Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Ekonomikos krizė ir „nereguliuojamas“ kapitalizmas

Remigijus Šimašius, LLRI prezidentas
2008-09-30
Komentaras, Lietuvos radijas
Wall Street finansų krizė, persimetanti vis į naujus pasaulio kampelius iškelia tradicinius tokiais atvejais klausimus „kas kaltas“ bei „ką daryti“. Visa eilė komentatorių ir politikų suskubo pareikšti, kad kaltas nereguliuojamas kapitalizmas ir, dėsninga, kad jį reiktų reguliuoti. Tai kelia nerimo, nes realybė yra kiek kita, ir sprendimai, atitinkamai, turėtų būti kiti.
 
Populiaru atkreipti dėmesį į tai, kad bankrutuojantys investiciniai bankai buvo labai mažai reguliuojami. Vyrauja nuomonė, kad finansų krizę sukėlė įvairių nereguliuojamų finansų instrumentų paplitimas. Jei daromos tokios išvados apie krizės priežastis, logiška, kad kapitalizmo citadelę – finansų rinkas – reikia labiau reguliuoti. Nors finansiniai instrumentai dabar dažniausiai minimi kaip krizės priežastis, ne jie yra krizės kaltininkai. Reikia neužmiršti, kad krizė pirmiausia palietė ne nereguliuojamus, o reguliuojamus bankus. Jau prieš metus JAV reguliuojamų bankų nuosavi rezervai buvo neigiami, tai reiškia, kad apskritai rezervai buvo tik dėl to, kad bankams paskolino JAV centrinė rezervų sistema. Krizė susiformavo dėl to, kad JAV federalinė rezervų sistema kelerius metus iš eilės nuolat didino pinigų kiekį. Todėl ekonomikos dalyviai gavo iškreiptų signalų, o tai privedė prie perinvestavimo ir galiausiai prie žlugimo. Problema yra dirbtinis pakilimas, kuris vyko prieš krizę. Šis pakilimas, įskaitant ir nekilnojamojo turto bumą, įskaitant blogas paskolas nekilnojamam turtui, beje, buvo tiesiogiai paskatinti Amerikos valdžios. City Bank netgi buvo nubaustas, kad išduoda nepakankamai būsto paskolų pagal valdžios reikalaujamus standartus. Krizė vėl viską atstato į savo vietas. Kuo ilgiau trukdoma šiam atsistatymui, tuo didesni iškreipimai ekonomikoje sukuriami, tuo sunkesnė ir ilgesnė krizė.
 
Problemos, sukėlusios finansų krizę kyla dėl masinio rinkos iškreipimo per kredito ekspansiją. Prie paaiškinimo, kas vyksta šiandien ir ką visgi reikėtų daryti, labai tiktų sveikas balsas Nobelio premijos laureto Friedricho Hayeko, kuris beveik prieš keturis dešimtmečius kaip tik gavo Nobelio premiją už verslo ciklų teoriją: „Užuot skatinę neišvengimą likvidavimą klaidingų investicijų, kurias atnešė pastarųjų trejų metų bumas, visos priemonės buvo mestos tam, kad korekcija neįvyktų. Viena iš šių priemonių, kuri buvo nuolat naudojama be jokių gerų rezultatų nuo pat pirmų depresijos fazių iki dabar, buvo kryptinga kredito ekspansija. ... Išgydyti depresiją naudojant kredito ekspansiją yra tas pats, kas naikinti blogybes priemonėmis, kurios šias blogybes kaip tik ir atnešė.“
 
Kaip ir krizės priežasčių aiškinime, taip ir teikiant receptus, sutarimo nėra, ir, deja, dažniausiai dominuoja klaidingi receptai. Daugeliui šiandien beveik „savaime aišku“, kad blogiausia bus, jei vartotojai nustos leisti pinigus. JAV jau pasuko šiuo pražūtingu ekonomikai keliu. Lietuvoje irgi netrūksta balsų, kad „kai ekonomika ima stoti, reikėtų jai įpilti degalų už valstybės pinigus”.
 
Tačiau valdžios veiksmai norint pagerinti situaciją turėtų būti visai kiti. Visų pirma, būtina nustoti vykdyti kredito ekspansiją (pinigų masės didinimą). Lietuvai tai labiausiai aktualu kaip biudžeto deficito klausimas bei ES pinigų srautas. Kitais atžvilgiais (kurie svarbiausi, tarkime, JAV) Lietuvoje gana patikimai veikia valiutų taryba. Taip pat būtina sudaryti sąlygas susitraukimui versle: lengvesnis darbuotojų atleidimas, turto perleidimo galimybės, projektų nutraukimo galimybės. Susitraukimas gali padėti išgyventi, arba netgi plėstis į tas sritis, kurių savininkai pernelyg blogoje padėtyje, kad toliau laikytų savo verslus. Beje, darbuotojų atleidimo apribojimas tampa ypač svarbu. Vargu ar kiekviena ekonominius sunkumus patirianti, mažiau savo produkcijos parduodanti ir dėl to kelis, keliolika ar dvidešimt kelis procentus darbuotojų turinti atleisti įmonė tai gali padaryti, kai darbuotojo atleidimas šiandien įmonei kainuoja, tarkime, apie 10 jo vidutinių darbo užmokesčių... Įstatymas „gina“ darbuotoją ir suteikia jam „garantijas“, bet žlugdo visus darbuotojus kartu su visa įmone. Trečia, valdžia turi gerinti bendras konkurencingumo ir produktyvumo sąlygas, nes tik realios gerovės kūrimas leis išbristi iš krizės, o ne manipuliavimas pinigais per pinigų politiką ar valdiškus projektus. Galiausiai ketvirta – valdžiai būtina daryti tai, ko ji mažiausiai nori ir bent jau Lietuvoje nepraktikuoja visiškai - susitraukti pačiai. Tai reiškia mažinti savo išlaidas ir mokesčius. Priešingu atveju visą krizės naštą neš tik privatus sektorius – verslas ir vartotojai. O juk gali ir nepanešti.
 
Grįžkime ir prie tariamos būtinybės sureguliuoti tariamai nereguliuojamą kapitalizmą. Turime suprasti, kad krizę sukėlė ne nereguliuojamas kapitalizmas, o nevykusi Amerikos pinigų politika, nuolat drastiškai lengvindama paskolų gavimą ir didindama pinigų kiekį, o tuo pačiu sąmoningai kurdama tariamo turtingumo iliuziją vartotojams bei verslams.