigubai daugiau energijos išteklių, nei vidutiniškai Europoje. Valdžios sektoriaus išlaidos augo dar sparčiau nei algos, ar bendrasis vidaus produktas. Valdžia prisiėmė tokių įsipareigojimų, kurių ji negalėtų pakelti ekonomikos klestėjimo metu, ką jau kalbėti apie nuosmukį. Nors krizę į Lietuvą atpūtė vakarų vėjai, nereikia nuvertinti ir savųjų „nuopelnų“ išlaidaujant per valstybinius biudžetus. Šiandien, kuomet kuriami krizės įveikimo planai, iš duobės mėginama traukti ne verslus ar žmones, o būtent riebųjį biudžetą.
 
Kita klaida – raginti žmones išlaikyti didelį vartojimą krizės sąlygomis, teigiant, kad jei šie nevartos, tai verslas patirs nuostolių. Infliacija ir valdiškas dosnumas pažeidė natūralų žmogaus poreikį dalį lėšų sutaupyti. Net ir tie, kurie taupesni, nustojo tai daryti, nes valdžios ekonominė politika privilegijavo vartojančius ir diskriminavo taupančius. Sutrikdytas vartojimo-taupymo santykis lėmė tai, kad ekonomikos pakilime suvartojome tai, kas turėtų būti vartojama šiandien.
 
Dugnas nebus toks kietas ir gilus, kuo daugiau lankstumo bus suteikta žmonėms, prisitaikant prie pakitusių sąlygų ir grįžtant prie tokio gyvenimo lygio, kurį užsidirbame būtent mes, o ne koks statistinis europietis. Gal ir norėtume, kad įvyktų stebuklas, ir dirbdami ne taip našiai, sukurdami mažiau gėrybių, galėtume gyventi taip pat gerai, kaip tie, kurie sukuria daug. Bet tai yra neįmanoma. Kuo aukštesnius išlaidavimo (kokybės, klimato kaitos kontrolės, biodegalų naudojimo, darbo sąlygų, darbų saugos, darbo trukmės apribojimus) standartus sau buvome išsikėlę, o ypač jei tai darėme iš skolintų pinigų, tuo į gilesnį dugną leisimės.
 
Grįžtant prie taupymo labai svarbu, kad netektų taupyti vien į namų lentynas kraunant cukrų, makaronus. Taupymui reikalingi tvirti pinigai. Ir nors pasaulinių pinigų – eurų ir dolerių - kalvė yra ne Lietuvoje, mes turime laikytis savojo pinigų inkaro -  valiutų valdybos modelio. Jis yra ta laikančioji konstrukcija, dėl kurios turime žymiai daugiau stabilumo, šansą taupymui ir tikrą gelbėjimosi ratą. Neturime paklusti raginimams centriniam bankui imtis aktyvios veiklos ir neturėtume imti paskolų, jei jų sąlyga būtų lito devalvavimas, kaip tai Latvijai pasiūlė TVF. Jei būtų atsuktas ir lietuviškų pinigų čiaupas, tai visai be humoro ištartume Ostapo Benderio frazę „finansinė bedugnė yra pati giliausia – į ją galima kristi visą gyvenimą“.