Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

E. Leontjeva turi atsakymą į klausimą: "Kaip gelbėti ekonomiką?"

Elena Leontjeva, LLRI prezidentė
1999-07-22
Interviu savaitraščiui "Veidas"
Ūkio problemos įgavo tokį mastą, kad jomis susirūpino net pats Prezidentas Valdas Adamkus. Prieš keletą dienų Prezidentūroje įvyko valdžios ir verslo forumas, kuriame, be kalbą pasakiusio valstybės vadovo, dalyvavo iškilūs verslininkai, ministrai, vyriausybinių institucijų vadovai. Reikia manyti, kad ne viena jų pasakyta mintis taps naujosios Vyriausybės kelrode žvaigžde. Susitikimo leitmotyvu tapo Respublikos Prezidento patarėjos ekonomikos klausimais ir Laisvosios rinkos instituto prezidentės ELENOS LEONTJEVOS žodžiai: "Problemų turim daug, laiko mažai, o pinigų neturim visiškai".

Šio teiginio nereikėtų suprasti kaip bandymo dramatizuoti dabartinę Lietuvos ekonomikos būklę. Nūdiena sunki, bet, pasak E.Leontjevos, kartu ir viltinga. "Manau, kad ta aplinkybė, kuri šiandien daugelį gąsdina,- tai, jog stinga pajamų biudžeto išlaidoms finansuoti, yra labai palanki, nes pagaliau privers valstybę apsivalyti nuo nereikalingų funkcijų ir perduoti jas į privačias rankas. Tai proga, kurios neturime teisės praleisti. Šiuo atveju naudinga, kad valstybė neturi pinigų", - praėjusį pirmadienį "Veidui" aiškino prezidento patarėja.
 
- Skamba gana paradoksaliai...
 
- Ekonomika susideda iš veikiančių subjektų ir kiekvieno padėtis rinkoje skirtinga. Daugelis vis dėlto laikosi tvirtai, nepaisant krizių kaimyninėse valstybėse. Smarkiau kenkia tai, kad gerai dirbančiųjų sąskaita norima išspręsti nevykėlių problemas. Ir tas noras tolydžio stiprėja, aktyviai veikia tam tikros lobistų grupuotės, pageidaujančios vis naujų privilegijų ir valstybės paramos bankrutuojančioms įmonėms. Toji parama krenta ne iš dangaus, bet teikiama gerai dirbančių įmonių sąskaita.

Laisvosios rinkos institutas seniai įvardijo pagrindinę Lietuvos ekonomikos problemą - pernelyg išsiplėtojusį valstybinį reguliavimą. Daug įvairiausio reguliavimo likę net iš tarybinės sistemos, tačiau ir nepriklausomybės metais buvo pristeigta daugybė valstybinės priežiūros institucijų, agentūrų, departamentų ir t.t. Šios institucijos pačios sau susigalvoja įvairias funkcijas, dažnai tiksliai nesuvokdamos, koks turėtų būti jų veikos produktas, ką gero ir kaip jie turi nuveikti visuomenei. Kai didesnę savo laiko dalį verslo žmonės turi praleisti tenkindami įvairiausių priežiūros organizacijų užgaidas, neišvengiamai mažėja bendras mūsų visuomenės efektyvumas. Valstybei būtina mažinti savo reguliavimo funkcijas, daugelio visai atsisakyti, peržiūrėti, ką veikia kiekviena institucija, ir jei kurios jų produktas išties reikalingas, pagalvoti, kaip tai perduoti į privačias rankas. Jei tai neįmanoma - nustatyti labai skaidrius tos institucijos veikimo principus.
 
- Kokių valstybės institucijų funkcijas būtų galimas perduoti į privačias rankas?
 
- Pavyzdžiui, vartotojų apsaugą. Įvairių šiuo metu veikiančių inspekcijų veiklos pagrindinis akstinas yra tai, kad visuomenei trūksta informacijos apie vartojamų prekių savybes. Kažkodėl laikomasi nuostatos, jog šią problemą galima išspręsti tiktai administraciniu būdu. Tačiau egzistuoja ir privatus sprendimas. Pirkėjams reikia informacijos, todėl būtinai atsiras tokių žmonių, kurie tą informaciją kaups, pardavinės - darys iš to biznį . Ateityje tai taps visiškai normalia verslo šaka. Analogiškų sprendimų galima rasti visose srityse.
 
- Bet vyriausybei , ko gero, pirmiausia rūpi, kaip jai išgyventi artimiausią pusmetį?
 
- Visoms vyriausybėms rūpi išgyventi, bet jos paskiriamos ne tam, kad išgyventų, o tam, kad padarytų kažką strategiškai svarbaus. Ministras pirmininkas Rolandas Paksas, kaip minėjau, turi tą lengvinančią aplinkybę, kad pinigai yra pasibaigę, ir tai gal bus akstinas aktyviai veikti. Kai žmonės suvoks, kad Lietuva neturi pinigų ir privalo atsisakyti to, kas jai nereikalinga, užuot visiems kartu bridus gilyn į balą, jie tikrai pateisins ir palaikys tokius Vyriausybės veiksmus. Taigi R.Paksas turi palankią progą daryti tai, ką reikia daryti.

Pavyzdžiui, pagaliau pradėti realiai spręsti esmines mokesčių problemas. Visos įmonės skundžiasi painia mokestine apskaita. Kiek valdžių žadėjo "išskaidrintas" mokesčių taisykles tam, kad būtų žinoma, jog, tarkime, beviltiškos skolos bus neapmokestinamos. Deja, iki šios tai nesutvarkyta. R.Pakso Vyriausybė planuoja panaikinti pelno mokestį. Tai leistų išspręsti svarbiausias problemas, kadangi suvienodintų mokestinę apskaitą su finansine apskaita, t.y. įmonėms nereikėtų skaičiuoti to dirbtinio pelno, kuris pagal lietuviškus įstatymus apmokestinamas ir dėl kurio skundžiasi tiek visi užsienio investuotojai, tiek ir visi vietiniai verslininkai. Dabartiniu metu nuolat egzistuoja rizika, kad įmonėje suras ką nors tokio, kas neatitinka tų taisyklių. Nes taisyklės yra tokios, kad jas gali "pasukti" kaip nori. Šiandien susidarė itin palanki proga imti ir atsisakyti tos ydingos mokestinės apskaitos. Kiek žmonių būtų išlaisvinta nuo nereikalingo darbo!

Jei įmonė galėtų laisvai ir skaidriai investuoti visą savo uždirbtą pelną, išskyrus akcininkams paskirstomus dividendus, tai, be abejo, kiekviena įmonė ir stengtųsi tai padaryti. Jų savininkai ir vadovai geriausiai žino, ko labiausiai reikia: naujos technologinės linijos, naujo cechelio ar kažką suremontuoti. O dabartinės mokestinės taisyklės, pavyzdžiui, atlikto remonto gali ir nepripažinti investicija.

Yra aibė kitų taisyklių, stabdančių investicijų procesą, nors tik tai ir gali kurti realias darbo vietas, realią gerovę ir t.t. Jeigu būtų panaikintos kliūtys efektyviai panaudoti uždirbtas lėšas, tai galima įsivaizduoti, kad...na, gal ne po pusmečio, bet kelių metų tikrai mūsų turėtų laukti ekonominis atgimimas. Yra sprendimų, tikrai yra.
 
- Žemės ūkis tapo pagrindine Lietuvos ekonominio gyvenimo tema . Turime pernelyg daug žemės ūkio gamintojų, sukuriančių galybę perteklinės produkcijos, kuri it koks trombas trikdo visą ekonomikos kraujotaką. Ar tai padėtis be išeities, ar vis dėlto galima pasiūlyti kokių nors sprendimo būdų?
 
- Reikia galvoti, kas kaimo žmonėms labiausiai trukdo rasti darbo vietą ne žemės ūkio sferoje. Tam trukdo įvairiausi rinkos reguliavimai, pavyzdžiui, minimali alga. Vilniuje darbo jėga panašiai tiek ir kainuoja, koks yra nustatytas valdžios minimumas - 430 Lt, bet kaime ji tiek nekainuoja ir joks kapitalizmas ten nekurs jokių verslų ir tuo pačiu alternatyvių darbo vietų kaimiečiams. Ir nuo to vienodai bloga ir jam, ir tiems žmonėms, kurie su mielu noru sutiktų dirbti kad ir už tris šimtus litų.

Kitas reguliavimas - infrastruktūros mokestis, kurį sumokėti pinigais ar natūra (nutiesti kelią, pataisyti tiltą) reikalaujama iš kiekvieno kažką statyti ar steigti pasišovusio kapitalisto. Tai elementarus valstybės įteisintas reketas: kapitalistui keliamas reikalavimas iš kažkur išpešti pinigų duoklei, kai dar nieko neuždirbta. Išsiaiškinus visas aplinkybes paaiškėja, kad verslininkui neapsimoka imtis jokios veiklos. |Dėl valdžios kišimosi maža galimybių, kad kaime greitu laiku atsiras naujų darbo vietų.

Labai sudėtingos žemės įsigijimo procedūros. Visa žemė suskirstyta į žemės ūkio paskirties žemę ir ne žemės ūkio paskirties žemę. Pirmosios įsigyti labai sunku, o juridiniam asmeniui išvis neįmanoma. Pakeisti paskirtį labai sudėtinga ir brangu, tad, pasakykite man, iš kur atsiras koks cechelis ten, kur dabar pieva. Ten ir liks pieva su niekam nereikalingomis karvėmis.

Dabartinis valstybinis žemės ūkio reguliavimas patyrė visišką fiasko, ir tai signalas, kad reikia pereiti prie rinkos santykių. Žemės ūkio ministerija lyg ir rengiasi naikinti tiesioginį kainų nustatymą (pieno supirkimo kainas, mėsos supirkimo kainas ir t.t.), tačiau subsidijos neišnyks - jos bus teikiamos pagal pasėlių plotą arba pagal turimų galvijų skaičių. Betgi dėl to žemės ūkio veikla nepasikeis, kadangi žmonės norėdami gauti subsidijas sieks turėti kuo daugiau karvių, pasėlių ir t.t.

Atėjo laikas pripažinti, kad žemės ūkis turi būti valdomas pagal rinkos principus, kitaip tariant, turi būti atsisakoma bet kokio valstybinio reguliavimo. Turėtų būti nutarta, kad nuo kitų metų, tiksliau, netgi nuo šio rudens, planuojant biudžeto išlaidas žemės ūkiui valstybinė agrarinė politika turėtų būti iš esmės keičiama. O kadangi matome, jog žmonės sunkiai gyvena ir pripažįstame, kad žemės ūkis iš esmės yra socialinė problema, tai ją ir reikia traktuoti kaip socialinę problemą. Jei mes manome, kad žmonėms, kurie neturi pakankamai pajamų Lietuvoje, turi būti dalijama valstybinė parama, tai būtent pagal šį principą, ir jokį kitą, ji kaimo žmonėms ir turi būti teikiama.
 
- Kaimo žmonės gali jaustis įžeisti, jei jiems valstybė paprasčiausiai duos pinigų, kad jie galėtų išgyventi. Dabar gaunamus pinigus jie jaučiasi užsidirbą.
 
- Bet jie jaučiasi ne mažiau įžeisti, kai neva jiems tie pinigai priklauso iš perdirbėjų, bet jų negauna, nežino, kas iš tikrųjų kaltas. Žemdirbiai sukiršinti su perdirbėjais, nes nesupranta, kad pieninės ir mėsos kombinatai neturi pinigų ir negali sumokėti tokiomis kainomis, kurias nustatė valstybė. Po mėnesio galbūt neliks nė vieno perdirbėjo, kuris pajėgs sumokėti tokią kainą. Man atrodo, kad jei žmonės suvoktų iškreipto valstybės dalyvavimo žemės ūkyje pasekmes ir suvoktų, kodėl jų padėtis tokia apgailėtina, tai jie tikrai jaustųsi labiau įžeisti. Visi pripažįsta, kad reguliavimo tikslas - išlaikyti tam tikrą kaimo žmonių gerovės lygį. Jei tai pripažįstame, tai pasakykime tiesą ir žemdirbiams.
 
Kalbėjosi Rimgaudas Geleževičius