Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Ekonominis pavergimas

Frederic Bastiat
2007-03-13
Vertė Algiras Degutis, „Savininkas“, 1993 04 27 – 05 10
"Ar taikos metu šalis gali pavergti savo varžoves ekonominiu pranašumu, kaip kad karo metu šalis įveikia priešus ginklų pranašumu?"
 
Štai klausimas, kuris dabar patrau­kia didžiausią dėmesį, ir, atrodo, niekas neabejoja, kad verslo srityje, kaip ir karo lauke, stipresnis sutrypia silpnesnį.
 
Matyt, kažkas atrado, kad tarp pa­stangos, nukreiptos į daiktus, ir smurto, nukreipto į žmones, esama melancho­liškos ir apverktinos analogijos; nes kaip kitaip šių nevienarūšių veiklų poveikis galėtų būti vienodas savo padariniais, jeigu jos skirtųsi savo prigimtimi?
 
Ir jeigu tiesa, jog versle, kaip ir kare, pavergimas yra būtinas pranašumo pa­darinys, tai kam mums pažanga ar poli­tinė ekonomija; juk vis vien gyvename pasaulyje, kur Apvaizdos viskas taip su­tvarkyta, kad tas pats padarinys - paver­gimas - neišvengiamai kyla iš dviejų priešingų principų?
 
Prieš naują politiką, į kurią prekybos laisvė veda Angliją, daugelis žmonių iškelia argumentą, kuris, pripažįstu, turi poveikio net plačiausiai mąstančioms sieloms: argi Anglija nesiekia to paties tikslo kitomis priemonėmis? Argi ji ne visada siekė pasaulinio viešpatavimo? Užsitikrinusi kapitalo ir darbo pranašu­mą, argi ji dabar nesigriebia prekybos laisvės tam, kad sužlugdžiusi žemyno pramonę visur įsiviešpatautų ir išsikovo­tų sau privilegiją maitinti ir rengti savo sužlugdytas tautas?
 
Man butų nesunku įrodyti, kad ši baimė neturi jokio realaus pagrindo; kad mūsų tariamas atsilikimas labai per­dėtas; kad bet kuri mūsų pramonė ne tik išlaiko savo valdas, bet iš tikrųjų plečiasi dėl užsienio varžovų poveikio; ir kad būtinas šios politikos padarinys bus didžiulis vartojimo padidėjimas, kuris pa­jėgs sugerti ir vietinius, ir užsienio gami­nius.
 
Tačiau šiandieną imuosi frontalinio šio argumento puolimo, leisdamas jam naudotis visomis lig šiol jo užimtomis aukštumomis ir placdarmais. Tuo tarpu nekreipdamas dėmesio į specifinį anglų ir prancūzų santykių atvejį, mėginsiu apskritai išsiaiškinti, ar šalis, iškilusi vienoje pramonės šakoje ir pašalinusi iš šios šakos užsienio šalies varžovus, to­kiu būdu žengia žingsnį į tos šalies užvaldymą, o pastaroji patenka į pri­klausomybę nuo jos; ar priešingai - abi turi naudos iš tokios operacijos, o iš tokių varžybų daugiausia laimi abi tautos?
 
Jeigu į gaminį žvelgsime tik kaip į darbo sąnaudų objektą, tai protekcionistų baiminimasis tikrai bus pagrįstas. Jeigu, pavyzdžiui, geležį matysime tik šaltkalvių akimis, tai iš tiesų pagrįstai baiminsimės, kad konkurencija šalies, kur geležis yra nemokama Gamtos gė­rybė, gali užgesinti aukštakrosnes toje šalyje, kur trūksta rūdos ir kuro.
 
Bet ar tai visas dalyko vaizdas? Ar su geležimi susieti tik tie, kurie ją išgauna? Ar ji neturi ryšio su tais, kurie ją naudoja? Ar jos vienintelė ir galutinė paskirtis - būti vien išgautai? Ir jeigu ji naudinga ne dėl darbo, kuris jai išeikvotas, bet dėl savybių, kuriomis ji pasižymi, dėl dau­gybės pritaikymų, kuriuos jos kietumas ir kalumas įgalina, tai argi iš čia neseka, kad joks svetimšalis negali numušti jos kainos, net padarydamas jos išgavimą mūsų šalyje visiškai nepelningą, neatnešdamas mums tik naudos?
 
Turime neužmiršti, kad yra daugybė gėrybių, kurias dėl gamtinių užsienio pranašumų mums neapsimoka gaminti ir kurių atžvilgiu mūsų faktinė padėtis atitinka hipotetinę padėtį, nagrinėtą ge­ležies atveju. Savo šalyje mes neišgau­name nei arbatos, nei kavos, nei aukso, nei sidabro. Ar tai reiškia, kad mūsų pramonė kaip visuma dėl to ką nors praranda? Ne; tai tik reiškia, kad norė­dami sukurti vertę, už kurią mainais ga­lima būtų įgyti šias prekes, mes išnau­dojame mažiau darbo, negu jo reikėtų jas pasigaminant patiems. Tokiu būdu mes sutaupome darbo kitiems mūsų poreikiams tenkinti. Tokiu mastu mes praturtėjame ir sustiprėjame. Visa, ką užsienio varžovai gali padaryti, net tais atvejais, kai jie mus visiškai išstumia iš tam tikro verslo, tai - sutaupyti mūsų darbą ir padidinti mūsų gamybinį pajėgumą. Ar tai yra būdas užsieniui mus pavergti?
 
Jeigu Prancūzijoje kas nors atrastų aukso kasyklą, tai dar neaišku, ar mums apsimokėtų joje dirbti. Tokio verslo tik­rai neapsimokėtų imtis, jeigu kiekviena uncija aukso pareikalautų daugiau mū­sų darbo negu už audinius nupirkta aukso uncija iš Meksikos. Tada aukso kasyklomis vertėtų laikyti savo audimo stakles. Ir kas galioja auksui, ne mažiau galioja geležiai.
 
Mūsų klaida kyla iš nesugebėjimo suvokti, kad užsienio pranašumas šali­na tik tam tikros rūšies darbą vietos rinkoje ir jį padaro perteklinį tik mums suteikdamas taip pašalinto darbo pro­duktą. Jeigu žmonės gyventų cilindruo­se panardinti į vandenį ir jiems reikėtų rūpintis oro padavimu siurbliais, jie turė­tų neišsemiamą užimtumo šaltinį. Bet koks veiksmas, kuris trikdytų tokį jų dar­bo panaudojimą, nepakeisdamas jų sąlygų, darytų jiems baisią žalą. Bet jeigu jų darbas nutrūktų todėl, kad žmo­nėms atsidūrus kitokioje aplinkoje oras patektų į jų plaučius be jokios pastan­gos, tai tokio užimtumo netektis nebūtų joks nuostolis, nebent supratimu tų, ku­rie darbo vertę mato pačiame darbe.
 
Būtent šios rūšies darbą pamažu ša­lina mašinos, prekybos laisvė ir visokie patobulinimai; jie šalina ne pelningą dar­bą, bet tą darbą, kuris tampa perteklinis, nereikalingas, neturintis jokio tikslo ir prasmės. Protekcionizmas, priešingai, verčia darbą eikvoti; jis panardina mus po vandeniu, kad užtikrintų mums būti­nybę naudotis siurbliais; jis verčia mus ieškoti aukso skurdžiausioje vietos ka­sykloje, o ne vietinėse audimo staklėse. Visą jo esmę išreiškia frazė: energijos švaistymas.
 
Primenu, kad čia kalbu apie bendrus padarinius, ne apie laikinus nepatogu­mus, sukeltus perėjimo nuo blogos sis­temos prie geros. Trumpalaikiai sutriki­mai neišvengiamai lydi kiekvieną pa­žangą; bet jie nėra pagrindas sistemiš­kai drausti visą pažangą ar juo labiau jos nepripažinti.
 
Verslo konkurencija paprastai vaiz­duojama kaip konfliktas; bet tai klaidin­gas jos įvaizdis, arba teisingas tik tuo atveju, jeigu apsiribojame atskiro verslo padariniais kitam panašiam verslui, mintinai izoliuodami juos nuo likusios žmonijos. Bet reikia žiūrėti į padarinius vi­sam vartojimui ir visų gerovei.
 
Prekybos santykių neleistina lyginti, kaip dažnai daroma, su karu ir žvelgti į abu šiuos dalykus kaip į analogus:
 
Kare stipresnis nuslopina silpnesnįjį.
 
Versle stipresnis sutelkia jėgų silp­nesniam.
 
Tai visiškai sugriauna jų analogiją. Anglai gali būti stiprūs ir sumanūs; jie gali turėti milžiniškų amortizuotų inves­ticijų; jie gali naudotis dviem milžiniš­kais pramonės ištekliais: geležimi ir ku­ru; visa tai reiškia, kad jų darbo produk­tai pigūs. O kas turi naudos iš žemų produkto kaštų? Tas, kuris jį perka.
 
Ne anglų jėgoms panaikinti kurią nors mūsų darbo dalį. Visa, ką jie gali, tai padaryti jį perteklinį tam tikro jau pasiek­to rezultato atžvilgiu, parūpinti mums oro išvaduojant mus nuo darbo su siurb­liu: tokiu būdu jie gali tik padidinti mūsų turimas produktyvias išgales ir - kas ypač pažymėtina - padaryti savo taria­mą viešpatavimą mūsų atžvilgiu tuo ma­žiau galimą, kuo labiau jų pramoninis pranašumas tampa neginčijamas.
 
Šiuo griežtu, bet raminančiu įrody­mu prieiname prie išvados, kad darbas ir prievarta, kurie taip skiriasi savo pri­gimtimi, ne mažiau skiriasi savo padari­niais, kad ir ką protekcionistai ir socialis­tai apie juos kalbėtų.
 
Šiai išvadai pasiekti tereikia darbą, kuris sunaikinamas, skirti nuo darbo, kuris sutaupomas.
 
Turėti mažiau geležies dėl to, kad mažiau dirbi, ir turėti daugiau geležies, nors dirbi mažiau - šie dalykai ne tik skirtingi; jie yra priešingi. Protekcionistai juos pai­nioja; mes juos skiriame. Štai ir viskas.
 
Turime suprasti, kad jeigu anglai ima­si kokio nors verslo, kuris reikalauja daug veiklos, darbo, kapitalo ir proto, taip pat daugybės gamtinių išteklių, jie tai daro ne vaidybai, bet norėdami apsi­rūpinti įvairiausiomis paslaugomis mai­nais už savo gaminius. Jie, žinoma, tikisi atgauti bent jau tiek, kiek duoda, ir tuo, ką jie pasigamina savo šalyje, jie mo­ka už tai, ką jie perka svetur. Vadinasi, jeigu jie užverčia mus savo gaminiais, tai tik todėl, kad tikisi būti užversti mūsų gaminiais. Tokiu atveju geriausias bū­das mums įsigyti kuo daugiau jų gaminių yra laisvė pasirinkti iš šių dviejų jų įsigijimo būdų: tiesioginės gamybos ir netiesioginės gamybos. Visas britų makiavelizmo menas negali mus priversti padaryti klaidingą pasirinkimą.
 
Tad atsikratykime vaikiško įpročio lyginti verslo varžybas su karu; vieninte­lis šios nevykusios analogijos pagrin­das susikuria izoliuotai žvelgiant į dvi konkuruojančias pramones siekiant įver­tinti jų varžybų padarinius. Kai tik į šią apskaitą įvedame padarinius visų gero­vei, analogija sugriūna.
 
Mūšyje tas, kuris žūsta, sunaikina­mas galutinai, ir kariuomenė susilpnėja vienu kariu. Verslo atveju, įmonė užsi­daro tik tada, kai jos gaminamą produk­tą pakeičia, sutaupant papildomą nau­dą, kita vietinė produkcija, įsivaizduokime padėtį, kur kiekvieną mūšyje žuvusį karį pakeičia du iš žemės išdygę stiprūs ir energingi kariai. Jeigu yra planeta, kur

tokie dalykai galėtų atsitikti, tai, žinoma, karas ten vyktų tokiomis skirtingomis nuo mūsų aplinkybėmis, kad negalima būtų jo net vadinti tuo pačiu vardu.
 
Bet tai ir yra skiriamasis bruožas to, kas nevykusiai vadinama ekonominiu karu.
 
Tegul anglai ir belgai mažina savo geležies kainą kiek įmanydami; tegul sumažina ją tiek, kad pradės ją tiekti visiškai veltui. Tokiu būdu jie tikrai užge­sins liepsną paskutinėje mūsų aukštak­rosnėje, t.y. kalbant kariniais terminais, nužudys vieną iš mūsų karių; bet tegul pamėgina sulaikyti tūkstančius kitų pra­monės šakų, kurios iš karto kils kaip būtinas paties šio pigumo padarinys, visoms joms tampant pelningesnėms už nužudytąją.
 
Tad mūsų išvada sako, kad ekono­minis pavergimas yra neįmanomas ir absurdiškas dalykas, nes kiekvienas pranašumas, kuris šalyje pasireiškia, virsta pigesnėmis prekėmis ir galų gale tik suteikia naudos visoms šalims. Pašalin­kime iš politinės ekonomijos visus pasakymus, pasiskolintus iš karo žodyno: kautis lygiomis sąlygomis, nugalėti, sutriuškinti, pasmaugti, pralaimėti, įsi­veržti, mokėti duoklę. Ką reiškia visi šie žodžiai? Gręžkite juos kaip norite - nieko neišspausite. Arba tiksliau - išspausite tik absurdiškas klaidas ir žalingus prietarus. Jie priešiški tarptautiniam bend­ravimui, jie kliudo susiklostyti taikingam, ekumeniniam, neišardomam visų tautų sambūviui, jie lėtina žmonijos pažangą.