Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

ES siekis - mažinti tarptautinės prekybos apribojimus

Ramūnas Vilpišauskas, LLRI vyresnysis eskpertas
2003-03-20
Straipsnis, "Euroverslo naujienos"
Europos Sąjungos užsienio prekybos politika yra viena iš anksčiausiai integruotų politikos sričių. Bendros taisyklės prekiaujant su trečiosiomis, t.y. ES nepriklausančiomis šalimis yra viena iš svarbiausių bendrosios rinkos dalių. Bendrojoje rinkoje ES valstybės narės laisvai prekiauja tarpusavyje, o prekybai su trečiosiomis šalimis taiko vienodus importo muitus ir kitas prekybos politikos priemones.
 
Romos sutartis – teisinis ES bendrosios prekybos pagrindas
 
Siekis įgyvendinti bendrąją muitų ir kitų prekybos priemonių politiką buvo įtvirtintas Romos sutarties 3 straipsnyje, o prekybos politikos principai ir jos vykdymo taisyklės išdėstytos 131-134 straipsniuose. Bendrosios prekybos politikos tikslai nurodyti 131 straipsnyje: „Tarpusavyje įkurdamos muitų sąjungą, valstybės narės siekia bendram labui prisidėti prie darnaus pasaulio prekybos plėtojimo, nuoseklaus tarptautinės prekybos apribojimų naikinimo ir muitų kliūčių mažinimo“. Užsienio prekybai dažniausiai taikomame 133 straipsnyje numatyta, jog bendra prekybos politika grindžiama „vienodais principais, ypač keičiant muitų tarifų normas, sudarant muitų tarifų ir prekybos susitarimus, siekiant suvienodinti liberalizavimo priemones, eksporto politiką ir prekybos apsaugos priemones, taikytinas, pavyzdžiui, dempingo ar subsidijų atvejais“.
 
Kitaip sakant, visos ES valstybės narės ne tik taiko tuos pačius muitus užsienio prekybos partneriams, bet ir laikosi tų pačių prekybos susitarimų. Pavyzdžiui, prekybos pramonės gaminiais srityje ES turi išimtinę kompetenciją, valstybės narės negali vienašališkai nuspręsti, kokius importo muitus taikyti ar kokius prekybos susitarimus pasirašyti su trečiosiomis šalimis. Tarptautinėse derybose dėl prekybos Europos Sąjungai atstovauja Europos Komisija, kurios mandatą tvirtina Ministrų Taryba kvalifikuota balsų dauguma.
 
Nuo tada, kai ES (tuo metu EB) pradėjo dalyvauti derybose dėl tarptautinės prekybos liberalizavimo, jos taikomas bendrasis išorės muitas buvo nuolat mažinamas. Pavyzdžiui, po Urugvajaus derybų raundo EB įsipareigojo palaipsniui sumažinti konvencinius importo muitus 37 proc., ir dėl to pramonės gaminiams taikomas vidutinis importo muitas turėtų sumažėti iki 3,6 procento. Beje, ES taikomas importo muitų vidurkis gana nesmarkiai skiriasi nuo taikomų JAV ar Japonijoje.
 
Skirtingi importo režimai
 
Tačiau atidžiau pažvelgus į ES bendrąją užsienio prekybos politiką galima pastebėti, jog importo režimas labai priklauso nuo prekių kategorijos ir prekybos partnerių. Vadinamosioms jautriosioms prekėms (prekėms, gaminamoms ES valstybėse narėse, ypač tose šakose, kuriose gamintojai yra gerai organizuoti arba kuriose dirba nemažai žmonių) ES taiko muitus, pastebimai didesnius už vidutinius apribojimus. Tai - žemės ūkio produktai, tekstilės gaminiai, plienas, chemijos gaminiai bei automobiliai. Šioms prekėms ne tik taikomi didesni už vidutinius importo muitai, bet ir įvairios netarifinės apsaugos priemonės. Pavyzdžiui, ES - daugiausia dempingo bylų inicijuojanti PPO narė. ES taip pat taiko apsaugos priemones - kvotas, „savanoriškus eksporto apribojimus“ ar aukštus produktų standartus. Importuojamoms žemės ūkio prekėms taikomi specifiniai mokesčiai, be to, jų importą apsunkina ES teikiamos paramos priemonės ES ūkininkams. ES užsienio prekybos politikos priemonės diferencijuojamos ne tik pagal produktus, bet ir pagal prekybos partnerius. Paprastai ES taiko mažesnius apribojimus kaimyninėms šalims, susietoms su ES glaudesniais politiniais ryšiais, bei istoriškai artimoms šalims, pavyzdžiui, buvusioms kolonijoms. Kai kas tokią skirtingų ES taikomų prekybos režimų sistemą vadina „preferencijų piramide“, kurios viršuje yra palankiausią prekybos statusą turinčios šalys – Europos ekonominės erdvės narės, su kuriomis ES ne tik prekiauja pramonės gaminiais be importo muitų, bet ir yra suderinusi įvairius produktų standartus. Prie šių palankiausią prekybos statusą turinčių šalių dabar galima priskirti ir Lietuvą bei kitas stojančias šalis, kurių atžvilgiu ES mažino prekybos apribojimus artėjant šių šalių stojimo į Sąjungą datai. Beje, Turkija, nepaisant neaiškių jos stojimo į ES perspektyvų, yra vienintelė trečioji šalis, sudariusi su ES muitų sąjungą.
 
Žemiau „preferencijų piramidėje“ yra Viduržemio jūros regiono šalys, pasirašiusios laisvosios prekybos pramonės gaminiais sutartis su ES, bei Balkanų šalys, su kuriomis ES yra pasirašiusi asociacijos sutartis. Dar žemiau pagal preferencijas yra daugiau kaip septyniasdešimt Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno šalių (buvusių kolonijų), kurioms ES taip pat taiko preferencines prekybos taisykles. Dar kai kurioms, daugiausia besivystančioms šalims ES taiko vienašališkas lengvatas (vadinamąją generalizuotą preferencijų sistemą). Įdomu pastebėti, jog didžiausio palankumo statusą, t.y. tipinį PPO nustatytą prekybos statusą, ES taiko tik kelioms šalims, tarp jų JAV ir Japonijai. Būtent šioms šalims taikomi didžiausi konvenciniai importo muitai, nepaisant to, kad jos yra pagrindinės ES prekybos partnerės (pavyzdžiui, JAV 2001 m. teko 9,2 proc. viso ES eksporto ir 7,4 proc. viso ES importo).
 
Nors ES yra pasirašiusi daug laisvosios prekybos sutarčių, dažniausiai jos neapima prekybos žemės ūkio produktais ir kai kuriomis kitomis „jautriosiomis“ prekėmis. Tad laisvosios prekybos sąlygas ES yra sudariusi gana nedidelei eksportuotojų iš trečiųjų šalių daliai (kai kuriais vertinimais, tik 30 proc. ES išorės prekybos vyksta preferencinėmis sąlygomis). Tiesa, didžioji dalis ES valstybių narių prekybos vyksta tarp jų pačių, t.y. ES viduje (2001 m. ši dalis viršijo 60 proc.). Tačiau ES šiuo metu yra stambiausias prekybos blokas - jam tenka beveik 40 proc. viso pasaulio eksporto ir beveik tiek pat viso pasaulio importo. Dėl tokios svarbos tarptautinei prekybai ES vykdoma užsienio prekybos politika turi didelę įtaką prekybos partneriams ir tarptautinės prekybos plėtrai. Dėl įvairių išimčių ir skirtingų preferencijų tam tikroms prekių kategorijoms bei trečiosioms šalims taikymo ES užsienio prekybos politika apibūdinama kaip selektyvi ir protekcionistinė tradicinių „jautrių“ prekių importo atžvilgiu. Tokios priemonės mažina jos skaidrumą, lemia papildomas išlaidas bei apsaugo vietinius gamintojus vartotojų sąskaita. Paprastai ES užsienio prekybos politika atspindi tarp valstybių narių, atstovaujančių savo šalims bei interesų grupėms, pasiektus kompromisus.
 
Prekyba su trečiosiomis šalimis laisvėja
 
Vis dėlto nepaisant tebetaikomų prekybos apsaugos priemonių kai kurių produktų atžvilgiu, ES tęsia užsienio prekybos laipsnišką liberalizavimą. Šioje srityje artimiausiu metu pagrindiniai įvykiai bus Pasaulio prekybos organizacijos derybų raundas ir pažanga liberalizuojant tarptautinę prekybą tarp jos narių; ES plėtra, po kurios turėtų išnykti tebetaikomi prekybos apribojimai tarp ES ir Vidurio bei Rytų Europos šalių kandidačių; galimi laisvosios prekybos susitarimai su kitais pasaulio regionais (MERCOSUR organizacija, jungiančia Lotynų Amerikos šalis, arba Šiaurės Amerika).
 
Didžiausią postūmį tarptautinės prekybos plėtrai bei šalių gerovės augimui suteiktų tolesnis importo apribojimų šalinimas PPO rėmuose. Nors daugiau nei prieš metus Dohoje prasidėjusios diskusijos kol kas nesąlygojo svarių laimėjimų, tikėtina, jog ES čia gali imtis vadovaujančio vaidmens. Pavyzdžiui, Didžioji Britanija yra pasiūliusi iki 2010 m. visiškai pašalinti pramonės gaminių importo muitus. Tiesa, toli gražu ne visos ES šalys pritaria tokiam pasiūlymui, o bendros pozicijos formavimas ES viduje paprastai būna ne mažiau sudėtingas nei ES derybos su kitomis PPO narėmis. Be to, šiuo metu didesnį poveikį prekybos iškraipymui turi prekybos žemės ūkio produktais apribojimai bei įvairūs netarifiniai barjerai. Nuo pasiektų susitarimų šiose srityse priklausys ir šio PPO derybų raundo rezultatai bei jų poveikis tarptautinės prekybos plėtrai.
 
Lietuva dalyvaus bendrojoje prekybos politikoje
 
Kitas svarbus įvykis, artimiausiu metu turėsiantis nemažą poveikį ES prekybos ryšiams su trečiosiomis šalimis, yra būsima ES plėtra. Reikia prisiminti, jog ES plėtra – tai pirmiausia Vidurio ir Rytų Europos šalių įsijungimas į muitų sąjungą ir bendrąją užsienio prekybos politiką. Viena vertus, Lietuvai ir kitoms šalims kandidatėms įstojus į ES, bus pašalinti tebegaliojantys prekybos apribojimai tarp jų (antidempingo muitų ir kitų prekybos apsaugos priemonių grėsmė, apribojimai prekybai žemės ūkio produktais, galiausiai muitinės procedūros).
 
Kita vertus, stojančiosios šalys turės suderinti savo užsienio prekybos politiką su ES išorės prekybos politika. Tai reikš ir vienodų importo muitų taikymą produktams, įvežamiems iš Rusijos, JAV ir kitų trečiųjų šalių, ir pasirašytų prekybos sutarčių suderinimą, ir tų pačių prekybos apsaugos bei eksporto skatinimo priemonių taikymą. Pavyzdžiui, Lietuva, derindama taikomus muitus, turės kai kuriais atvejais padidinti konvencinius importo muitus (pavyzdžiui, įvežamoms chemijos prekėms, žemės ūkio produktams, elektronikos gaminiams ir pan.), kitais atvejais importo muitai bus sumažinti (pavyzdžiui, benzino muitas). Jau dabar yra įvertinta, kokių prekių importo muitai padidės, kokių sumažės. Bendras šių pasikeitimų poveikis bus nedidelis, nors importo muitų vidurkis trečiųjų šalių atžvilgiu gali šiek tiek išaugti. Lietuvai reikės atsisakyti laisvosios prekybos pramonės gaminiais su Ukraina, bet bus sumažintos kliūtys prekybai su Europos ekonominės erdvės bei kai kuriomis kitomis šalimis (pavyzdžiui, Izraeliu), kurioms ES taiko preferencinį režimą.
 
Po plėtros ES prekyba su trečiosiomis šalimis ir toliau laisvės
 
Po būsimos plėtros į Rytus ES taps apie 450 milijonų gyventojų turinčia muitų sąjunga. Jos svarba tarptautinei prekybai dar labiau išaugs, be to, atsiras didesnis poreikis plėtoti prekybinius ryšius su ES kaimynėmis – Ukraina, Rusija ir kitomis šalimis. Tai gali tapti postūmiu prekybos tarp ES ir šių šalių laisvėjimui. Be to, jau senokai aptarinėjamas laisvosios prekybos erdvės tarp ES ir kitų pasaulio regionų kūrimas. Aišku, tokie laisvos prekybos (turbūt neapimsiančios žemės ūkio produktų) susitarimai suteiktų naujų galimybių ES ir kitų dalyvaujančių šalių verslui bei vartotojams, tačiau jų bendras teigiamas poveikis ekonominei gerovei būtų mažesnis nei prekybos tarp visų PPO narių liberalizavimo.
 
Lietuva bei kitos Vidurio ir Rytų Europos valstybės įstojusios į ES dalyvaus vidinėse ES derybose dėl bendros ES pozicijos derybose su trečiosiomis šalimis. Tikriausiai Sąjungoje ir toliau bursis už spartų prekybos liberalizavimą pasisakančios valstybės narės (vadovaujamos Didžiosios Britanijos, Skandinavijos šalių, prie kurių turbūt prisijungs ir Estija) bei už apsaugos nuo užsienio konkurencijos išlaikymą arba lėtą ir abipusį liberalizavimą pasisakančios šalys (vadovaujamos Prancūzijos). Tikėtina, jog derantis dėl prekybos žemės ūkio produktais mūsų derybininkai bus linkę palaikyti Prancūziją ir jos šalininkes. Tačiau atsižvelgiant į Lietuvos dydį, geografinę padėtį ir laisvosios prekybos teikiamus privalumus, reikėtų tikėtis, kad Lietuva konstruktyviai prisidės prie pagrindinių ES užsienio prekybos politikos tikslų realizavimo – „nuoseklaus tarptautinės prekybos apribojimų naikinimo“.