Nors D.Grybauskaitės vieši pareiškimai dėl ekonominės politikos klausimų pakankamai išsamūs ir rinkėjai turi galimybę susipažinti su pretendentės pozicija, tačiau programinėse nuostatose vengiama išsakyti aiškesnę poziciją daugeliu klausimu, taip pat ir mokesčių, reformų ar socialinės politikos atžvilgiu. Kazimira Prunskienė ir Valdemaras Tomaševskis nepateikia savo rinkiminės programos, tačiau iš K.Prunskienės pareiškimų bei jos ilgametės veiklos politikoje galima susidaryti bendrą vaizdą apie kandidatės nuostatas.

Bene išsamiausią rinkimų programą pateikęs V.Mazuronis kortas atskleidžia jau „pirmaisiais mano, kaip prezidento, darbais“. Pirmiausia kandidatas reikalaus „didinti verslo socialinį jautrumą ir solidarumą“ ir užtikrins, jog bus priimti įstatymai, „užkertantys kelią nemotyvuotiems kainų kėlimams pirmojo būtinumo prekėms bei paslaugoms“, reikalaus, jog bankai sumažintų palūkanas. V.Mazuronis pasisako už progresinius gyventojų pajamų mokesčius, nekilnojamojo turto mokestį. Kandidatas deklaruoja, jog reformuos sveikatos apsaugą, tačiau jau reformuojamose srityse pasisako už didesnį valstybės vaidmenį: programoje pasisako už griežtą privačių pensijų fondų kontrolę, o diskusijose dėl aukštojo mokslo reformos kritikavo bankų įsitraukimą ir mažėjantį aukštojo mokslo finansavimą.

 

Nuo reformų atokiau laikosi ir kandidatas Algirdas Butkevičius. Jo nuomone, sveikatos apsaugos sistemai būtinas papildomas finansavimas, didinant tiek medikų atlyginimus, tiek plečiant įstaigų tinklą - „būtina atnaujinti visų Lietuvos ligoninių priėmimo ir skubios pagalbos skyrius, konsultacines poliklinikas, slaugos ir palaikomojo gydymo ligonines ir skyrius“. Aukštojo mokslo srityje politikas ragina atsisakyti “laukinės rinkos” principo priimant studentus į aukštąsias mokyklas.

 

Algirdas Butkevičius pasisako, jog reikėtų didinti valstybės vaidmenį ekonomikoje: investuoti į infrastruktūrą, didinti reguliavimą per mokesčius (grąžinti panaikintas PVM lengvatas), taip pat didinti minimalią mėnesinę algą. Kandidatas nevienareikšmiškai pasisako, jog kovoti su ekonomine krize reikėtų skatinant visuminę paklausą ir nemažinant biudžeto išlaidų, už tai agituoja ir kandidatė Kazimira Prunskienė.

 

Ji nepateikia savo rinkiminės programos, tačiau iš politikės viešų pareiškimų žinoma, jog ji palaiko didesnio valstybės reguliavimo, progresinių, turto mokesčių idėjas.

 

Česlovo Jezersko ekonominės programos nuostatos sąlyginai nuosaikios. Net jų formuluotės signalizuoja tai, jog kai kurie svarbūs klausimai bus sprendžiami be išankstinio įsipareigojimo. Kandidatas pasisako už vartojimo ir gamybos skatinimą ir teigia, jog  „būtina skubiai gelbėti valstybės ekonomiką ne tik didinant vartojimą, bet visų pirma skatinant konkurencingą gamybą“. Balansavimą tarp skirtingų ir nesuderinamų pozicijų atskleidžia požiūris į mokesčius. Kandidatas mano, jog būtina „inicijuoti prasmingą mokesčių mažinimą, labai pasvertai analizuoti progresinių mokesčių įvedimo klausimą“.

 

Loretos Graužinienės programoje nėra nuoseklių ekonominės politikos nuostatų. Labai trumpa programa, deja, neatskleidžia kandidatės pozicijų bent kiek reikšmingesniais ir diskutuotinais klausimais. Pavyzdžiui, vidaus politikoje kandidatė sieks „peržiūrėti Vyriausybės kompetencijas ir jos vykdomą ekonominę, finansų politiką“. Kandidatė mano, jog reformas – švietimo, sveikatos ir socialinės politikos - reikia kuo greičiau užbaigti „atsigręžiant į Konstitucijoje įtvirtintas nuostatas šiose srityse: „nemokamą mokslą, kiekvienam garantuotą sveikatos ir socialinę apsaugą“. Šios frazės turinys, tikriausiai, niekaip negali atsispindėti darbuose, nes nei reformos sveikatos ar socialinės politikos srityje yra pradėtos, nei jos gali būti užbaigtos vieninteliu tikslu iškėlus nemokamas paslaugas.

 

Dalios Grybauskaitės programinės nuostatos surašytos taip, tarsi kandidatė sąmoningai siekia nepateikti aiškesnių atsakymų ir apsiriboti L.Graužinienės, Č.Jezersko retorika – investuoti į ekonomikos modernizavimą, didinti skaidrumą bei visuomenės solidarumą. Kandidatė krizę siūlo įveikti pirmiausia mažinant biudžeto išlaidas ir karpant biurokratiją. Politikė nepritaria PVM lengvatoms, mano, jog šiuo metu nekilnojamojo turto mokestį įsivesti netikslinga, tačiau jo neatsisako. D.Grybauskaitė taip pat palaikė ir aukštojo mokslo reformą. Politikės viešuose debatuose išsakyta nuomonė leidžia susidaryti bendrą vaizdą, jog politikė tikriausiai labiausiai atitiktų dešiniojo elektorato lūkesčius. Tačiau jeigu A.Butkevičius ir V.Mazuronis savo programines nuostatas įsipareigoja ginti jas tiksliai formuluodami, tai iš D.Grybauskaitės  tokio užtikrinimo rinkėjas nesulaukia.

 

Visi kandidatai sutartinai pasisako už solidarią visuomenę, geras sveikatos priežiūros paslaugas, aštriau ar nuosaikiau užsimena dėl energetinės politikos ar nepriklausomybės. Tačiau nei vienas jų nesiima atvirai stoti laisvo, dirbančio, verslaus ir kuriančio žmogaus pusėn. Tarsi nebūtų pozicijos, kuri leistų suderinti efektyvią socialinę paramą, tiems, kam jos labiausiai trūksta, kovą su valstybinėmis monopolijomis su parama verslui, bekompromisiu verslo sąlygų gerinimu krizėje atsidūrusiems ir bandantiems atsistoti.