Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė mano, kad biudžeto mažinimas žmonėms nebus kenksmingas, jis tik išlaisvins jų veiklos ir gyvenimo galimybes. Tos įmonės, kurios nelaukė Vyriausybės žadamos paramos, o pačios sprendė savo problemas rinkoje, jau sugebėjo įveikti krizę, kai kitos atidėlioja problemų sprendimą.

 

Šią savaitę paaiškėjo, kad prezidentūros užsakymu buvo atliktas 1999m. valstybės biudžeto auditas. Ekspertai (audito kompanija "J.Kabašinskas ir partneriai") priėjo prie išvadų, kad jis neskaidrus, nesubalansuotas, kad biudžete stigs 700-800 mln.Lt. Kodėl prezidentūros pareigūnai, gavę tokias išvadas, biudžeto nevetavo?

 

Jie ir negalėjo vetuoti įstatymo - tai nuspręsti gali tik Prezidentas. Beje, nuomonė dėl biudžeto sudarymo buvo pakankamai neigiama ir mūsų išsakyti argumentai dar biudžeto svarstymo pradžioje privertė jį tobulinti. Pirmą karą pateiktasis biudžetas buvo pernelyg optimistiškas, tik po mūsų komentarų biudžeto pajamų planas buvo gerokai sumažintas. Galima sakyti, kad jeigu prezidentūra nebūtų analizavusi biudžeto ir pareiškusi dėl jo nuomonės, šiandien visuomenei būtų daug sunkiau . Į klausimą dėl vetavimo galiu pasakyti tiek - vetuojant kiekvieną įstatymą neužtenka pasakyti, kad su juo nesutinkama, reikia pateikti labai konkrečius pasiūlymus , kurį straipsnį ir kaip reikia taisyti. Biudžeto vetavimas šiuo atveju reikštų, kad prezidentūra imasi konkrečių skaičiavimų ir siūlymų dėl visų valstybės pajamų ir išlaidų, iki smulkiausių detalių bei turi nutarti, kaip turi būti reformuojamos visos valstybės funkcijos, valdymo sistema. Tokie darbai turi būti daromi ne per dešimt dienų, ir, o tai svarbiausia, tam skirtų institucijų - Vyriausybės, Finansų ministerijos arba Seimo biudžeto komiteto, jei tokia tradicija Lietuvoje egzistuotų. Biudžeto reforma turi būti vykdoma iš pagrindų, o ne paviršutiniškai, tik išbraukiant vienus ir parašant kitus skaičius.

 

Netrukus bus pateiktas 2000 metų biudžetas. Ar vėl kartosime tas pačias klaidas?

 

Kadangi iki šiol neatlikta valstybės funkcijų revizija, biudžetas negali būti kokybiškas. Pirma reikia pamatyti valstybės atliekamų ir finansuojamų darbų visumą - tam, kad būtų galima nuspręsti, kurios valstybės sritys neturi būti finansuojamos, kurios - pertvarkomos, tuo pačiu mažinant finansavimą, o kurios paliekamos kaip valstybės prioritetas. Sakoma, kad šitiems darbams reikia nemažai laiko. Sutinku. Bet tai ne priežastis šiuos darbus atidėlioti. Reikia pradėti nagrinėti valstybės funkcijas ir vieną po kitos naikinti tas, kurios nereikalingos. Trigubas pažymos išrašymas? Naikiname. Nepagrįstas kišimasis į privačių įmonių veiklą? Naikiname. Dviguba kontrolė ar mokesčių rinkimas? Toks pats likimas. Tik pradėję šias reformas matysime, kurios funkcijos tikrai visuomenei reikalingos ir kaip jas geriau atlikti.

 

Mitas apie nedeficitinį biudžetą išsisklaidė. Kaip vertinate vyriausybės žingsnį - mažinti biudžetą?

 

Tiesą pasakius, biudžetas nuo pat pradžių buvo deficitinis. Tik pateiktas taip, kad gražiau atrodytų. Dabartinis biudžeto mažinimas - reikalingas žingsnis. Tačiau tokiam stichiškam mažinimui, kaip yra dabar, galima užbėgti už akių. Juk biudžeto įstatymas remiasi valdiška prognoze, kaip atrodys ekonomika, kiek gėrybių žmonės sukurs, kiek ir kokių mokesčių valstybei sumokės. Reali ekonomika visuomet skirsis nuo valdžios planuotosios. Todėl biudžeto nukrypimas nuo plano yra dėsningas dalykas, ir jam galima pasiruošti laiku. Tam reikia biudžeto įstatyme numatyti, kokios išlaidos ir kiek bus mažinamos, jeigu mokesčių bus surenkama mažiau. Taip pat būtina numatyti, kaip elgtis, jeigu mokesčių bus surenkama daugiau - tokia situacija irgi įmanoma. Lietuvos laisvosios rinkos institutas jau prieš dvejetą metų siūlė numatyti tokią "gudrybę", sudarant kiekvienų metų biudžetą. Taip visuomenė būtų apsaugoma nuo valstybės sektoriaus įsipareigojimų nevykdymo, neapibrėžtumo, skuboto išlaidų mažinimo.

 

Kodėl taip kito išlaidų mažinimo suma. Ar tai nulėmė ne ekonominiai, bet politiniai svertai?

 

Manyčiau, kad šiuo atveju pastarieji. Matyt, buvo nutarta, kad naudingiau nemažinti biudžeto išlaidų tiek, kiek reikalauja ekonominė situacija, o trūkstamų lėšų pasiskolinti . Tačiau didesnis skolinimasis irgi yra pavojingas.

 

Valstybė jau viršijo skolinimosi ribą, jos skolos siekia bemaž 11 mlrd. Lt, kurios dalį sudaro skolos užsieniui. Ar nebus praskolintas šalies prestižas?

 

Šiuo atveju tai susiję ne su prestižu. Vien tik skolų aptarnavimas, t.y. palūkanų už valstybės kreditus mokėjimas mums šiandien kainuoja 10 procentų biudžeto. Tai yra kur kas daugiau, nei šiuo metu iš biudžeto išbraukiamos lėšos. Čia neminiu sumų, reikalingų kreditams grąžinti. Tačiau dar svarbiau yra tai, kad neveiksmingas valstybės paskolų panaudojimas yra norma, o ne išimtis. Dažnai į viešumą iškylantys skandalai dėl kreditų panaudojimo turėtų stebinti tik naivuolius. Tai yra svarbiausia priežastis, kodėl visais būdais turėtų būti stabdomas valstybės skolinimasis ir investicijos.

 

Daugelis finansų specialistų dėl biudžeto krizės kaltę verčia Rusijos krizei. Jos padarinių nereikėtų nuvertinti, tačiau ar tik ji viena kalta dėl valstybę ištikusių sunkumų?

 

Dalis įmonių, be abejo, sunkiai nukentėjo dėl Rusijos ekonominės krizės. Tačiau nemažai įmonių, nelabai susijusių su šia rinka, šiandien verčiasi sunkiai. Žmonės pastebi, kad Lietuvoje vis labiau išsikeroja biurokratija, nepagrįstai kišamasi į privačių įmonių veiklą. Kai įmonės vadovui per dieną tenka pabendrauti su dviem trim tikrintojais, susikalbėti su jais, "pramušti" kokį leidimą ministerijoje ar savivaldybėje, nuraminti buhalterį, panikuojantį , nes nežino, kaip apskaičiuoti mokesčius - kada tam vadovui lieka laiko dirbti? Jo darbas ieškoti rinkų, bendrauti su partneriais, domėtis technologinėmis naujovėmis, nuolat tobulinti įmonės valdymą, kiekvienam darbuotojui surasti tinkamiausią vietą, ir priešingai - kiekvienai vietai tinkamiausią darbuotoją. Jeigu vadovas šiems darbams neskiria pakankamai laiko - įmonei neišvengiamai gresia įvairūs "netikėtumai". Prarastos rinkos, pražiopsotos galimybės, produktyvumo mažėjimas ir darbuotojų konfliktai - būtent tokios problemos išmuša įmones iš rikiuotės. O kur dar staiga atvykę tikrintojai - ar tik ne konkurentų užsakymu? O kur priskaičiuotos baudos ir delspinigiai už "neteisingai apskaičiuotus mokesčius". Pabandyk suskaičiuoti juos teisingai, kai įstatymo išaiškinimas išleistas jau atidavus balansą, o ir pačiame išaiškinime bent trys įmanomos interpretacijos. Esant tokioms aplinkybėms vis daugiau įmonių turės problemų, ir reikia suprasti, kad kenkiame sau daugiau nei svetimų šalių krizės.

 

Esate sakiusi, kad nūdiena sunki, bet ir viltinga, kad ji ir valstybei, ir vyriausybei savotiškai naudinga, skatina veikti.

 

Iš tiesų, situacija, kai valstybė neturi pakankamai lėšų savo funkcijoms finansuoti, o kita vertus, visi pripažįsta, kad tų funkcijų yra per daug, skatina veikti. Mažinti biurokratiją nebus lengva. Tačiau kai nėra pinigų jai išlaikyti ir kai visi dūsta nuo jos savivalės, veikti yra lengviau. Kalbėdama apie biurokratiją, turiu galvoje ne tik įmonių kontrolę. Kiekvienas žmogus susiduria su nesuprantama ir nepateisinama biurokratija, kai eina tvarkyti reikalų į savivaldybę, kai atiduoda vaiką į mokyklą, kai apsilanko pas gydytoją. Todėl ir sakau, kad tinkama reforma būtų Lietuvos žmonėms dvigubai naudinga - padėtų išvengti laiko švaistymo ir žeminimosi, leistų taupyti valstybės lėšas. Būtent tokia reforma mums visiems reikalinga. Atėjo laikas apsivalyti - tuščia piniginė verčia apsivalyti.

 

Jūs esate griežta valstybinio rinkos reguliavimo kritikų, bene pirmoji prabilote, kad nustatant minimalią algą netikslinga laikytis lygiavos tiek miestui, tiek kaimui. Ar daug struktūrų reikėtų atiduoti į privačias rankas, kurias reikėtų palikti ir toliau valstybei valdyti?

 

Minimalios algos nustatymas nenaudingas ir miestui, ir kaimui. Tačiau kadangi mieste darbo jėga apytikriai tiek ir kainuoja, tad žmonės nemato neigiamų valstybės kišimosi pasekmių. Kaime žmogus tikrai sutiktų dirbti ir už mažesnę algą, negu nustato valdžia. Jeigu mažesnės algos neleidžiama nustatyti - žmogus tiesiog neturi darbo, priverstas prašyti valdžios išmaldos. Visi pripažįsta, kad Lietuvos žemės ūkyje dirba per daug žmonių. Tačiau tuo pačiu visa žemė suskirstyta į žemės ūkio paskirties ir ne žemės ūkio paskirties. Taip užkertamas kelias reikalingoms permainoms.

 

Kalbant apie valstybės funkcijų perdavimą į privačias rankas, svarbu būti nuosekliam. Pirma reikia atsisakyti valdžios kišimosi į gamybą, paslaugų sferą. Tokių įmonių dar yra, ir nemažai. Dalis jų yra ir biudžete kaip įvairių dotacijų gavėjos. Infrastruktūros privatizavimas jau pajudėjo ir žmonės turėtų žinoti, kad esant konkurencijai (kaip "Telekomo" atveju), privatizavimas jiems suteiks pasirinkimo teisę, kokybiškesnę ir pigesnę paslaugą. Tai įrodo visų šalių pavyzdys, o ir Lietuvoje, kur veikia laisva rinka, yra gerų rezultatų. Pavyzdys - mobilusis ryšys, iš prabangaus tapo prieinamas eiliniam vartotojui. Į privačias rankas perduoti galima ir reikia sveikatos apsaugos, švietimo ir pan. sritis. Štai įvestas sveikatos draudimas, tačiau jis veikia tik iš dalies, biurokratijos sukūrėme per akis, o dauguma poliklinikų ir ligoninių nepersitvarkė. Privačių įstaigų yra nedaug, ir tos pačios žmonėms atrodo brangios. Taip yra todėl, kad joms reikia įveikti daugelį kliūčių ir apribojimų. O atsiradus privačių įstaigų įvairovei, atsirastų rinka, konkurencija. Eilinis žmogus, išleidęs sveikatos apsaugai tuos pačius pinigus, kaip ir šiandien, rinktųsi, o ne prašytų išmaldos, mokėtų, o ne papirkinėtų. Tai - neišvengiama. Tik atrodo, kad dabartinė sistema pigesnė. Dėl savo neveiksmingumo ir gausybės pinigų tvarkytojų ji negali būti efektyvi. Kaip žmonės perka privačių kepyklų iškeptą duoną, taip ateity taps įprasta ir privataus gydytojo paslauga. Tas pats ir su švietimu. Vis mažiau žmonių tikisi, kad padidinus pinigų švietimui reikalai susitvarkys. Ne pinigų reikia, o reformų.

 

 

Ekonomika nėra pagrįsta fatalizmu. Viskas priklausys nuo Vyriausybės darbo. Gerai dirbs - galime tikėtis ekonominio pakilimo, blogai - irgi greitai pajusime. Tai ekonomikos barometras. Stovint vietoje, ir laikas stovi. Jį skaičiuoti gali tik tie, kurie juda. Manau, kad kiek laiko šioms reformoms dar prireiktų, vykdyti jas būtina. Ir teorija, ir praktika parodo, kad tik tokios reformos užtikrina žmonių gerovę, santaiką, valstybės klestėjimą.